Nauji filmai – „Dingusi“
Davidą Fincherį vis dažniau įsivaizduoju tarsi kino mikrochirurgą, bandantį išsiaiškinti, kur formuojasi žmonių santykiai, jų troškimai, poelgių motyvai, baimės. Tačiau neabejoju, kad laukiantys iš režisieriaus naujų „Septynių“ ar naujo „Kovos klubo“, pažiūrėję „Dingusią“ („Gone Girl“, JAV, 2014), greičiau nusivils. Po „Zodiako“ ir „Socialinio tinklalapio“, regis, Fincheriui nebeįdomu sukrėsti žiūrovų įtaigiu, estetizuotu prievartos ir blogio reginiu ekrane, nors tamsiųjų žmogaus sielos paslapčių naujame filme taip pat bus su kaupu. Man regis, Fincheris bene pirmasis iš didžiųjų šių dienų režisierių suprato, kad kino postmodernizmas baigėsi. Tačiau gerai išmoktos jo pamokos (pirmiausia – dviprasmiškumo) leidžia režisieriui artėti prie kitokios kino kalbos. Jis eina tuo pačiu keliu kaip ir daugelis filosofų, kurie atsisakę barokiškos (tarptautinės, pseudomoksliškos ir pan.) kalbos siekia paprastumo ir bando kuo tiksliau suformuluoti mintį. „Dingusi“ – paprastas filmas. Kiekviename jo kadre – tik tai, kas būtina.
Fincheris nenori stebinti, kurti vizualinių digresijų ar žaisti intertekstinių žaidimų. Postmodernistines įmantrybes jis paverčia kino pasisakymo kontekstu. Fincheriui šaltakraujiška blondinė ar dušo grindimis tekantis kraujas – nebe nuoroda ar užuomina į Hitchcocką, o tiesiog kino materija. Panašiai atsitinka ir su filmo struktūra: režisieriui nebereikia vienintelės tiesos ieškančio tarpininko, tarkime, žurnalisto (kaip kad šią temą filme „Pilietis Keinas“ pradėjusiam Orsonui Wellesui), „Dingusioje“ tiesos paieškos vyksta temos ir vaizdų lygmenyje, todėl tikrais režisieriaus bendraautoriais tampa operatorius Jeffas Cronenwethas ir muzikos autoriai Trentas Reznoras bei Atticusas Rossas. Pagalvojau, kad „Dingusios“ struktūra idealiai tiktų filmui apie nesenus pakaunės įvykius. Gaila, kad Fincheris jais nesusidomės.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Baigėsi Vilniaus dokumentinių filmų festivalis
Pokalbis su VDFF viešnia Elwira Newiera
Krėsle prie televizoriaus
Malonus ir mandagus, vienišas ir išsiskyręs Laris Kraunas buvo geras darbuotojas, bet įmonė nusprendė jį atleisti, mat Laris yra nebaigęs koledžo. Žinoma, tai tik pretekstas, nes krizė reikalauja mažinti etatus. Atsidūręs gyvenimo šalikelėje ir bijodamas prarasti namą, Laris susirengia į koledžą. Ten jis suranda draugų, netrukus pradeda dirbti virėju ir įsimyli nelaimingą, bet gražią kaip Julia Roberts mokytoją. Tomo Hankso režisuotas filmas „Laris Kraunas“ (TV1, 6 d. 21 val.) ne vienam padės suprasti, kas yra Amerika. Užuot kaltinęs visą pasaulį, pradėjęs lošti (nebūtinai iš žmonių gyvybių), gerti, valkatauti arba emigravęs, tapęs alfonsu, Laris, kurį suvaidino pats Hanksas, paprasčiausiai nusprendžia viską pradėti iš naujo.
Nauji filmai – „Lošėjas“
Tarptautinio Kauno kino festivalio akcentai
Krėsle prie televizoriaus
39-ojo Gdynės kino festivalio laureatai
Pagal užsienio žiniasklaidą