7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Živilė Pipinytė

Nenubaustas blogis

Nauji filmai – „Dingusi“

Davidą Fincherį vis dažniau įsivaizduoju tarsi kino mikrochirurgą, bandantį išsiaiškinti, kur formuojasi žmonių santykiai, jų troškimai, poelgių motyvai, baimės. Tačiau neabejoju, kad laukiantys iš režisieriaus naujų „Septynių“ ar naujo „Kovos klubo“, pažiūrėję „Dingusią“ („Gone Girl“, JAV, 2014), greičiau nusivils. Po „Zodiako“ ir „Socialinio tinklalapio“, regis, Fincheriui nebeįdomu sukrėsti žiūrovų įtaigiu, estetizuotu prievartos ir blogio reginiu ekrane, nors tamsiųjų žmogaus sielos paslapčių naujame filme taip pat bus su kaupu. Man regis, Fincheris bene pirmasis iš didžiųjų šių dienų režisierių suprato, kad kino postmodernizmas baigėsi. Tačiau gerai išmoktos jo pamokos (pirmiausia – dviprasmiškumo) leidžia režisieriui artėti prie kitokios kino kalbos. Jis eina tuo pačiu keliu kaip ir daugelis filosofų, kurie atsisakę barokiškos (tarptautinės, pseudomoksliškos ir pan.) kalbos siekia paprastumo ir bando kuo tiksliau suformuluoti mintį. „Dingusi“ – paprastas filmas. Kiekviename jo kadre – tik tai, kas būtina.

 

Fincheris nenori stebinti, kurti vizualinių digresijų ar žaisti intertekstinių žaidimų. Postmodernistines įmantrybes jis paverčia kino pasisakymo kontekstu. Fincheriui šaltakraujiška blondinė ar dušo grindimis tekantis kraujas – nebe nuoroda ar užuomina į Hitchcocką, o tiesiog kino materija. Panašiai atsitinka ir su filmo struktūra: režisieriui nebereikia vienintelės tiesos ieškančio tarpininko, tarkime, žurnalisto (kaip kad šią temą filme „Pilietis Keinas“ pradėjusiam Orsonui Wellesui), „Dingusioje“ tiesos paieškos vyksta temos ir vaizdų lygmenyje, todėl tikrais režisieriaus bendraautoriais tampa operatorius Jeffas Cronenwethas ir muzikos autoriai Trentas Reznoras bei Atticusas Rossas. Pagalvojau, kad „Dingusios“ struktūra idealiai tiktų filmui apie nesenus pakaunės įvykius. Gaila, kad Fincheris jais nesusidomės.

„Dingusi“
„Dingusi“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Rugsėjo 30 d. baigėsi 23-iasis atviras NVS ir Baltijos šalių festivalis „Kinošok“. Trumpametražių filmų konkurse, kuris vadinosi „Šoko ribos“, nugalėjo Oksanos Burajos filmas „Liza namo!“. Jis apdovanotas Didžiuoju festivalio prizu.
 
Vaidybinių filmų konkurso nugalėtoju tapo gruzinų režisieriaus Georgijaus Ovašvilio filmas „Kukurūzų sala“, šią vasarą jau triumfavęs Karlovi Varuose. Beveik be žodžių filme pasakojama istorija apie valstiečius, kurie sodina kukurūzus upės, skiriančios Gruziją ir Abchaziją, saloje. „Kukurūzų sala“ taip pat apdovanota ir už geriausią operatoriaus darbą. Prizą už geriausią režisūrą gavo ukrainiečių režisierius Miroslavas Slabošpickis, sukūręs socialinę dramą apie kurčnebylius „Gentis“. Ukrainiečių filmo „Broliai. Paskutinė išpažintis“ režisierė ir scenaristė Viktorija Trofimenko apdovanota už geriausią scenarijų. Prizas už geriausią muziką atiteko Aleksejui Aigi (Aleksandro Kotto filmas „Išbandymas“, Rusija). Specialusis žiuri prizas paskirtas armėnų filmui „Romantikai“ (rež. Аregas Azatianas, Šogikas Tadevosianas). Prizai už geriausius vaidmenis liks Rusijoje. Jais apdovanoti Aleksejus Černychas, suvaidinęs Arsenijaus Gončiukovo filme „Sūnus“, ir dvi jaunos bendros rusų ir estų gamybos filmo „Aš negrįšiu“ (rež. Ilmar Raag) aktorės Polina Puškaruk bei Vika Lobačiova. Lietuvai „Kinošok“ konkurse šiemet atstovavęs Mariaus Ivaškevičiaus filmas „Santa“ liko be apdovanojimų.

„Kukurūzų sala“
„Kukurūzų sala“
Steve McQueen
Steve McQueen
„Leviatanas“
„Leviatanas“
Isabelle Huppert
Isabelle Huppert
Auksė Kancerevičiūtė

Prasmė pagal Sergejų Bukovskį

Baigėsi Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

„Rodyti, kad gyvenimas bjaurus, šiais laikais paprasčiau nei sakyti, kad vis dėlto jis turi kažkokią prasmę“, – teigia ukrainiečių režisierius Sergejus Bukovskis. Jis – vienas žymiausių kino autorių Ukrainoje, kurio filmuose „Pasakyk savo vardą“, „Gyvieji“, „Rytoj šventė“, „Dislokacija“, „Stogas“ persipina tragiškos epochos ir neįmenamos lemties ženklai. Sluoksnis po sluoksnio, tarsi restauruojant senąsias ikonas, atidengiami XX amžiaus istorijos siužetai, žmonių liudijimai, bylojantys apie karus, badą, pažeminimus ir... šviesą, kuri tūno giliame sielos kamputy ir neleidžia paskęsti purve. Laikas Bukovskio filmuose teka lėtai, kaip ir prieš keletą dešimtmečių, o su herojais bendraujama nuoširdžiai ir paprastai, tarsi jie būtų seni geri draugai.
Sergejaus Bukovskio filmų retrospektyva šiemet papuošė festivalio programą, su juo kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė.

„Rytoj šventė“
„Rytoj šventė“
„Dislokacija“
„Dislokacija“
„Stogas“
„Stogas“
Tadeusz Tomaszewski

Svarbu rodyti politines problemas

Pokalbis su VDFF viešnia Elwira Newiera

11-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis uždarytas konkursinės programos laureatų paskelbimu ir lietuviška premjera. Šeštadienį festivalį užbaigė Julijos ir Rimanto Gruodžių trumpametražio filmo „Sėkmės metai“ premjera. Jo herojė – jauna moteris, bandanti pamiršti patirtas nuoskaudas ir susikurti laimingą gyvenimą.
 
Šiemet 7 kartą rengtos konkursinės programos laureatais tapo visų trijų Baltijos šalių dokumentinio kino kūrėjai. Pirmąja premija už ironišką, bet jautrų ir poetišką žvilgsnį į posovietinę tikrovę apdovanotas estų režisieriaus Meelio Muhu filmas „Padniestrė. Gyvenimas nežinioje“. Antroji premija atiteko dažnai festivalio viešniai latvei Lailai Pakalniņai. Jos filmas „Kaminas“ apdovanotas už gebėjimą per kasdienybės patirtis perteikti gyvenimo žavesį ir jo prasmę. Trečioji premija „už drąsą būti kartu su herojumi jo kelyje į bedugnę“ įteikta Ričardui Marcinkui, sukūrusiam filmą „Galutinis tikslas“.

 

„Domino efektas“
„Domino efektas“
Jonas Ūbis

Norai pildosi

Krėsle prie televizoriaus

Malonus ir mandagus, vienišas ir išsiskyręs Laris Kraunas buvo geras darbuotojas, bet įmonė nusprendė jį atleisti, mat Laris yra nebaigęs koledžo. Žinoma, tai tik pretekstas, nes krizė reikalauja mažinti etatus. Atsidūręs gyvenimo šalikelėje ir bijodamas prarasti namą, Laris susirengia į koledžą. Ten jis suranda draugų, netrukus pradeda dirbti virėju ir įsimyli nelaimingą, bet gražią kaip Julia Roberts mokytoją. Tomo Hankso režisuotas filmas „Laris Kraunas“ (TV1, 6 d. 21 val.) ne vienam padės suprasti, kas yra Amerika. Užuot kaltinęs visą pasaulį, pradėjęs lošti (nebūtinai iš žmonių gyvybių), gerti, valkatauti arba emigravęs, tapęs alfonsu, Laris, kurį suvaidino pats Hanksas, paprasčiausiai nusprendžia viską pradėti iš naujo.

Hanksą, be abejo, įkvėpė Franko Capros kinas. Amerikiečių kino klasikas Didžiosios depresijos sužlugdytiems tautiečiams kūrė filmus, įkvepiančius viltį ir norą gyventi. Hanksas taip pat nori pasakyti, kad nusiminti neverta: negali važinėti prabangiu automobiliu – nusipirk motorolerį, neturi diplomo – eik mokytis, joks darbas nėra gėdingas, svarbu būti doram. Tik gaila, kad filmo režisierius viską pernelyg nusaldino ir pavojingai priartėjo prie, kad ją kur galas, romantinės komedijos. Kita vertus, optimizmo jam galima tik pavydėti.

„Laris Kraunas“
„Laris Kraunas“
„Pabaisos iš Laukinių pietų“
„Pabaisos iš Laukinių pietų“
Živilė Pipinytė

Nuspėjami žaidimai

Nauji filmai – „Lošėjas“

Filmo „Lošėjas“ (Lietuva, Latvija, 2013) kūrėjai – režisierius Ignas Jonynas ir scenaristas Kristupas Sabolius – ėmėsi iki šiol lietuvių vaidybiniame kine beveik neliestos, bet itin aktualios temos: kaip politinės santvarkos transformacija palietė kasdienį gyvenimą ir eilinių piliečių likimus. Nežinau, kodėl jos iki šiol bijo lietuvių rašytojai ir filosofai bei kitokie menininkai, nors suvokti lietuviškos transformacijos ypatybes, mano galva, – vienintelė galimybė pradėti iš esmės kurti naują valstybę, apie kurią paskutiniu metu tiek daug kalbama. Transformacijos temą galima užčiuopti paskutiniuose Šarūno Barto filmuose, bet specifiški režisieriaus personažai neleidžia perteikti visų su ja susijusių problemų.
 
Šiuo požiūriu „Lošėjo“ personažai – medikai, kurie priversti kovoti ne tik už pacientų, bet ir už savo išgyvenimą, parinkti tiksliai. Vienos svarbiausių profesijos žmonės filme rodomi kaip marginalai – jų kalba, reakcijos, pasilinksminimai nelabai skiriasi nuo uosto darbininkų, kurie prisidės prie gydytojo Vincento (Vytautas Kaniušonis) sugalvoto lošimo iš žmonių gyvybių. Visuotinis nuskurdimas palietė ir dažnai šiuolaikiniame kine transgresiją atskleidžiantį uostamiestį, kuriame vyksta filmo veiksmas. Paramedikams nuolat tenka susidurti su prostitutėmis, įtartinais jų klientais, desperatais, savižudžiais. Normalumo sąvoka šiame ekstremaliame pasaulyje, kurio svaigulį nuolat pabrėžia į visas puses besisukanti isteriška Jano Egličio kamera, neegzistuoja, tad Vincento sugalvotą lošimą galima būtų pateisinti.

„Lošėjas“
„Lošėjas“
„Lošėjas“
„Lošėjas“
„Lošėjas“
„Lošėjas“
„7md“ inf.

Didelės ir mažos paslaptys

Tarptautinio Kauno kino festivalio akcentai

Svarbiausi šiųmetinio, jau 8-ojo Tarptautinio Kauno kino festivalio akcentai – Kanų kino festivalio apdovanojimus pelnę filmai ir vengrų kino klasiko Miklóso Jancsó (1921–2014) retrospektyva.
„Auksine palmės šakele“ apdovanotas turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmas „Žiemos miegas“ („Kış Uykusu“, 2014) rodo centrinėje Anatolijoje gyvenančio buvusio aktoriaus ir jo šeimos dramą. „Žiemos miegas“ trunka per tris valandas ir iš tikrųjų yra didis herojaus monologas. Tačiau žiūrovams tos trys valandos nenusibos, jie pasijus taip, tarsi būtų perskaitę Antono Čechovo apsakymą. Režisierius ir pats neslepia, kad penkerius metus, kol rengėsi filmui, jie su žmona daug skaitė ir analizavo ne tik Čechovą, bet ir kitus rusų rašytojus, tarp jų Fiodorą Dostojevskį.

 

„Sudie kalbai“
„Sudie kalbai“
„Vivian Maier atradimas“
„Vivian Maier atradimas“
Jonas Ūbis

Kas atneša laimę

Krėsle prie televizoriaus

Nemėgstu primityviųjų lietuvių liberalų. Ne tik todėl, kad dėl valdžios jie pasirengę atsigulti po bet kuo. Liberalams vertybės – tik konkrečios, todėl įvairiuose televizijos šou, regis, nuolat diskutuojama apie valstybę, bet pamirštama, kad iki konkrečių buitinių funkcijų tenkinimo redukuotas tokios valstybės piliečio suvokimas veda į visuomenės liumpenizavimą (kurį, beje, stebime ne tik televizijoje). Todėl politikai laidose dažniausiai diskutuoja apie tai, kas geriau valdo valstybę, „žvaigždės“ įprastai „dvasingai“ postringauja apie savo antrą galą. Kiekvienam savo. Vienintelis juos jungiantis dalykas, regis, yra saviveikla. Ji dabar – lietuvių televizijų pagrindas: kiekviename kanale kas nors šoka, dainuoja, čiuožia, žaidžia proto žaidimus ir verda.
Kažkurį savaitgalį pabandžiau išgyventi be interneto ir pagaliau pažiūrėti televizorių. Prisipažinsiu, buvau sukrėstas. Ryte „perbėgau“ savo kabelinės televizijos kanalus. Beveik visi rodė kulinarines laidas. Maistą gamino visi, kas tik netingi, – lietuviai, rusai, europiečiai ir kitų žemynų gyventojai. Menininkai ir „popsininkai“, virėjai ir apsišaukėliai. Toks įspūdis, kad pasaulis ilgai badavo ir dabar negali atsigrožėti maistu, įvairiausiomis jo variacijomis ir kombinacijomis. Maisto gaminimas ir pas mus jau tapo aukščiausia saviraiškos forma, menu, privalomu provincialios „žvaigždės“ atributu. Nustebino tik viena – kodėl Andrius Mamontovas savaitgalio rytą dar nestovi prie plytos, nors ir jis sugeba užduoti kulinarinį klausimą: „Virti ar kepti?“

 

„Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti“
„Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti“
„Turistas“
„Turistas“
„Apgaulinga aistra“
„Apgaulinga aistra“
Živilė Pipinytė

Kinas žiūrovams

39-ojo Gdynės kino festivalio laureatai

Penkios festivalio dienos – ir daug, ir mažai. Jų užteko pažiūrėti visą konkursinę programą ir po kelis skirtingų retrospektyvų filmus, bet pristigo „atstumtųjų salonui“ – naujai „Kitokio žvilgsnio“ programai, Lenkų kino meno instituto (PISF) metinių apdovanojimų teikimo ceremonijai, kurioje prizas buvo įteiktas „Radio znad Wilii“ žurnalistei Renatai Butkiewicz (ji pirmoji tokio įvertinimo sulaukusi Lietuvos atstovė), naujų knygų pristatymams bei įvairioms kūrybinėms dirbtuvėms. Jose buvo mokoma, kaip profesionaliai vertinti scenarijų, suvokti žiūrovų poreikius ir kitokių naudingų dalykų. Konkursiniai Gdynės filmai šiemet, regis, taip pat stengėsi patenkinti žiūrovų poreikius, bent jau vieną iš jų – matyti kokybišką žanrinį nacionalinį kiną. Tarptautinis žiuri, kuriam vadovavo režisierius Ryszardas Bugajskis, taip pat apėjo itin sudėtingos meninės kalbos, kelių aukštų asociacijų ir, mano galva, originaliausius konkursinius filmus – Grzegorzo Królikiewicziaus „Kaimynus“ („Sąsiady“) ir Lecho Majewskio „Onirica – Šuns laukas“ („Onirica – Psie pole“).
Retai būna, kad žiuri vertinimai sulauktų tokio palaikymo kaip šiemet, nes svarbiausią festivalio apdovanojimą – „Auksinius liūtus“ – pelnęs Łukaszo Palkowskio filmas „Dievai“ („Bogowie“) sulaukė ir ilgiausių žiūrovų ovacijų, ir kritikų prizo, ir daugiausia oficialių festivalio apdovanojimų (už geriausią vyro vaidmenį, scenarijų, scenografiją, grimą).

„Dievai“
„Dievai“
„Jack Strong“
„Jack Strong“
„Pilietis“
„Pilietis“
„Miestas 44“
„Miestas 44“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Jau kurį laiką kino ekranuose nesimatė Timo Burtono pavardės – režisierius buvo pareiškęs, kad nori pailsėti. Šiomis dienomis internete pasirodė naujo Burtono filmo „Didelės akys“ („Big Eyes“), kuris bus išleistas į ekranus prieš pat Kalėdas, anonsas: http://www.youtube.com/watch?v=2xD9uTlh5hI
 
Tai biografinis filmas apie menininkę Margaret Keane, kuri 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais išgarsėjo piešdama didžiaakių vaikų portretus. Tai buvo vienas pirmųjų sėkmingo meno įsigalėjimo masinėje rinkoje pavyzdžių. Tačiau šlovę prisiėmė tapytojos vyras Walteris – taip pat dailininkas. Filme bus rodoma, kaip feministinio judėjimo fone bręsta Margaret pasitikėjimas savimi, kuris galiausiai atves ją į teismo procesą prieš vyrą, pareiškusi savo teises į Margaret darbus. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Amy Adams ir Christophas Waltzas.

Kadras iš filmo „Didelės akys“
Kadras iš filmo „Didelės akys“
Kadras iš filmo „Pasivaikščiojimas tarp kapų“
Kadras iš filmo „Pasivaikščiojimas tarp kapų“
Angelina Jolie
Angelina Jolie
Zhang Yimou
Zhang Yimou
Luiso Buñuelio filmo „Kambarinės dienoraštis“ (1964) plakatas
Luiso Buñuelio filmo „Kambarinės dienoraštis“ (1964) plakatas
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas