Kinas
Jonas Ūbis
Šlykštūs žodžiai iš televizijų širdies
Krėsle prie televizoriaus
Živilė Pipinytė
Paukštis labirinte
Nauji filmai – „Žmogus-paukštis“
Alejandro Gonzálezo Iñárritu filme „Žmogus-paukštis“ („Birdman“, JAV, 2014) kiekvienas, net antraeilis personažas sugeba atvesti prie naujų istorijų, aliuzijų ir prasmių. Visas jas sujungia pagrindinis filmo herojus aktorius Riganas Tompsonas. Kadaise jis išgarsėjo populiariame Holivudo filme apie Žmogų-paukštį, bet dabar jo šlovė prigeso ir Riganas nusprendė ją susigrąžinti statydamas Brodvėjaus teatre Raymondo Carverio pjesę „Apie ką kalbame, kai kalbame apie meilę“, kurioje vaidina pagrindinį vaidmenį. Riganą slegia atsakomybė ir baimė, kad gali nepavykti. Juolab kad į spektaklį jis sudėjo ne tik menines ambicijas bei savo pinigus, bet ir lūkesčius susitaikyti su savimi ir su artimaisiais – mylimomis ar mylėtomis moterimis, narkotikus norinčia mesti dukterimi. Neatsitiktinai viena svarbiausių scenoje jo herojaus sakomų frazių yra „Aš neegzistuoju!“, o bene nuoširdžiausias paties Rigano prisipažinimas (pirmiausia sau): „Manęs nebuvo mano gyvenime.“
Mantė Valiūnaitė
Pakeliui į kiną
Filmas apie režisierių Rimą Tuminą „Pakeliui į prieplauką“
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Paryžiaus „Grand Palais“ atidaryta paroda „Lumière! Le cinéma inventé“, skirta 120-osios pirmosios brolių Louis ir Auguste’o Lumière’ų filmų programos rodymo metinėms. Pirmasis seansas įvyko 1895 m. gruodžio 28 d. Parodoje galima pamatyti ne tik filmus, bet ir daug medžiagos apie kinematografo pradžią. Paroda veiks iki birželio 14 d.
Brolių Lumière’ų istorija – tai ir jų sekėjų bei padėjėjų istorija. Parodoje pristatomas jaunas farmacininkas Gabrielis Veyre’as, kuris keliavo kartu su broliais Lumière’ais ir sukūrė pirmąjį filmą Meksikoje, pirmuosius filmus Polinezijoje ir Japonijoje filmavęs François-Constant’as Girelis, pirmasis filmą Odesoje parodęs Marius Chapuis. Parodoje taip pat skirta vietos prancūzų kino pramonės pradininkams Georges’ui Mélièsui ir Léonui Gaumont’ui.
Irena Alperytė
Apie deguonies prisodrintą utopiją
Pokalbis su „Kino pavasario“ svečiu Gustu Van Den Berghe
Gustas Van Den Berghe (g. 1985 m. Briuselyje) išgarsėjo trilogija „Flandrijos kūdikėlis Jėzus“, „Žydroji paukštė“ ir „Liuciferis“. Pastarąjį šiemet rodė „Kino pavasaris“. „Liuciferio“ veiksmas nukelia į Meksiką, kur Liuciferis pasirodo kaip žmonijos gelbėtojas. Jis duoda visiems tai, ko jie geidžia. Irena Alperytė klausė jauno režisieriaus, iš kur jo kūryboje religiniai motyvai.
Jonas Ūbis
Mažosios istorijos
Krėsle prie televizoriaus
Austėja Laurinavičiūtė
Nostalgijos trupiniai
Nauji filmai – „Mamytė“
Živilė Pipinytė
Išgyventi festivalį
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Dalį „Kino pavasario“ programos buvau mačiusi anksčiau, tačiau jei reikėtų išrinkti kelis geriausius šių metų festivalio filmus, pirmenybę ir vėl atiduočiau Małgorzatos Szumowskos „Kūnui“. Tai bene vienintelis filmas, bandantis suprasti ir parodyti pasaulį, kuriame gyvename čia ir dabar. „Kūne“ Szumowska formuluoja sudėtingus klausimus, bet vietoj itin šių dienų kine paplitusios didaktikos pasitelkia juodąjį humorą. Szumowska savo personažų nei smerkia, nei gina, bet per juos atskleidžia dabarties prieštaravimus ir nykstančias prasmes. Ji rodo, kaip sunku susitaikyti su absurdišku pasauliu, kuriame nebelieka metafizinių klausimų – tik kūnas, patiriantis įvairias transformacijas, tik kasdienio gyvenimo rutina. Tiksliau, kaip sunku susitaikyti su savimi, kai visi aplink giriasi tobulais kūnais, vykusia karjera arba dar kažkuo savaime suprantamu. Vieniši Szumowskos herojai – ciniškas teismo ekspertas, jo anoreksikė duktė ir psichologė, tikinti, kad gali bendrauti su mirusiais, kiekvienas savaip jaučia tuštumą ir ilgisi gilesnių ryšių, juk kūno problemos atsiranda tada, kai neįsiklausoma į save ir kitus.
Ieva Šukytė
Nuspėjami siužetai ir jokios laisvės interpretacijai
„Kino pavasario“ laureatai
Šiais metais dviejose pagrindinėse konkursinėse programose „Nauja Europa – nauji vardai“ ir „Baltijos žvilgsnis“ varžėsi dvidešimt vienas filmas. Nuo 2009 m. vykstančioje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“, pristatančioje jaunus kūrėjus – debiutantus arba antro filmo autorius, žiūrovai galėjo rinktis tarp lengvų istorijų, tokių kaip vengrų režisieriaus Gáboro Reiszo „Dėl nepaaiškinamos priežasties“ („VAN valami furcsa és megmagyarázhatatlan“, 2014), arba kraupiais vaizdais šokiruojančios ukrainiečio Miroslavo Slabošpickio „Genties“ („Plemia“, 2014). Vis dėlto turbūt laukiamiausiu filmu tapo lietuvės Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ (2014), jau patekusi užsienio festivalių akiratin. Deja, tai, kas užsieniečiams gali pasirodyti poetiška ir gražu, lietuvius ne visada paperka. Gražūs, bet nuolat pasikartojantys medžių ir ežero motyvai greit atsibosta, o nuo dirbtinai skambančių dialogų kartais tiesiog norisi užsikišti ausis. Aišku, Sangailės noras tapti pilote ir jos aukščio baimė filme tampa antraeiliu dalyku, o viskam nugalėti pasitelkiama meilė vaizduojama taip saldžiai, kaip valgykloje parduodamas pyragaitis „Kometa sniege“.
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
XX a. pabaigoje de Oliveira dirbo su didžiausiomis pasaulinio kino žvaigždėmis Catherine Deneuve, Johnu Malkovichiumi, Marcello Mastroianni, Jeanne Moreau, Claudia Cardinale ir Micheliu Piccoli.
