7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Jonas Ūbis

Didvyrių žemei stinga Borato

Krėsle prie televizoriaus

Tiesioginę iš pasaulio čempionato grįžusių lietuvių krepšininkų pasitiktuvių transliaciją pirmadienį TV3 reklamavo kaip didžiausią įvykį. Blaiviai mąstančiam žmogui dvi tiesioginio eterio valandos – neįtikėtina prabanga, bet su krepšiniu mąstymas, matyt, nesietinas. Klausydamasis reklamos, kažkodėl prisiminiau iš Kryžiaus žygio grįžusių riterių sutiktuves ar kitokius viduramžių liaudies meilės pasireiškimus įtartiniems didvyriams. Žinoma, ir tarpukario Lietuvą, kurios patriotizmo ritualai gana monstriškais pavidalais atgyja paskutiniais metais. Atgyja ir tampa mažos tautos nevisavertiškumo komplekso įrodymais, juk neatsitiktinai šio komplekso himnu tapo pirmiausia su krepšiniu siejama daina „Trys milijonai“.
 
Nesu jokio sporto sirgalius, bet ne todėl krepšininkų nelaikau didvyriais. Jie dirba savo darbą, už kurį, tikiu, gauna padorų atlygį. TV3 netransliuoja iš gaisro grįžusių gaisrininkų (ypač jei gaisro nepavyko užgesinti) ar sudėtingą operaciją atlikusių chirurgų pasitiktuvių. Pagaliau ji nepasitinka net iš kongresų Vatikane grįžusių vyskupų, nors lietuviams krepšinis esą taip pat religija. Visa tai paaiškinti gana paprasta – sportininkai tapo neatsiejama geometrine progresija besidauginančios lietuviškos masinės kultūros (puikiai rimuojasi su pamirštu žodžiu „chaltūra“) dalimi, beje, kaip ir „Eurovizija“. Tai akivaizdu, tik nesuprantu, kodėl masinės kultūros personažai pas mus automatiškai tampa dar ir tautos didvyriais. Gal tokių nebeturime, tik vienas žvaigždes? Nors tautą, kuri tokiais ritualais ir didvyriais tiki, valdyti juk lengviau?

„Diktatorius“
„Diktatorius“
„Pašėlusi širdis“
„Pašėlusi širdis“
Kora Ročkienė

Keistuolio etiketė padeda

Michelis Gondry apie savo kiną

Vienas originaliausių šiųmečio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) filmų – Michelio Gondry „Ar aukštas žmogus yra laimingas?“. Jo premjera įvyko vasarį Berlinalėje ir nuo tada filmas tapo daugybės kino festivalių hitu. Prancūzų režisierius, filmų „Miego menas“ ir „Gėlėti sapnai“ (pagal Boriso Viano romaną „Dienų puta“) autorius, vienas iš didžiųjų vaizdo klipų bei reklamos meistrų (jo „Levi’s“ reklama atsidūrė Guinesso rekordų knygoje kaip pelniusi daugiausia apdovanojimų) visada kartoja, kad geriausiai jaučiasi kurdamas animaciją. Todėl ir filosofo, lingvisto Noamo Chomsky portretą jis kūrė pasitelkęs animacijos techniką: 85-erių metų filosofo teiginius Gondry iliustruoja (o kartais jiems prieštarauja) rankomis sukurta animacija. Nors Chomsky yra antiglobalistinio judėjimo guru, apie politiką filme kalbama nedaug, daugiau apie filosofiją ir psicholingvistiką. Tačiau net ir pastaroji, kaip paaiškėja filme, nesugeba paaiškinti kūrybos paslapties. Spausdiname Paweło T. Feliso pokalbio su režisieriumi fragmentus.

„Ar aukštas žmogus yra laimingas?“
„Ar aukštas žmogus yra laimingas?“
Živilė Pipinytė

Atgal ar į ateitį

Prasidėjo 39-asis Gdynės kino festivalis

Pirmadienį restauruotu ir gerokai sutrumpintu Jerzy Hoffmano filmo „Tvanas Redivius“ („Potop Redivius“, 1974–2014) seansu atidarytas 39-asis Gdynės kino festivalis. Klasikinis Henryko Sienkiewicziaus romanas „Ugnimi ir kalaviju“, pasakojantis apie didvyriškus bendros lenkų ir lietuvių istorijos puslapius, regis, vėl aktualus. Filmą režisierius sutrumpino trimis valandomis, bet, kaip pats pripažįsta, „Tvanas“ tapo tik įdomesnis ir dinamiškesnis.
 
Pastaraisiais metais lenkų kinui skirtas Gdynės kino festivalis pakeitė pavadinimą ir patyrė daug teigiamų permainų. Šiemet festivalio meno vadovu tapęs jaunas kritikas Michałas Oleszczykas vėl ėmėsi keisti festivalio programas. Jos tapo margesnės ir kol kas (bent jau antrąją festivalio dieną, kai rašau šias eilutes) dar neaišku, ar tai bus festivaliui į naudą. Kaip supratau, pagrindiniai naujojo meno vadovo suformuluoti šiųmetinio festivalio akcentai – lenkų kino praeitis ir jo ateitis. Praeitį pabrėžia gausios retrospektyvos – tarp jų įdomi tarpukario lenkų kino programa ir vieno originaliausių, bet pas mus menkai žinomo 9-ojo dešimtmečio kūrėjų Witoldo Leszczynskio (1933–2007) filmai, ateitį – konkursinė ir nauja „Kitokio žvilgsnio“ programos, kuriose daug debiutantų filmų.

„Tvanas Redivius“
„Tvanas Redivius“
„Stiprusis angelas“. J. Drygala nuotr.
„Stiprusis angelas“. J. Drygala nuotr.
„Hardkor Disko“
„Hardkor Disko“
„Miestas 44“
„Miestas 44“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Nuo 2007-ųjų Quentinas Tarantino globojo vieną seniausių, dar 3-iajame dešimtmetyje pastatytų Los Andželo kino teatrų „New Beverly cinema“ ir finansiškai rėmė jo savininką. Tada režisierius sakė: „Kol esu gyvas ir kol esu turtingas, kino teatras bus čia, jis rodys filmus iš 35 mm juostos.“ Tačiau nuo 2012 m. kino teatro veikla buvo sustabdyta. Rugsėjį leidinys „Deadline“ pranešė, kad Tarantino nusipirko „New Beverly Cinema“ ir pats rengiasi tapti jo programų sudarytoju. Tarantino pakeitė skaitmeninį projektorių juostiniu, įrengė modernią garso aparatūrą. Kino teatre bus rodomi tik 35 mm filmai, dalis jų – iš asmeninės Tarantino kolekcijos. Seansas susidės iš dviejų pilno metražo filmų. Taip filmai buvo rodomi JAV nuo pat 3-iojo dešimtmečio.
 
Tarantino ir pats nesirengia atsisveikinti su kino juosta. Jo naujausias filmas bus kuriamas 65 mm juostoje. Beje, jį palaiko ir kiti garsūs kino režisieriai: septintąją „Žvaigždžių karų“ dalį kino juostoje kuriantis J.J. Abramsas bei Christopheris Nolanas, Juddas Apatow.

Quentin Tarantino
Quentin Tarantino
Boguslawas Linda Krzysztofo Kieslowskio filme „Atsitiktinumas“ (1981)
Boguslawas Linda Krzysztofo Kieslowskio filme „Atsitiktinumas“ (1981)
Kadras iš būsimo Guso van Santo filmo „Medžių jūra“
Kadras iš būsimo Guso van Santo filmo „Medžių jūra“
Wojciech Smarzowski
Wojciech Smarzowski
Margot Robbie filme „Volstryto vilkas“ (rež. Martin Scorsese, 2013)
Margot Robbie filme „Volstryto vilkas“ (rež. Martin Scorsese, 2013)
VDFF inf.

Nematoma tikrovė ir realybės vaizdai

Ko laukti iš 11-ojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio

Rugsėjo 18–28 d. jau vienuoliktą kartą pakvies Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Šiemet jis vyks „Skalvijoje“ ir „Pasakoje“. Programoje – per 40 dokumentinių filmų. Tradiciškai jį sudaro konkursinė Baltijos šalių, pagrindinė ir specialioji programos, retrospektyvos bei naujų lietuviškų filmų premjeros, susitikimai su filmų kūrėjais.
Festivalį atidarys šiųmetinis Tarptautinio Krokuvos kino festivalio nugalėtojas – bendros lenkų ir vokiečių gamybos Elwiros Niewieros ir Piotro Rosołowskio filmas „Domino efektas“. Jis buvo pripažintas geriausiu ir tarptautiniame, ir lenkų filmų šio festivalio konkursuose. Filmas rodo nepripažintą valstybę Abchaziją, kurioje gyvena per 200 tūkstančių gyventojų. Filmo herojus – pusamžis vyras – kadaise kovėsi už atsiskyrimą nuo Gruzijos, bet tai paaiškės tik filmui įpusėjus. „Domino efekto“ pradžioje jis, Abchazijos sporto ministras, kartu su jaunesne žmona ruse organizuoja pasaulinį domino čempionatą ir tikisi, kad tai suteiks tarptautinio prestižo jo tėvynei. Tačiau tikroji filmo tema – gana sudėtingi santykiai su nėščia žmona, kuri nesijaučia sava Abchazijoje. Jų santykiai – lyg tarptautinės padėties metafora.

„Domino efektas“
„Domino efektas“
„Ar aukštas žmogus yra laimingas“
„Ar aukštas žmogus yra laimingas“
„Michelio Houellebecqo pagrobimas“
„Michelio Houellebecqo pagrobimas“
Jonas Ūbis

Daugiau tamsos

Krėsle prie televizoriaus

Matyt, nepastebėjau, bet prieš savaitę LRT pradėtas rodyti vokiečių serialas „Mūsų motinos, mūsų tėvai“ (3 serija – 18 d. 22.05), regis, lietuvių žiniasklaidoje nesulaukė didesnio dėmesio. Prisiminęs, kokios audringos diskusijos kilo serialo tėvynėje Vokietijoje, taip pat Lenkijoje, D. Britanijoje ar JAV, nustebau, kad serialas bus rodomas Lietuvoje. Apsirikau. Ko gero, šalyje, kur dabartiniai politikai ir buvę komjaunuoliai energingai reikalauja nugriauti Žaliojo tilto statulas, diskutuoti apie neseną istoriją, kuri ne visada atitinka mitą apie nekaltą kankinę lietuvių tautą, tiesiog nepriimta. Geriau apsimesti, kad to istorijos tarpsnio apskritai nebuvo.
 
Kad ir koks numanomas būtų vokiečių serialas, verta jį pažiūrėti, nes filmo autoriai iš tiesų kelia klausimus, su kuriais anksčiau ar vėliau teks susidurti ir lietuviams, kursiantiems panašius serialus ar tiesiog bandysiantiems suprasti, kas LTSR vyko po 1940-ųjų. Angliškai serialo pavadinimas skamba „Karo karta“ („Generation War“), šis pavadinimas daug tiesmukesnis, bet ir tiksliai nusako pagrindinę mirtį. Iškart pridursiu, kad filme stengiamasi kuo kruopščiau atkurti epochos materiją ir dvasią, politkorektiški akcentai sudėlioti tiksliai, jauni aktoriai patrauklūs.

„Žudikas manyje“
„Žudikas manyje“
„Sluoksniuotas pyragas“
„Sluoksniuotas pyragas“
Mantė Valiūnaitė

Kūniškos funkcijos

Nauji filmai – „Po oda“

Įsivaizduokite Monicos Vitti iš Michelangelo Antonioni filmo „Raudonoji dykuma“ heroję, staiga pavirstančią į ateivę, – kaip atrodytų? Turbūt kažkas panašaus į tai, ką matome Jonathano Glazerio filme „Po oda“ („Under the Skin“, Šveicarija, JAV, D. Britanija, 2013), sukurtą laisvai interpretuojant Michelio Faberio knygą. Susvetimėjusi moteris, ieškanti būdų, kaip išlikti ją supančioje aplinkoje, vaizduojama eksperimentiškai naudojant spalvas ir garsą. Tik „Po oda“ moteris (Scarlett Johansson) išties yra ateivė, filmo eksperimentiškumas kyla iš slapta filmuojamų susidūrimų su neprofesionaliais aktoriais – realiais žmonėmis, o dykuma čia ne raudona, bet juoda. Šiame filme nėra vardų ar perdėm gilių dialogų, tik trumpa ir paprasta vyrų medžioklė, atvedanti į savęs supratimą. „Po oda“ – tai mišinys išgryninto realizmo ir žvilgančios estetikos, abu jie reikalingi režisieriui, kad padėtų išreikšti pagrindines filmo idėjas, ir abu atstovauja skirtingoms pagrindinės veikėjos pusėms.

„Po oda“
„Po oda“
Kora Ročkienė

Siurrealistinė komedija ir nostalgiška pasaka

Tarptautinio Venecijos kino festivalio laureatai

Šeštadienį pasibaigusio 71-ojo Venecijos kino festivalio verdiktas buvo sutiktas aplodismentais, nors dauguma favoritų nepateko į apdovanotųjų sąrašą. „Auksiniu liūtu“ už geriausią festivalio filmą apdovanotas švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmas „Balandis tupėjo ant šakos, mąstydamas apie egzistenciją“ („A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“). Lietuvoje šis režisierius turi daug gerbėjų, Tarptautinis Kauno kino festivalis prieš kelerius metus surengė jo filmų retrospektyvą, Tomas Smulkis sukūrė apie jį dokumentinį filmą „Rojaus beieškant“.
 
71-erių siurrealistinių komedijų „Dainos iš antro aukšto“, „Tu gyvendamas džiaukis“ autorius ir šįkart filmą kūrė hiperrealistinėje miesto dekoracijoje, primenančioje tarpukariu populiarų Naujojo daiktiškumo stilių. „Gazeta Wyborcza“ kritikas Tadeuszas Sobolewskis filme įžvelgė „ypatingą, aštrų, tačiau nestokojantį užuojautos žmogų, kuris nesugeba prilygti realybei, jos pakelti, ir tai, kaip jis mato padėtį. Šiame filme drastiškai komiški yra visi būdai prisijaukinti gyvenimo siaubą. Komedija rodo, kokios neadekvačios yra mūsų reakcijos, kaip nesugebame suvokti tiesos. Kaip ir iš Jacques’o Tati filmų, ir iš Anderssono komedijų galima sukurpti filosofinį traktatą apie mūsų pažinimo galių paradoksus. Atskirus epizodus sujungia du prekiautojai „juokingais daiktais“ (kvatojantis žaisliukas, vampyro dantys, baisi kaukė). Šie du liūdni žmogeliai su žaislų lagaminėliu visada atsiranda ne laiku. Nėra nieko liūdnesnio už filme pasikartojantį abipusių paguodų refreną: „Esu laiminga, kad tau viskas gerai.“

„Balandis tupėjo ant šakos, mąstydamas apie egzistenciją“
„Balandis tupėjo ant šakos, mąstydamas apie egzistenciją“
„Baltosios laiškanešio naktys“
„Baltosios laiškanešio naktys“
Živilė Pipinytė

Donatas Banionis (1924–2014)

 

Donato Banionio mirtis privertė atsigręžti ne tik į jo kūrybą, bet ir į prieštaringą epochą, kurios dalis jis buvo. Tą laiką sunku suprasti ir sudėlioti į lentynėles, nes distancija tarp dabarties ir to, kas Banionio gyvenime ir filmuose jau virto naujausia istorija, neišsikristalizavo. Tačiau Lietuvos istorijos po 1940-ųjų tarpsnį, į kurį tilpo ilgas aktoriaus gyvenimas, prieš kelerius metus 76-toje „Istorinių kronikų“ serijoje pabandęs paaiškinti Nikolajus Svanidzė pasakojo pasitelkęs būtent Banionio likimą. Serija pavadinta „Donatas Banionis“.
Paskutiniais metais istorikai vis dažniau kreipiasi ne į liudininkų prisiminimus, bet į herojus, su kuriais susitapatindavo vienos ar kitos šalies kino žiūrovai. Filmai aiškina tautos mentalitetą, padeda suprasti slaptas problemas. Žmonės visada nori jaustis geresni ir protingesni, nei yra iš tikrųjų. Kino aktorius leidžia bent trumpam, kol žiūri filmą, pasijusti beveik idealiam.

Donatas Banionis. V. Inčiūtės nuotr.
Donatas Banionis. V. Inčiūtės nuotr.
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Mažame Sokolovsko kaimelyje netoli Valbžycho Krzysztofas Kieślowskis praleido kelerius vaikystės metus, ten pirmąkart žiūrėjo filmus sename kino teatre. Nuo 2011 m. būtent Sokolovske vyksta režisieriaus vardo festivalis. Šiemet jis surengtas rugsėjo 5–7 dienomis. Tai tarpdisciplininis renginys: vyksta filmų peržiūros, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės, spektakliai, parodos ir koncertai. Šiemet festivalio tema – „Sumontuotas pasaulis“, ašis, aplink kurią sukosi diskusijos, – filmas „Kino mėgėjas“. Šis 1979 m. sukurtas Kieślowskio filmas, jau tapęs Moralinio nerimo kino judėjimo kanono dalimi, neseniai buvo restauruotas. Specialiuoju festivalio svečiu tapo pagrindinį vaidmenį filme sukūręs Jerzy Stuhras. Festivalyje rodyti filmai buvo suskirstyti į teminius blokus: „Pretekstas: „Kino mėgėjas“, „Dokumentinis filmas: tikrovės fiksavimas ar kūryba“, „Kelionės dokumentai“, „Susitikimas su čekų dokumentiniu kinu“, „Kieślowskio dokumentiniai filmai“ ir kt.

Namas Sokolovske, kuriame gyveno Krzysztofas Kieslowskis
Namas Sokolovske, kuriame gyveno Krzysztofas Kieslowskis
Kadras iš filmo „Kino mėgėjas“
Kadras iš filmo „Kino mėgėjas“
Kadras iš filmo „Kuždesių sala“
Kadras iš filmo „Kuždesių sala“
Julia Roberts
Julia Roberts
Kadras iš filmo „Stokeriai“
Kadras iš filmo „Stokeriai“
Gerge Clooney
Gerge Clooney
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas