Krėsle prie televizoriaus
Retas kuris režisierius moka taip filmuoti vaikus, kaip Dorota Kędzierzawska. Jos filmas „Rytoj bus geriau“ (LRT, šįvakar, 10 d. 23.15) sukurtas remiantis tikrais įvykiais, bet ne tai svarbiausia. Rodydama tris benamius berniukus, kurie gyvena vienoje Rusijos stotyje ir išsirengia geresnio gyvenimo į Lenkiją, Kędzierzawska kalba apie amžiną norą pakeisti gyvenimą. Užrašuose, kurie gimė rengiantis filmui, režisierė rašo apie savo prototipus: „Nežinau, kas jiems atsitiko kelyje. Žinau tik, kad jie norėjo pakeisti savo gyvenimą, gyventi kaip žmonės. Žinau, kad jiems nepasisekė, kad niekas jais neužsiėmė. Žinau, kad gerų ir blogų žmonių yra visur, kad atsitiktinumas ir aplinkybės dažnai lemia mūsų likimą. Žinau, kad dauguma mūsų viliasi, jog kažkur ten yra geriau, kitaip, gražiau. Kad ir kur tai būtų. Mažųjų bėglių istorijoje mane sužavėjo jų jėga ir užsispyrimas išsiveržti iš nebūties, neegzistavimo. Žaviuosi jų troškimu gyventi geriau ir garbingiau. Iš kur tai ištraukė benamiai, nuskurę ir išbadėję vaikai? Kiek drąsos ir jėgų jiems tai kainavo? Ar tik ne jie ir yra maži didieji mūsų niekingų laikų didvyriai? (...) Bet ar aš sugebėčiau kaip nors
„Sidabrinių gervių“ išvakarėse
Jau ne pirmus metus populiarioji žiniasklaida dosniai dalija patarimus, koks turi būti lietuvių kinas. Tiksliau, pageidavimas vienas – jis turi būti žiūroviškas. Kai bandau suprasti, kas turima omenyje, aišku tik viena – vadinamųjų kino industrijų orakulams bei gynėjams reikia ne dramaturgiškai tikslių, meistriškai istoriją pasakojančių, profesionalių, universalią „žinią“ žiūrovams nešančių kokybiškų komercinių filmų. Jiems reikia primityvaus, į dugną besilygiuojančio saviveiklinio kino, beveik išimtinai sprendžiančio seksualines
Pagal užsienio žiniasklaidą
1984 m. Vilniuje gimusi būsimoji aktorė nuo mažens mokėsi muzikos – dainavo, grojo pianinu, akordeonu, lankė mėgėjų teatro užsiėmimus. Baigusi vidurinę mokyklą, ji išvyko į Lenkiją, baigė Varšuvos teatro akademiją. Moro nemėgsta kalbėti apie asmeninį gyvenimą, tačiau žinoma, kad jos vyras – taip pat vilnietis, šeima augina du vaikus. Viename interviu aktorė prisipažino, kad
Lietuvos kinematografininkų sąjungos Animatorių gildijos viešas pareiškimas
LIETUVOS KINEMATOGRAFININKŲ SĄJUNGOS NARIŲ VISUOTINIO SUSIRINKIMO REZOLIUCIJA
Lietuvos kinematografininkų sąjungos Visuotinis susirinkimas pažymi, kad jau ne pirmus metus Lietuvos kine aktyvėja nerimą keliantys procesai, vedantys į nacionalinio kino deprofesionalizaciją. Išryškėjo konfliktas tarp skirtingai suvokiamų nacionalinio kino raidos krypčių, tarp autorinės kūrybos ir vadinamųjų kino industrijų. Tai skatina nesveiką diskusijų atmosferą ir trukdo susikalbėti kino kūrėjams. Vieni jų suvokia kiną, kaip sudėtinę nacionalinės kultūros dalį, kiti – tik kaip verslą, ir ši takoskyra vis didėja.
Prisidengus Lietuvoje itin madinga žiūroviškumo sąvoka, ekranus pasiekia menkaverčiai, į žemiausio lygio auditoriją orientuoti filmai. Dažnai tai mėgėjiški darbai, neatitinkantys jokių profesionalumo kriterijų. Atskirai paėmus, čia nėra nieko naujo, – visais laikais kinas visur buvo ir aukštasis, ir žemasis menas, ir nacionalinės kultūros dalis, ir pelningas verslas.
Krėsle prie televizoriaus
1922-ųjų gegužę Vladimiras Leninas pasiūlė pakeisti mirties bausmę aktyviai pasisakantiems prieš bolševikų valdžią tremtimi į užsienį. Šią mintį jam sužadino masiniai universitetų dėstytojų ir profesorių streikai. Tų pačių metų vasarą ir rudenį garlaiviai išvežė iš Rusijos per 200 intelektualų – dėstytojų, filosofų, ryškiausių rusų mąstytojų, mokslo ir kultūros veikėjų. Jie buvo paskelbti kontrrevoliucionieriais. Sąrašo pagrindas buvo Leninui neįtikusio žurnalo „Ekonomist“ bendradarbiai. Tarp deportuojamųjų – Nikolajus Loskis, Levas Karsavinas, Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas, Fiodoras Stepunas. Didžiąją dalį tremtinių iš Peterburgo į tuometinį Štetiną išvežė du reisiniai vokiečių laivai „Oberbürgermeister Haken“ ir „Preussen“, bet žmonės buvo deportuojami ir garlaiviais iš Odesos ir Sevastopolio bei traukiniais iš Maskvos į Latviją ir Vokietiją.
Visa ta bolševikų akcija vadinama „filosofų garlaiviu“, o filosofų vardai ilgam buvo išbraukti iš SSSR leidžiamų knygų ir istorijos. Stepunas rašė, kad deportuojamiems buvo leista pasiimti po vieną
Pagal užsienio žiniasklaidą
Netiesiogiai su kraupia XX a. atmintimi susijęs ir „Ypatingo žvilgsnio“ programą papildęs argentinietės Lucios Puenzo filmas „Wakolda“. Puenzo pasakoja tikrais faktais paremtą istoriją apie šeimą, kuri buvo Aušvico gydytojo sadisto Josepho Mengele’s
Televizijos realybė mūsų namuose
Kad televizija formuoja mūsų vaizduotę, žino visi. Masinėje kultūroje egzistuoja tik tie žmonės, kuriuos galima pamatyti televizoriaus ekrane. Apie tai gerai žino net politikai. Tačiau televizija ne tik veikia (ar formuoja) pažiūras, vertybių sistemą, kuria vis naujas žvaigždes. Ji daro didelę įtaką ir mūsų skoniui. Tuo, žinoma, naudojasi ir reklamuotojai, siūlydami vis naujas pramogas, drabužius ar kosmetiką. Rusų kultūrologai iškart, kai televizijos pradėjo rodyti serialus, pastebėjo, kad „Santa Barbaros“ stilius persikėlė į rusų architektūrą. Lietuvių kultūrologai neskuba tyrinėti lietuviškų serialų poveikio tautinei savimonei ir buičiai, todėl siūlome savaitiniame žurnale „Polityka“ šių metų kovą išspausdinto Joannos Podgórskos straipsnio apie lenkų serialų poveikį fragmentus. Juolab kad nepaisant lietuvių nacionalistų akcijų ir demonstracijų, Abiejų Tautų Respublikos palikuonių mentalitetas turi daugiau bendrybių nei skirtumų. Tikimės, kad šis straipsnis paskatins pasvarstyti, kokius pranešimus siunčia mūsų
Krėsle prie televizoriaus
Nepastebėjau, kad kuri nors iš mūsų televizijų būtų parodžiusi, kas tądien vyko Varšuvoje. Užtat šiandien (LRT kultūra, 26 d. 20.45), praėjus savaitei, Varšuvos geto sukilimą paminės LRT. Ta proga bus parodytas Mariano Marzyńskio dokumentinis filmas „Niekada neužmiršk meluoti“. Jame Marzyńskis pasakoja savo gyvenimo istoriją, kur „melas buvo išlikimo raktas“. Lenkijos žydų sūnus karo metais buvo išgelbėtas – nuo holokausto vaiką paslėpė
Romo Lileikio „Maat“
Pirmuosiuose filmo kadruose patenkame į kažkurią Užupio respublikos šventę. Kairiame kadro kampe pasirodo ir pats režisierius. Ant jo galvos senovinė kepurė. Tai tarsi pirmas ženklas, kad būsimas reginys – ne visai