7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Jonas Ūbis

Mažieji didvyriai

Krėsle prie televizoriaus

Retas kuris režisierius moka taip filmuoti vaikus, kaip Dorota Kędzierzawska. Jos filmas „Rytoj bus geriau“ (LRT, šįvakar, 10 d. 23.15) sukurtas remiantis tikrais įvykiais, bet ne tai svarbiausia. Rodydama tris benamius berniukus, kurie gyvena vienoje Rusijos stotyje ir išsirengia geresnio gyvenimo į Lenkiją, Kędzierzawska kalba apie amžiną norą pakeisti gyvenimą. Užrašuose, kurie gimė rengiantis filmui, režisierė rašo apie savo prototipus: „Nežinau, kas jiems atsitiko kelyje. Žinau tik, kad jie norėjo pakeisti savo gyvenimą, gyventi kaip žmonės. Žinau, kad jiems nepasisekė, kad niekas jais neužsiėmė. Žinau, kad gerų ir blogų žmonių yra visur, kad atsitiktinumas ir aplinkybės dažnai lemia mūsų likimą. Žinau, kad dauguma mūsų viliasi, jog kažkur ten yra geriau, kitaip, gražiau. Kad ir kur tai būtų. Mažųjų bėglių istorijoje mane sužavėjo jų jėga ir užsispyrimas išsiveržti iš nebūties, neegzistavimo. Žaviuosi jų troškimu gyventi geriau ir garbingiau. Iš kur tai ištraukė benamiai, nuskurę ir išbadėję vaikai? Kiek drąsos ir jėgų jiems tai kainavo? Ar tik ne jie ir yra maži didieji mūsų niekingų laikų didvyriai? (...) Bet ar aš sugebėčiau kaip nors

„Rytoj bus geriau“
„Rytoj bus geriau“
„Geresnis gyvenimas“
„Geresnis gyvenimas“
Živilė Pipinytė

Už save ir geriausią draugelį?

„Sidabrinių gervių“ išvakarėse

Norėčiau atsidurti ateityje, kad ir po penkiasdešimties metų, kino salėje, kur rodomi 2012–2013 m. sukurti lietuvių filmai. Ateities žiūrovų akimis pamatyti šiemet „Sidabrinėms gervėms“ nominuotus kūrinius. Išgirsti, kokias mintis jie sukelia. Žinau, kad tai neįmanoma. Be to, juk gali atsitikti taip, kaip kad viename Isaaco Asimovo apsakyme, kur į seniai nebegyvą Žemę atvyksta astronautai. Jie apsidžiaugia radę kino juostą. Filmas padeda tyrinėtojams suprasti, kaip gyveno, kokie buvo žmonės. Tik mokslininkai nežino, kad filmas – animacinis. Kartais žiūrėdama naują lietuvių filmą pasijuntu panašiai.
 

Jau ne pirmus metus populiarioji žiniasklaida dosniai dalija patarimus, koks turi būti lietuvių kinas. Tiksliau, pageidavimas vienas – jis turi būti žiūroviškas. Kai bandau suprasti, kas turima omenyje, aišku tik viena – vadinamųjų kino industrijų orakulams bei gynėjams reikia ne dramaturgiškai tikslių, meistriškai istoriją pasakojančių, profesionalių, universalią „žinią“ žiūrovams nešančių kokybiškų komercinių filmų. Jiems reikia primityvaus, į dugną besilygiuojančio saviveiklinio kino, beveik išimtinai sprendžiančio seksualines

„Aurora“
„Aurora“
„Žalumose“
„Žalumose“
„Pokalbiai rimtomis temomis“
„Pokalbiai rimtomis temomis“
7MD

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Nauja Lenkijos žiūrovų numylėtinė
Praėjusį savaitgalį Lenkijos televizija baigė rodyti bendros rusų, ukrainiečių, lenkų ir kroatų gamybos serialą „Anna German“. Lenkijoje jį pažiūrėjo per 7, Rusijoje – per 22 milijonus žiūrovų. Serialo režisieriai Waldemaras Krzystekas („Mažoji Maskva“) ir Aleksandras Timenka pagrindiniam lenkų dainininkės Annos German vaidmeniui pakvietė iki tol dažniausiai tik serialuose vaidinusią aktorę, dainininkę ir modelį Joanną Moro. German vaidmuo atnešė jaunai aktorei milžinišką populiarumą.
 

1984 m. Vilniuje gimusi būsimoji aktorė nuo mažens mokėsi muzikos – dainavo, grojo pianinu, akordeonu, lankė mėgėjų teatro užsiėmimus. Baigusi vidurinę mokyklą, ji išvyko į Lenkiją, baigė Varšuvos teatro akademiją. Moro nemėgsta kalbėti apie asmeninį gyvenimą, tačiau žinoma, kad jos vyras – taip pat vilnietis, šeima augina du vaikus. Viename interviu aktorė prisipažino, kad

Joanna Moro
Joanna Moro
Paul Thomas Anderson
Paul Thomas Anderson
„Makbetas“
„Makbetas“
„Zigzago vaikis“
„Zigzago vaikis“

Lietuvos kino centro prie Lietuvos kultūros ministerijos direktoriui R. Kvietkauskui

Lietuvos kinematografininkų sąjungos Animatorių gildijos viešas pareiškimas

 

Dėl 2013 metų paraiškų svarstymo rezultatų
2013 balandžio 19 d.
Vilnius
 
Šių metų Kino tarybos kino projektų svarstymo rezultatai yra neteisingi Lietuvos animacijos kūrėjų atžvilgiu.
 
Šiuo pareiškimu raginame Lietuvos kino centro direktorių dar kartą pamąstyti apie animacinių filmų projektų finansavimą. Jeigu Kino centro požiūris į Lietuvos animaciją nepasikeis, tai turės lemtingų pasekmių tolesniam šios meno rūšies išlikimui.
 
Animacinio kino visiško nefinansavimo neigiami aspektai:
 
1. Lietuvos Kultūros ministerija nefinansavo profesionalių animacinių filmų gamybos projektų 2010–2012 metais. Per paskutiniuosius ketverius metus buvo skirtas dalinis finansavimas tik vienam letuviško animacinio filmo gamybos projektui. Kitų režisierių projektai tendencingai nebuvo finansuoti. Taip yra sužlugdoma lietuviškos animacijos gamybinė industrija, prarandami profesionalai, galintys dirbti pagal pasaulinius kokybės kriterijus. Lietuva netenka galimybės dalyvauti tarptautiniuose gamybiniuose projektuose su kitomis šalims.
 
2. Lietuvos kino centrui neremiant net dalinai nė vieno projekto Lietuvos prodiuseriams yra užkertama galimybė ieškoti koprodukcijos projektų užsienyje, nebetenka prasmės dalyvauti tarptautinėse mugėse, „Cartoon Finansing” ar „Cartoon Forum“ organizuojamuose profesionaliuose projektų pristatymuose. Šiuo metu yra planuojamas Lietuvos stendas Annecy. Stendo ir delegacijos kaštai prilygsta vieno animacinio filmo sukūrimui. Kokia prasmė dalyvauti tarptautiniame festivalyje su stendu, kai mūsų šalyje nėra skiriama finansavimo animacijos vystymui, kai nėra paremta nė vieno projekto gamyba. Nėra jokios galimybės tartis su tarptautiniais partneriais dėl perspektyvų.
 
3. Neremdami nė vieno lietuviško animacinio projekto užkertate kelią Lietuvos kūrėjams pristatyti savo animacinius filmus prestižiniuose užsienio animacinių filmų festivaliuose. Lietuvių animatoriai nuolat garsina šalies vardą, parodo unikalius, nepakartojamus filmus, laimi prizus ir diplomus.
 
Pagrindiniai argumentai, verčiantys suabejoti Kino tarybos kompetencija:
 
Kino tarybos pareiškimas „projektai neatitinka šių laikų žiūrovų lūkesčių, todėl nebuvo finansuoti“ verčia pamąstyti apie Kino tarybos nusistatymą sužlugdyti lietuviškąją animaciją. Kitos citatos iš vertinimų: „tikėtina, kad tai nesudomins ir mažiausiųjų žiūrovų auditorijos”, „abejotina, ar būsimas filmas bus įdomus ir pačių mažiausių žiūrovų auditorijai”, „didelių abejonių kelia koprodukcijos realumas”, „abejojama tokio sprendimo sėkme ir kokybišku rezultatu“, „scenarijus literatūriškas ir vizualiai sunkiai pateikiamas“, „neaišku, kokiai auditorijai skirtas būsimas filmas“. Projektų vertinimai paremti ne anksčiau skelbtais vertinimo kriterijais, o išgalvotomis prielaidomis ir abejonėmis. Visi šie Kino tarybos vertinimai yra nekonstruktyvūs ir nekompetentingi.
 
Ar tikrai Lietuvos žiūrovai nenori filmų apie Lietuvos kultūrą, apie papročius, nenori matyti animacinių lietuviškų pasakų vaikams? Ar yra konkretūs argumentai ir statistiniai duomenys, kokie gi yra žiūrovų lūkesčiai?
 
Abejonių kelia Kino tarybos argumentai dėl scenarijų. Animacija – specifinė kino rūšis, sakytume, netgi meno rūšis, kurioje vizualinis sprendimas dažnai ne nusakomas žodžiais, o perteikiamas vaizdais. Animacinio kino scenarijus yra tik sumanymo tekstas, daugelis dalykų yra neaprašomi.
 
Meninės ir vizualinės projektų stilistikos Kino taryba iš viso neanalizuoja.
 
Ankstesniais metais Kultūros ministerija per vienerius metus paremdavo 6–7 skirtingus animacinius filmus. Išaugo režisierių karta, kuri garsino ir garsina Lietuvos vardą tarptautiniuose festivaliuose.
 
Jaunoji animacinių filmų kūrėjų karta neturi galimybių tikėtis tobulėjimo ir tolesnių filmų kūrimo. VDA nuo 2002 m., o VTDK nuo 2003 m. yra ruošiami profesionalūs animacijos meno kūrėjai. VDA jau išleido 4 bakalaurų – jaunų, perspektyvių, kūrybingų menininkų – laidas. Abiejų mokyklų studentų tarpe yra įvairių tarptautinių festivalių nugalėtojų. Situacija Lietuvoje verčia pesimistiškai konstatuoti – jauniems menininkams nėra ir nebus kūrybinių perspektyvų.
 
Reikia įvertinti, tai kas buvo sukurta ir ką turime, reikia vertinti realią lietuvių animaciją, o ne įsivaizduojamąją. Lietuvių animacija jau tapo sudėtine mūsų nacionalinės kultūros dalimi ir įrodė turinti teisę egzistuoti tokia, kokia ji yra.
 
Reikalaujame peržiūrėti visus animacijos projektus ir surasti galimybių geriausius iš jų finansiškai paremti.
 
Naujai sukurtasis Kino centras prie Lietuvos kultūros ministerijos iškėlė sau uždavinį „padėti Lietuvos kino kūrėjams“, tačiau tokio požiūrio Lietuvos animacijos menininkų atžvilgiu nesimato. Yra užkertami keliai net ir pačiai kukliausiai šios kino rūšies raidai.
 
 

 

 

LKS inf.

Apie padėtį Lietuvos kine

LIETUVOS KINEMATOGRAFININKŲ SĄJUNGOS NARIŲ VISUOTINIO SUSIRINKIMO REZOLIUCIJA

 

Lietuvos kinematografininkų sąjungos Visuotinis susirinkimas pažymi, kad jau ne pirmus metus Lietuvos kine aktyvėja nerimą keliantys procesai, vedantys į nacionalinio kino deprofesionalizaciją. Išryškėjo konfliktas tarp skirtingai suvokiamų nacionalinio kino raidos krypčių, tarp autorinės kūrybos ir vadinamųjų kino industrijų. Tai skatina nesveiką diskusijų atmosferą ir trukdo susikalbėti kino kūrėjams. Vieni jų suvokia kiną, kaip sudėtinę nacionalinės kultūros dalį, kiti – tik kaip verslą, ir ši takoskyra vis didėja.  

 

Prisidengus Lietuvoje itin madinga žiūroviškumo sąvoka, ekranus pasiekia menkaverčiai, į žemiausio lygio auditoriją orientuoti filmai. Dažnai tai mėgėjiški darbai, neatitinkantys jokių profesionalumo kriterijų. Atskirai paėmus, čia nėra nieko naujo, – visais laikais kinas visur buvo ir aukštasis, ir žemasis menas, ir nacionalinės kultūros dalis, ir pelningas verslas. 

Jonas Ūbis

Emocijos vietoj katarsio

Krėsle prie televizoriaus

1922-ųjų gegužę Vladimiras Leninas pasiūlė pakeisti mirties bausmę aktyviai pasisakantiems prieš bolševikų valdžią tremtimi į užsienį. Šią mintį jam sužadino masiniai universitetų dėstytojų ir profesorių streikai. Tų pačių metų vasarą ir rudenį garlaiviai išvežė iš Rusijos per 200 intelektualų – dėstytojų, filosofų, ryškiausių rusų mąstytojų, mokslo ir kultūros veikėjų. Jie buvo paskelbti kontrrevoliucionieriais. Sąrašo pagrindas buvo Leninui neįtikusio žurnalo „Ekonomist“ bendradarbiai. Tarp deportuojamųjų – Nikolajus Loskis, Levas Karsavinas, Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas, Fiodoras Stepunas. Didžiąją dalį tremtinių iš Peterburgo į tuometinį Štetiną išvežė du reisiniai vokiečių laivai „Oberbürgermeister Haken“ ir „Preussen“, bet žmonės buvo deportuojami ir garlaiviais iš Odesos ir Sevastopolio bei traukiniais iš Maskvos į Latviją ir Vokietiją.

Visa ta bolševikų akcija vadinama „filosofų garlaiviu“, o filosofų vardai ilgam buvo išbraukti iš SSSR leidžiamų knygų ir istorijos. Stepunas rašė, kad deportuojamiems buvo leista pasiimti po vieną

„Neliečiamieji“
„Neliečiamieji“
7MD

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Jimo Jarmuscho filmas Kanų festivalyje
Balandžio 18 d., skelbdamas oficialiosios 66-ojo Kanų kino festivalio programos filmus, Thierry Frémaux perspėjo, kad reikia laukti ir papildomų filmų. Praėjusią savaitę pranešta, kad Kanuose bus parodytas naujausias Jimo Jarmuscho filmas „Only Lovers Left Alive“. Jis taps dvidešimtuoju šių metų Kanų konkurso dalyviu. Pagrindinius vaidmenis šiame filme apie vampyrus sukūrė Tilda Swinton, Tomas Hiddelstonas, Mia Wasikowska, Johnas Hurtas, Antonas Yelchinas.
 
Ne konkurse bus parodytas Claude’o Lanzmanno dokumentinis filmas „Paskutinis neteisingasis“ („Le Dernier des injustes“), skirtas Terezino koncentracijos stovyklai. Šiuo filmu 87-erių metų kūrėjas tęsia atminties apie Holokaustą paieškas, kurias prieš keliasdešimt metų pradėjo jo filmas „Shoah“.
 

Netiesiogiai su kraupia XX a. atmintimi susijęs ir „Ypatingo žvilgsnio“ programą papildęs argentinietės Lucios Puenzo filmas „Wakolda“. Puenzo pasakoja tikrais faktais paremtą istoriją apie šeimą, kuri buvo Aušvico gydytojo sadisto Josepho Mengele’s

„Only Lovers Left Alive“
„Only Lovers Left Alive“
Claude Lanzmann
Claude Lanzmann
„27 pavogti bučiniai“
„27 pavogti bučiniai“
Scarlett Johansson
Scarlett Johansson
„Legenda Nr. 17“
„Legenda Nr. 17“
„Gilūs vandenys“
„Gilūs vandenys“
Kora Ročkienė

Kaip serialai formuoja lenkų skonį

Televizijos realybė mūsų namuose

Kad televizija formuoja mūsų vaizduotę, žino visi. Masinėje kultūroje egzistuoja tik tie žmonės, kuriuos galima pamatyti televizoriaus ekrane. Apie tai gerai žino net politikai. Tačiau televizija ne tik veikia (ar formuoja) pažiūras, vertybių sistemą, kuria vis naujas žvaigždes. Ji daro didelę įtaką ir mūsų skoniui. Tuo, žinoma, naudojasi ir reklamuotojai, siūlydami vis naujas pramogas, drabužius ar kosmetiką. Rusų kultūrologai iškart, kai televizijos pradėjo rodyti serialus, pastebėjo, kad „Santa Barbaros“ stilius persikėlė į rusų architektūrą. Lietuvių kultūrologai neskuba tyrinėti lietuviškų serialų poveikio tautinei savimonei ir buičiai, todėl siūlome savaitiniame žurnale „Polityka“ šių metų kovą išspausdinto Joannos Podgórskos straipsnio apie lenkų serialų poveikį fragmentus. Juolab kad nepaisant lietuvių nacionalistų akcijų ir demonstracijų, Abiejų Tautų Respublikos palikuonių mentalitetas turi daugiau bendrybių nei skirtumų. Tikimės, kad šis straipsnis paskatins pasvarstyti, kokius pranešimus siunčia mūsų

„Pamiršk mane“
„Pamiršk mane“
Gyvenimo receptas
Gyvenimo receptas
M kaip meilė
M kaip meilė
Jonas Ūbis

Negyjančios žaizdos

Krėsle prie televizoriaus

Praėjusį penktadienį įsijungęs rytinę informacinę Lenkijos televizijos laidą ne iškart supratau, kas ta Dovydo žvaigždę primenanti geltona dėmė ant laidos vedėjų drabužių. Įsižiūrėjęs pamačiau popierinį narcizo žiedą – solidarumo ženklą, primenantį, kad šalis mini 70-ąsias Varšuvos geto sukilimo metines. Laidos svečiai bei vėlesnių informacinių laidų vedėjai, žiniose rodomų iškilmių dalyviai Varšuvos gatvėse ir naujai atidarytame Lenkijos žydų istorijos muziejuje taip pat segėjo simboliškus geltonus narcizus.
 

Nepastebėjau, kad kuri nors iš mūsų televizijų būtų parodžiusi, kas tądien vyko Varšuvoje. Užtat šiandien (LRT kultūra, 26 d. 20.45), praėjus savaitei, Varšuvos geto sukilimą paminės LRT. Ta proga bus parodytas Mariano Marzyńskio dokumentinis filmas „Niekada neužmiršk meluoti“. Jame Marzyńskis pasakoja savo gyvenimo istoriją, kur „melas buvo išlikimo raktas“. Lenkijos žydų sūnus karo metais buvo išgelbėtas – nuo holokausto vaiką paslėpė

„Beduinas“
„Beduinas“
„Beždžionautojos“
„Beždžionautojos“
„Tikras išbandymas“
„Tikras išbandymas“
Živilė Pipinytė

Pamirštas aitvaras

Romo Lileikio „Maat“

Naujausias Romo Lileikio filmas „Maat“ („Studija 2“, 2013) tarsi sugrąžina į lietuvių poetinės dokumentikos pradžią. Į nespalvotą dokumentinį kiną, nušvintantį šimtais kasdienybės spalvų. Operatorius Viktoras Radzevičius filmuoja šviesius vaikų ir jaunuolių veidus, įkvėpimo ir kantrybės nutviekstus jų mokytojus, pajūryje besiplaikstančius aitvarus. Tai – režisieriaus eilėraščio, parašyto vaizdais, žodžiai. Neatsitiktinai ir didžiąją filmo plakato dalį užima ne kadrai. Įvadu į „Maat“ tampa taip pat žodžiai: „Esmė – lengva kaip plunksna. Kasdienybė – sunki kaip širdis. Ranka, į kurią gali atsiremti – visuomet ištiesta.“ Kaip suprantu, šitą būseną Romas Lileikis ir norėjo perteikti savo filmo vaizdais. Neatsitiktinai ir mįslingas filmo pavadinimas yra nuoroda į deivę Maat, kuri egiptiečių mitologijoje buvo siejama su harmonija, tvarka, teisingumu, o eiti Maat keliu reiškė ieškoti išminties. Jos vardas rašomas hieroglifu, kuriame pavaizduota ranka su plunksna.
 

Pirmuosiuose filmo kadruose patenkame į kažkurią Užupio respublikos šventę. Kairiame kadro kampe pasirodo ir pats režisierius. Ant jo galvos senovinė kepurė. Tai tarsi pirmas ženklas, kad būsimas reginys – ne visai

„Maat“
„Maat“
„Maat“
„Maat“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas