7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Jonas Ūbis

Kulinariniai malonumai – ne viskas

Krėsle prie televizoriaus

Skaniai pavalgyti mėgstu, bet ilgai svarsčiau, kodėl paskutiniais metais televiziją ir kiną ištiko kulinarinis bumas. Kodėl kino festivaliuose atsiranda atskiros kulinarinio kino programos, dar galiu suprasti – juk reikia kažkur rodyti tokius filmus, bet kodėl visi kalba apie maistą, kodėl perka dideles kvailų receptų knygas kietais viršeliais, kodėl žiūri laidas, nuo kurių tikrą maisto gaminimo specialistą kartais gali ištikti net infarktas? Gal todėl, kad masinė kultūra pasiūlė visiems tapti hedonistais? Nors, kita vertus, hedonistu tikrai nepavadinčiau vieno žaliavalgystės entuziasto, praėjusią savaitę reklamavusio save ir savo šeimą kažkurioje informacinėje televizijoje. Tai greičiau mazochistas arba sektantas, kuriam maistas tik patvirtina jo išskirtinumą.

Tikiuosi, kad į šiuos klausimus padės atsakyti Jono Favreau 2014 m. filmas „Šefas ant ratų“ (TV3, 25 d. 23.05). Kodėl Favreau ėmėsi šio filmo ir dar suvaidino pagrindinį vaidmenį, suprantu: pabandykite ne vienus metus režisuoti „blokbasterius“, kad ir kelis filmus apie geležinį žmogų ir dar juose vaidinti, tada bus aišku, kodėl toks mielas pasirodys darbą Los Andželo restorane praradęs buvęs madingas virėjas Karlas. Jis ieškos prarasto kulinarinio įkvėpimo, atidaręs restoraną ant ratų. Toks personažas leidžia atsiverti jausmams, neslėpti net tų asmeniškų ir nuoširdžių, nors, ko gero, pačius nuoširdžiausius sukels Karlą sužlugdęs įtakingiausias kritikas (Oliwer Platt), kuris filme nutiesia aiškias paraleles su žiauriu kino pasauliu. Pakeliui Karlas dar bandys susitaikyti su savo šeima, juk ranką jam išties buvusi žmona ir dešimtmetis sūnus. Todėl toks numanomas filme tėvo ir sūnaus suartėjimas.
„Šefas ant ratų“ primena senus sovietinius filmus, teigusius, kad svarbu kiekvieną darbą atlikti gerai ir įdėti į jį dalelę savo širdies. Tą patį teigia ir Favreau, kuris padeda savo Karlui suprasti, kad galima didžiuotis ir sumuštiniu, jei jis pagamintas nuoširdžiai. Žodžiu, „valgis – tai šis tas daugiau nei valgis“, bet šeštadienio vakarui toks filmas tinka.

„Šefas ant ratų“
„Šefas ant ratų“
„Skrydis“
„Skrydis“
„Nepageidaujami genai“
„Nepageidaujami genai“
„7md“ inf.

Rusijos gyvenimo metafora

Prasidėjo kino festivalis „Nepatogus kinas“

 

Trečiadienį atidarytas kino festivalis „Nepatogus kinas“. Jo programoje daug pasaulyje pripažintų ir apdovanotų dokumentinių filmų. Šiemet festivalio naujovė – konkursinė programa. Joje bus parodytas ir rusų režisierės Alinos Rudnickajos filmas „Kraujas“ („Krov’“, 2013). Filmo premjera įvyko pernai, garsaus dokumentininko Vitalijaus Manskio įkurtame Maskvos „Artdokfest“, kur „Kraujas“ laimėjo Didįjį prizą. Tada ir prasidėjo filmo kelionė po svarbiausius dokumentinio kino festivalius. Pateikiame kelis rusų kritikių atsiliepimus apie filmą.
 
Moters žvilgsnis geriau tinka dokumentiniam kinui apie mūsų tėvynę: moterys drąsesnės, bet ir gailestingesnės, jos nebijo blaiviai žiūrėti į visą tikrovės bjaurastį, o kartu yra pasirengusios užjausti žmones. (...)
Automobilis su keliomis medicinos seserimis važinėja blogais Rusijos keliais, rinkdamas donorų kraują, kuris toks būtinas didelio miesto ligoninėms. Mažuose miesteliuose jų jau laukia, žmonės stovi eilėse, jaudinasi, ar galės atiduoti savo 450 miligramų kraujo, už kuriuos gaus 850 rublių. Tai dideli pinigai tiems, kas gyvena iš trijų tūkstančių pensijos, iš nereguliariai gaunamo atlyginimo.

 

„Kraujas“
„Kraujas“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį paskelbti 30-ojo tarptautinio Varšuvos kino festivalio laureatai. Tarptautinio konkurso Didžiuoju festivalio prizu „už daugiamatę naraciją ir subtilų naudojimąsi juoduoju humoru“ apdovanotas kinų režisieriaus Xin Yukun filmas „Karstas kalnuose“ („Binguan“). Tai pasakojimas apie tris personažus, kuriuos sujungė atsitiktinė žmogžudystė. Vienas iš trijų – jaunuolis, nebegalintis pakęsti kiekvieną jo žingsnį kontroliuojančios šeimos. Kai vaikinas užmuša vietinį banditą, netikėtai susipina jo ir tėvo likimai. Kitas filmo personažas – moteris, kuri daugelį metų buvo namų prievartos auka. Žinia apie nekenčiamo vyro mirtį ją užklumpa planuojant žmogžudystę. Savo vaidmenį šioje istorijoje turi ir garbingas kaimelio bendruomenės vadovas. Jis planuoja išeiti į pensiją, bet sūnaus nusikaltimas įtraukia vyrą į įvykių sūkurį.
 
Apdovanojimą už geriausią režisūrą pelnė kroatų režisierius Ognjenas Svilicićius. Jo filmas „Tokios taisyklės“ („Takva su pravila“) pasakoja apie paauglio, kurį bendraamžiai sumušė Zagrebo priemiestyje, šeimą. Vaikinas atsiduria ligoninėje, jo laukia sunki operacija, jo tėvai – palikti likimo valiai, nes policija nenori tuo užsiimti.

„Vėjų kryžkelė“
„Vėjų kryžkelė“
Režisierius Bertrand Tavernier
Režisierius Bertrand Tavernier
„Vaikystė“
„Vaikystė“
Olga Dychovyčnaja filme „Prieblandos portretas“
Olga Dychovyčnaja filme „Prieblandos portretas“
Jonas Ūbis

Vabzdžių gyvenimai

Krėsle prie televizoriaus

Savo elektroninį paštą galiu pasiekti tik per vieną populiarų tinklalapį. Kol paštas atsidaro, spėju perskaityti kelias antraštes. Iš jų susidariau įspūdį, kad visi (ar bent jau visos) pas mus nori būti (arba jau yra) sekso simboliais. Kvailiau už šitą žodžių derinį skamba tik „medaus kopinėjimas“, turint omenyje medaus mėnesį (juk Lietuvoje daug „žvaigždžių“ ir šiaip turtuolių, kurie privalo pasidalyti džiaugsmu su tauta). Perskaitęs kažkodėl iškart įsivaizduoju jaunavedžius, kurie rytą, kaip Franzo Kafkos „Metamorfozės“ herojus, atsibunda vabzdžiais.
Galiu tik įsivaizduoti, kaip mūsų žiniasklaida aprašytų Jonathano Glazerio filme „Po oda“ (TV1, šįvakar, 17 d. 22.40) rodomus įvykius, jei jie vyktų Lietuvoje. Venecijos kino festivalyje rodytas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Scarlett Johansson, be abejo, gera dovana snobams. Filmas nukels į Škotiją, kurios tapybiškų peizažų fone ir rutuliojasi keisti įvykiai. Johansson herojė Laura, kuri yra ateivė, važinėja Škotijos, filme vaidinančios sąvoką „niekur ir niekada“, keliais, sutinka pavėžėti vienišus vyrus, o paskui nudiria jiems odą. Žudymo procesą Glazeris paverčia vaizdo instaliacijomis, kuriose nusirenginėjantis vyras po truputį grimzta į kažką juoda. Regis, režisierius nori, kad žiūrovas panašiai grimztų į meniškus jo filmo vaizdus ir grimzdamas mąstytų apie žmogaus kūną ir žmogiškumą, kuriuos nori perprasti filmo herojė. Tačiau banalybė negali priversti mąstyti, greičiau atvirkščiai, ji sukelia panašią reakciją, kaip Laurai – pigus žmonių maistas.

„Ugnies siena“
„Ugnies siena“
„Po oda“
„Po oda“
„Tamsos pakraštys“
„Tamsos pakraštys“
Rengėjų inf.

Filmai apie pasaulį, kuriame gyvename

Artėja festivalis „Nepatogus kinas“

Spalio 22–30 d. su šūkiu „Filmai suaugusiems“ į kino ekranus sugrįžta „Nepatogus kinas“. Aštuntąjį kartą vyksiančio tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio programoje – pusšimtis filmų, susitikimai su vienuolika užsienio svečių ir staigmena patiems dokumentinio kino kūrėjams. Kaip ir kasmet – festivalio durys lieka plačiai atvertos visiems, nes pačiam žiūrovui palikta spręsti, kiek verta mokėti už bilietą.
„Šūkis „Filmai suaugusiems“ puikiai atspindi mūsų festivalio koncepciją. Būti suaugusiam visų pirma reiškia nebijoti pažvelgti realybei į akis, prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta aplink tave. Ir visiškai nesvarbu, ar tau trylika, ar šešiasdešimt penkeri. Tai asmeninės brandos, o ne metų klausimas“, – teigia festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis.

„Atvykstam su taika“
„Atvykstam su taika“
„Euromaidanas. Juodraštis“
„Euromaidanas. Juodraštis“
„7md“ inf.

Pergalė trunka akimirką

Lenkų kino savaitė pristato Krystynos Jandos filmų retrospektyvą

14-osios lenkų kino savaitės viešnia – kino ir teatro aktorė Krystyna Janda. Jos filmų retrospektyvą rodys Vilniaus kino teatrai „Skalvija“ ir „Pasaka“. Spalio 20 d. 18 val. aktorė susitiks su žiūrovais kino teatre „Pasaka“, kur bus rodomas filmas „Dekalogas II“. Spalio 21 d. 18.30 Nacionaliniame dramos teatre ji vaidins monospektaklį „Danuta W.“. Po spektaklio įvyks susitikimas su aktore ir su Danuta Wałęsa, pagal kurios knygą jis ir sukurtas.
 
Krystyna Janda kine debiutavo 1976-aisiais, Andrzejaus Wajdos filme „Žmogus iš marmuro“ suvaidinusi tiesos ieškančią, nervingą kino režisierę Agniešką. Matyt, šis įsimintinas debiutas lėmė, kad, nepaisant dešimčių sėkmingų vaidmenų teatre ir kine, tarp jų ir Kanų geriausios aktorės apdovanojimą atnešusio Ryszardo Bugajskio filmo „Tardymas“, bendradarbiavimo su iškiliais lenkų ir užsienio režisieriais, Janda pirmiausia laikoma Wajdos aktore.
Retrospektyvos programoje – du Wajdos filmai. Tai 1981 m. sukurtas „Žmogus iš geležies“, kuriame Agnieška – jau „Solidarumo“ aktyvisto Maciejaus Tomčako žmona. Veiksmas perkelia į 1980-ųjų Gdanską, kur laivų statykloje vyksta darbininkų streikas. Iš streiko komiteto vadovų išsiskiria Maciejus (Jerzy Radziwiłowicz). Radijo žurnalistas Vinkelis (Marian Opania) gauna užduotį sukurti Tomčaką kompromituojantį reportažą. Žurnalistas sužino, kad vyro tėvas buvo pokario darbo spartuolis Birkutas (filmo „Žmogus iš marmuro“ herojus). Vinkelis susitinka ir su Agnieška, uždaryta areštinėje už paramą streikui. Ji pasakoja apie savo santuoką ir bando įtikinti žurnalistą, kad darbininkai yra teisūs.
Filmas buvo kuriamas tada, kai Gdanske vyko realūs įvykiai. Nusitrynusios tikrovės ir fikcijos ribos padarė didžiulį įspūdį Kanų žiūrovams. Slapta į festivalį atvežtas filmas pelnė „Auksinę palmės šakelę“.
Tikri įvykiai susilieja su pramanytais ir 2009 m. Wajdos sukurtuose „Ajeruose“. Janda tapo tikra šio filmo bendraautore. Aktorės vyras operatorius Edwardas Klosińskis mirė 2008-ųjų sausio 5 dieną, šeštadienį. Apie šią dieną aktorė pasakoja filme. Ji prisimena, kaip sužinojo apie vyro ligą, apie viltį, naktines keliones į ligoninę, apie tai, kaip maitino vyrą šaukšteliu ir kaip jis mirė tarp dviejų sriubos gurkšnių. Per filmo premjerą ji kalbėjo: „Artimiausio žmogaus mirtis keičia visiškai viską“.

Krystyna Janda filme „Turtinė padėtis“
Krystyna Janda filme „Turtinė padėtis“
Krystyna Janda filme „Ajerai“
Krystyna Janda filme „Ajerai“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Tarptautinio Berlyno kino festivalio rengiama Europos kino mugė (European Film Market – EFM) – viena svarbiausių ir didžiausių kino pramonės platformų pasaulyje. EFM vadovai stebi pasaulinio kino permainas, tad, matyt, neatsitiktinai 2015-ųjų vasarį mugė suteiks galimybę pristatyti, parduoti ir pirkti naujus televizijos serialus, kurie tapo neatsiejama audiovizualinės kultūros dalimi. Ta proga viena diena pailgės ir pati mugė, o televizijos kūrėjai dalinsis savo patirtimi ir tradiciniame Berlyno jaunųjų talentų susitikime. 2015-aisiais mugėje daugiausia dėmesio numatoma skirti aukštos kokybės serialams iš Šiaurės Amerikos bei Europos – Skandinavijos šalių, D. Britanijos ir Vokietijos.
 
Šį pirmadienį prancūzų režisierius Jacques’as Audiard’as („Pranašas“, „Rūdys ir kaulai“) pradėjo filmuoti „Erran“ – filmą apie kultūrų susidūrimo sukeltą šoką. Septintojo Audiard’o filmo pagrindu tapo 1721 m. Montesquieu parašyti „Persiški laiškai“, tiksliai apibūdinę Prancūzijos visuomenės būseną prieš Revoliuciją. „Erran“ veiksmas vyksta mūsų laikais: herojus yra tamilų kovotojas iš Šri Lankos. Prancūzijoje šis politinis pabėgėlis dirba kiemsargiu viename Paryžiaus priemiesčių. „Erran“ tema – šokas, kurį sukelia filmo herojui akistata su kitokia kultūra, ir jo akimis pamatyta šiuolaikinė prancūzų visuomenė. Gali būti, kad filmą rodys Kanų kino festivalis, nes filmavimo pabaiga numatyta gruodžio 19 dieną.

Aktorius Daniel Auteuil
Aktorius Daniel Auteuil
Kadras iš filmo „Kinas apie Aleksejeva“
Kadras iš filmo „Kinas apie Aleksejeva“
Režisierius Emiras Kusturica
Režisierius Emiras Kusturica
Aktorė Carice van Heuten
Aktorė Carice van Heuten
Režisierė Leni Riefenstahl
Režisierė Leni Riefenstahl
Aktorius Anthony Mackie
Aktorius Anthony Mackie
Jonas Ūbis

Kai gali padėti neištikimybė

Krėsle prie televizoriaus

Paskutiniais dešimtmečiais sportas ir pas mus tapo pelningu verslu, juk neatsitiktinai televizijos transliuoja net kokiame nors Lietuvos užkampyje vykstančias provincijos komandų varžybas. Tačiau nepamiršta ir sovietinių sporto funkcionierių patirtis, ideologizuojant ir idealizuojant lietuvių sportininkų pergales. Tai persmelkė net sporto komentatorių žodyną. Kai netyčia pataikau ant sporto žinių, nesvarbu, koks būtų kanalas, visad girdžiu apie tai, kad lietuviai kažką „palaužė“, „sutriuškino“ ar dar kaip kitaip susidorojo su varžovais. Jei ateiviai klausosi lietuviškų sporto laidų, jie, ko gero, įsivaizduoja, kad čia stadionuose nuolat liejasi kraujas ir lūžta kaulai. Tokio begėdiškai kičinio patriotizmo, kaip kad liaupsinant sportininkus, niekur daugiau neišgirsi. Ypač kai, dalyvaujant laimingiems miestelėnams ir televizijai, pasitinkami iš kokių nors žaidynių sugrįžę sportininkai. Tačiau daugiau už žodžius apie mentalitetą pasako kokia nors iškalbinga detalė. Mes su šuniuku mėgstame pasivaikščioti prie Neries. Ten olimpiečių garbei neseniai pervadintoje gatvėje įsikūrusi kažkokia sporto organizacija. Kelerius jos vartus iš visų pusių „puošia“ perspėjimai, kad šunis teritorijoje vedžioti griežtai draudžiama. Niekad nemačiau, kad koks nors šuo ar jo šeimininkas kėsintųsi į šią teritoriją. Bet toks jau, matyt, tų sporto funkcionierių mentalitetas – visada malonu ką nors uždrausti ir pasijusti visagaliui. Tada gali bent trumpam pamiršti nešvarius sportininkų darbelius, kurie vis iškyla į paviršių, – parduotus mačus ir kitokias „gudrybes“. Juk korupcija – sporto kasdienybė.

„Pinigai dviem“
„Pinigai dviem“
„Tema pokalbiui“
„Tema pokalbiui“
„Tamsiausia valanda“
„Tamsiausia valanda“
Živilė Pipinytė

Stiprūs žmonės, įsimenantys vaizdai

Artėja 14-oji Lenkų kino savaitė

Spalio 15–21 d. Vilniuje rengiama 14-ojiLenkų kino savaitė. Rengėjai – Lenkijos institutas Vilniuje siūlo 10 naujų (dauguma tik šiemet pasirodė ekranuose, dalis dar tik laukia premjeros) filmų ir iškilios lenkų aktorės Krystynos Jandos filmų retrospektyvą. Savaitės programoje – įvairių kartų režisierių filmai, atspindintys kūrėjų norą kalbėti apie aktualius klausimus arba juos įvardyti, ir filmai, kurių autoriai gręžiasi į netolimą praeitį, kad būtų geriau suprasta dabartis. Lenkų kūrėjus domina stiprios asmenybės, jų konfliktai su sistema ir savimi.
Andrzejaus Wajdos filmas „Valensa. Vilties žmogus“ („Wałęsa. Człowiek z nadziei“, 2013) pasakoja apie paprastą laivų statyklos elektriką, netikėtai tapusį „Solidarumo“ lyderiu. Wajdą, kuris judėjimo istoriją sekė nuo pat jo atsiradimo pradžios, ir šiame filme domina istorijos ir asmenybės santykis. Režisierius rodo, kaip jo herojus ima suvokti poreikį pasipriešinti sistemai, aiškinasi, kodėl būtent jis tapo lyderiu ir legenda. Filmas susitelkia į politinės Lecho Wałęsos kovos pradžią, kai Roberto Więckiewicziaus vaidinamam herojui nuolat reikia rinktis, ar tęsti kovą, ar saugoti šeimą, kurioje auga aštuoni vaikai. Wajda sukūrė ne hagiografinį filmą apie „Solidarumo“ lyderį, bet labiau kontroversišką istorijos pasirinkto žmogaus portretą, kurį papildo meistriškai atkuriama Wałęsos aplinka – kasdienius nepriteklius patirianti, bet vyrą palaikanti žmona (Agnieszka Grochowska), sekimo ir nerimo atmosferą tirštinantis saugumas, augantis darbininkų nepasitenkinimas valdžia.

„Valensa. Vilties žmogus“
„Valensa. Vilties žmogus“
„Jack Strong“
„Jack Strong“
„Stiprusis angelas“
„Stiprusis angelas“
„Hardkor Disko“
„Hardkor Disko“
Jonas Ūbis

Tarp festivalių

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Didelė rudens „Kino“ dalis skirta festivaliams – jau buvusiems ir būsimiems. Aistė Račaitytė dalijasi Lokarno ir Vroclavo kino festivalių įspūdžiais, Živilė Pipinytė rašo apie Gdynės kino festivalyje pamatytus naujus lenkų filmus, bet feljetone abejoja, ar jų būtinai turi būti tiek daug: „Festivaliai pučiasi, rodo daugybę niekam nereikalingų filmų, rengia „industrijų“ susitikimus, kviečiasi kitų festivalių atstovus, tad nenuostabu, kad svarbesni už filmus vis dažniau tampa įtakingi svečiai, jų kostiumai bei turistinės atrakcijos.“
 
Netrukus vilniečius užgrius dar viena festivalių banga. Šią savaitę prasideda festivalis „In Latino“, kuris pristatys ir įdomią Kolumbijos filmų programą. Į spalį pasislinko tradicinė Lenkų filmų savaitė. Jos programą žurnale pristato Izolda Keidošiūtė, ilgai lauktą savaitės viešnią – lenkų kino ir teatro aktorę Krystyną Jandą – kalbina Aneta Anra. Aktorė mielai bendradarbiauja su lenkų moterų spauda, tad ir pokalbyje atsirado ne visai „kinematografiškų“ klausimų, pavyzdžiui, apie moters grožį. Spalio pabaigoje Vilniuje prasidės „Nepatogus kinas“. Dokumentiniai šio festivalio filmai kasmet atspindi svarbiausias pasaulio problemas. Šįkart programos rengėjai akcentuoja karą, korupciją, diskriminaciją.
Lapkričio pradžioje pakvies „Scanorama“. Festivalis, kaip visada, masina ir iškiliais vardais, ir naujais atradimais, ir įdomiais susitikimais. Tradiciškai atradimą lietuvių žiūrovams žada jo retrospektyva – šiemet „Scanorama“ pristatys „lėtojo kino“ klasiką Theo Angelopoulosą. Apie graikų kino meistro kūrybą naujame „Kine“ rašo Narius Kairys. Jis aptaria režisieriaus politines pažiūras ir jo filmų originalumą, teigdamas, kad Angelopouloso talentas – „konkrečius įvykius paversti poetiniais vaizdiniais, kuriuos galima suvokti įvairiapusiškai.“

  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas