Krėsle prie televizoriaus
Skaniai pavalgyti mėgstu, bet ilgai svarsčiau, kodėl paskutiniais metais televiziją ir kiną ištiko kulinarinis bumas. Kodėl kino festivaliuose atsiranda atskiros kulinarinio kino programos, dar galiu suprasti – juk reikia kažkur rodyti tokius filmus, bet kodėl visi kalba apie maistą, kodėl perka dideles kvailų receptų knygas kietais viršeliais, kodėl žiūri laidas, nuo kurių tikrą maisto gaminimo specialistą kartais gali ištikti net infarktas? Gal todėl, kad masinė kultūra pasiūlė visiems tapti hedonistais? Nors, kita vertus, hedonistu tikrai nepavadinčiau vieno žaliavalgystės entuziasto, praėjusią savaitę reklamavusio save ir savo šeimą kažkurioje informacinėje televizijoje. Tai greičiau mazochistas arba sektantas, kuriam maistas tik patvirtina jo išskirtinumą.
Prasidėjo kino festivalis „Nepatogus kinas“
Pagal užsienio žiniasklaidą
Krėsle prie televizoriaus
Artėja festivalis „Nepatogus kinas“
Lenkų kino savaitė pristato Krystynos Jandos filmų retrospektyvą
Pagal užsienio žiniasklaidą
Krėsle prie televizoriaus
Paskutiniais dešimtmečiais sportas ir pas mus tapo pelningu verslu, juk neatsitiktinai televizijos transliuoja net kokiame nors Lietuvos užkampyje vykstančias provincijos komandų varžybas. Tačiau nepamiršta ir sovietinių sporto funkcionierių patirtis, ideologizuojant ir idealizuojant lietuvių sportininkų pergales. Tai persmelkė net sporto komentatorių žodyną. Kai netyčia pataikau ant sporto žinių, nesvarbu, koks būtų kanalas, visad girdžiu apie tai, kad lietuviai kažką „palaužė“, „sutriuškino“ ar dar kaip kitaip susidorojo su varžovais. Jei ateiviai klausosi lietuviškų sporto laidų, jie, ko gero, įsivaizduoja, kad čia stadionuose nuolat liejasi kraujas ir lūžta kaulai. Tokio begėdiškai kičinio patriotizmo, kaip kad liaupsinant sportininkus, niekur daugiau neišgirsi. Ypač kai, dalyvaujant laimingiems miestelėnams ir televizijai, pasitinkami iš kokių nors žaidynių sugrįžę sportininkai. Tačiau daugiau už žodžius apie mentalitetą pasako kokia nors iškalbinga detalė. Mes su šuniuku mėgstame pasivaikščioti prie Neries. Ten olimpiečių garbei neseniai pervadintoje gatvėje įsikūrusi kažkokia sporto organizacija. Kelerius jos vartus iš visų pusių „puošia“ perspėjimai, kad šunis teritorijoje vedžioti griežtai draudžiama. Niekad nemačiau, kad koks nors šuo ar jo šeimininkas kėsintųsi į šią teritoriją. Bet toks jau, matyt, tų sporto funkcionierių mentalitetas – visada malonu ką nors uždrausti ir pasijusti visagaliui. Tada gali bent trumpam pamiršti nešvarius sportininkų darbelius, kurie vis iškyla į paviršių, – parduotus mačus ir kitokias „gudrybes“. Juk korupcija – sporto kasdienybė.
Artėja 14-oji Lenkų kino savaitė
Naujo „Kino“ skaitymo malonumai