Kinas

Nuobodžiauju žiūrėdama „taisyklingus“ filmus, kurie sklandžiai pasakoja istoriją, neša „teisingą“ žinią, grožisi gerais aktoriais. Jie nuspėjami, politiškai korektiški ir pernelyg aiškūs. Tokius filmus patogu žiūrėti ne festivalyje, o eiliniame seanse, kur susirenka tiesiog į kino teatrą išsirengę žmonės. Kino festivaliai žadina neįprasto kino lūkesčius. Šiųmetis „Kino pavasaris“, man regis, pastarųjų pašykštėjo, nors po Lisandro Alonso „Chauchos“ gal ir negražu taip sakyti.

...1882 metai, Patagonija. Ant akmenuoto vandenyno kranto vartosi jūros vėpliai, natūraliame baseine gulintis vyras masturbuojasi, kitas stovi ant akmenų ir žiūri pro binoklį. Dangus neapsakomai žydras, šviečia saulė ir atrodo, kad tai – žemiško rojaus pakraštys. Tačiau danas Gunaras Dinesenas, kariškis, kuris atvyko dirbti inžinieriumi į šį pasaulio kraštą, su penkiolikmete dukterimi Ingeborga sėdi apsikabinę lyg ištikti nevilties. Net keista, kaip vien tik neįprastas kadro formatas (4:3) ir neapsakomai grynos, ryškios, tarsi senoviškų fotografijų spalvos iš pat pradžių sukuria keistą atmosferą. Alonso mėgsta fiksuoti realų laiką, statiškus ir ilgus kadrus, kuriuose gerokai pamiršta kadro gelmė tampa įvykiu, nes ir pirmas, ir paskutinis to kadro planai – vienodai ryškūs. Atrodo, suomių operatorius Timo Salminenas filmuoja sena kamera, kurios ir laiko pojūtis visai kitoks.

Skaityti toliau >>

Nr. 13 (1119), 2015-04-03 | Kinas

Jonas Ūbis

Apie nieką

Krėsle prie televizoriaus

Prisipažįstu: nuoširdžiai nesuprantu, kodėl visus – Europos ir Amerikos kino akademijų narius bei intelektualais save vadinančius lietuvius – sužavėjo Paolo Sorrentino filmas „Didis grožis“ (LRT kultūra, 8 d. 21.30). Pasakodamas apie viskuo nusivylusį šešiasdešimt kelerių rašytoją, kritiką ir snobą Džepą, kuris dieną naktį stebi amžinojoje Romoje vykstantį karnavalą ir kartu su jo dalyviais – aristokratais, nuvorišais, nusikaltėliais, menininkais, žiniasklaidos guru ir t.t. – keliauja iš vernisažo į viešnamį, iš ten į šiuolaikinio meno „įvykį“ arba prabangų vakarėlį, Sorrentino vis barsto užuominas į Federico Fellini šedevrus. Tačiau tarp Fellini ir Sorrentino yra ne tik keli kino dešimtmečiai, bet šviesmečių atstumo požiūris į tuštybių tuštybę. Sorrentino ja grožisi taip pat kaip grožisi Roma ar Džepo butu, iš kurio atsiveria puikus vaizdas į amžinąjį miestą, režisieriui primenantis Babiloną.

Skaityti toliau >>

Nr. 13 (1119), 2015-04-03 | Kinas | Rodo TV

Kora Ročkienė

Žinau, ką darau

Lenkų aktorius Januszas Gajosas apie „Kūną“

Vieną pagrindinių vaidmenų Małgorzatos Szumowskos filme „Kūnas“, kurį „Kino pavasaris“ parodė konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“, sukūręs Januszas Gajosas išgarsėjo iškart po to, kai prieš keliasdešimt metų suvaidino populiariame seriale „Keturi tankistai ir šuo“. Populiarumas bei susižavėjimas ypatingu Gajoso meistriškumu nenuslūgsta iki šiol. Apie naujausią jo kino vaidmenį lenkų žurnale „Newsweek“ su aktoriumi kalbėjosi Małgorzata Sadowska. Pateikiame pokalbio fragmentus.

Skaityti toliau >>

Nr. 13 (1119), 2015-04-02 | Kinas

Kora Ročkienė

Turiu skubėti

Peteris Greenaway’us apie Sergejų Eizenšteiną

Man 72-eji ir esu įsitikinęs, kad kinas miršta. Todėl skubu paminėti pačius garsiausius jo atstovus. Sergejus Eizenšteinas – vienas iš jų. Atradau Eizenšteiną septyniolikos. Buvau sukrėstas, kad savo ankstyvuosius kūrinius jis nufilmavo vos dvidešimt kelerių. Viename Londono kino teatrų dar paauglys pasižiūrėjau „Streiką“ ir nuo tada susirgau Eizenšteinu. Bet ar ne visi mes juo persirgome? Turiu galvoje savo režisierių kartą – Francisą Fordą Coppolą, Woody Alleną, Brianą De Palmą. Nuo tada pradėjau pirkti visas knygas apie Eizenšteiną, perskaičiau visas jo biografijas, geras ir blogas, bent jau tas, kurios buvo prieinamos Vakaruose. Ėjau į retas jo filmų peržiūras avangardiniuose kino teatruose, kur vis dar vertinamas tikras menas. Prieš greitą ir dinamišką Eizenšteino montažą, jo įspūdingą intelektą ir vaizduotę nublanksta ašaringos ir naivios Holivudo melodramos, pompastiškai depresyvus vokiečių ekspresionizmas ir intelektualiai literatūriški prancūzų darbai. Eizenšteinas tapo mano pirmuoju kino dievaičiu. Išvykau jo pėdsakais į Maskvą, Sankt Peterburgą, Odesą ir net į Kazachstaną, į Almatą, kur jis buvo evakuacijoje. Norėjau kvėpuoti jo oru, matyti vaizdus, kuriuos matė jis. Galbūt esu jam dėkingas už tai, kad tapau režisieriumi. Regis, tą patį jau kalbėjo Francis Coppola...

Skaityti toliau >>

Nr. 13 (1119), 2015-04-01 | Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Paskelbta oficiali 68-ojo Kanų kino festivalio, kuris vyks gegužės 13–24 d., afiša. Šiemet joje pavaizduota besišypsanti Ingrid Bergman (1915–1982). „Kasablankos“ žvaigždė, Roberto Rossellini mūza buvo viena didžiųjų Holivudo legendų, sujungusių Europos ir Holivudo kiną. Amerikos kino instituto 100 didžiausių kino žvaigždžių reitinge Bergman užima 4 vietą. Jos vaidmenys įvertinti „Oskaro“, „Auksinio gaublio“, „Emmy“, „Tony“ premijomis. 1973 m. aktorė vadovavo Kanų žiuri, tada „Auksine palmės šakele“ buvo apdovanotas Jeano Eustache’o filmas „Mamytė ir kekšė“. Kitas šių metų Kanų pagarbos ženklas Bergman – „Kanų klasikos“ programoje rodomas Stigo Bjorkmano dokumentinis filmas „Ingrid Bergman savo žodžiais“ („Ingrid Bergman, In Her Own Words“).

Kitas menininkas, kurį šiemet pagerbs Kanai – kinų režisierius Jia Zhangke. Šiemet jam bus įteiktas prancūzų kino režisierių asociacijos SRF (Société des Réalisateurs de Films) apdovanojimas „Auksinė karieta“ („Le Carrosse d’Or“), teikiamas nuo 2002-ųjų už „novatorišką filmų kokybę“. Laiške, kurį asociacija parašė režisieriui, teigiama: „Jūsų filmai yra vizualūs eilėraščiai. Kiekvienas preciziškas jų kadras rodo minties eigą.“ 2013 m. Kanų konkurse rodytas Jia Zhangke filmas „Nuodėmės prisilietimas“ pelnė prizą už geriausią scenarijų. Iškilmingame vakare bus parodytas Jia Zhangke filmas „Platforma“, taip pat bus surengta režisieriaus meistriškumo pamoka.

Režisierius Abderrahmane’as Sissako, kurio filmą „Timbuktu“ rodo „Kino pavasaris“, šiemet Kanuose vadovaus Cinéfondation ir trumpo metražo filmų žiuri. Didžiojo konkurso žiuri šiemet vadovaus broliai Ethanas ir Joelis Coenai.

Skaityti toliau >>

Nr. 13 (1119), 2015-03-30 | Kinas | Trumpai

Kadras iš filmo „Žvaigždė gimė“. 1976 m.

Živilė Pipinytė

Žmonės ir eksponatai

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Jau ne pirmus metus lietuviška „Kino pavasario“ programa – rojus kino grafomanams. Viena vertus, tai, be abejo, programos sudarytojų bėda, bet kartu ir patvirtinimas, kad lietuvių kinas sukasi užburtame rate. Grafomanų gausa rodo, kad profesionalumas lietuvių kūrėjams jau nėra garbės reikalas. Per šešių trumpo metražo filmų programos pristatymą praėjusį šeštadienį „Forum Cinemas Vingis“ salėje skambėjo absurdiški terminai, pavyzdžiui, „audiovizualinis filmas“, o vieno premjerinio filmo autorius, regis, pasijuto lyg vakarėlyje ir dovanojo kitiems druskos maišelius. Beje, žiūrovai taip pat privertė pasijusti nejaukiai – audringa reakcija į kiekvieną banalų juokelį buvo akivaizdžiai neadekvati.

Filmo kokybę dažniausiai liudija jo kūrėjo požiūris į filmuojamus žmones, nesvarbu, ar tai dokumentinis, ar vaidybinis filmas. Ar režisierius rodo gyvus žmones, ar tik savo tezių iliustraciją, juoko ar užuojautos objektą, ar jis moka prakalbinti, atskleisti savo herojų unikalumą ir bent trumpam priversti pažvelgti į pasaulį jų akimis. Gyvi žmonės jau beveik išnyko iš lietuvių kino, liko tik tam tikrų socialinių sluoksnių „atstovai“, nors, paradoksas, sociumo permainos visai nedomina lietuvių kūrėjų. Todėl toks netikėtas Audriaus Antanavičiaus filmas „Mėgėjai“. Jo herojai – du kino mėgėjai iš Kėdainių: gydytojas Vitolis Laumakys ir inžinierius Adolfas Morėnas, 7-ajame dešimtmetyje įkūrę kadaise garsią kino studiją „Mėgėjas“. Tikiuosi, kad jų filmai pagaliau sulauks ir retrospektyvų, ir rimtų monografijų, nes tai vienas ryškiausių sovietmečio Lietuvos subversyviosios kultūros fenomenų, ir „Mėgėjai“ prie to prisidės, nors Antanavičius į šį fenomeną nesigilina, ir gal net gerai, nes tam reikėtų tikrai ne 20 filmo minučių, o daug daugiau. Bene įspūdingiausi „Mėgėjų“ kadrai, kai abu filmo herojai salėje žiūri senus savo filmus, iš kurių žiūrovams leista pamatyti Laumakio „Paukščio, kuris tupėjo“ fragmentus. Spindinčios filmo herojų akys paverčia ir žiūrovus tų nematomų kadrų liudininkais.

Skaityti toliau >>

Nr. 12 (1118), 2015-03-27 | Kinas

Jonas Ūbis

Kaip pradėti iš naujo

Krėsle prie televizoriaus

Gerai suprantu Beno Whatley’io filmo „Turistai“ (LRT Kultūra, balandžio 2 d. 21 val.) personažus – nevykėlius Tiną ir Krisą: mane taip pat erzina triukšmingi sektantai, ant autobuso grindų besivoliojantys popieriai, atsitiktinių pažįstamų pasipūtimas. Tina ir Krisas išsirengė į sentimentalią kelionę po rudeninę Angliją, tačiau džiaugtis gyvenimu ir vienas kitu kiekviename žingsnyje jiems trukdo siaubingi, nemandagūs, pasipūtę chamai (visai kaip „Kino pavasario“ žiniasklaidos eilėse įsikūrę spragėsių ir mobiliųjų telefonų gerbėjai). Todėl filmo veikėjai jaučia pareigą išvalyti pasaulį nuo žmogiškosios bjaurasties.

Sanitarinis Tinos ir Kriso reidas po Anglijos Šiaurę visai galėtų vykti ir pas mus, juolab kad ne tik absurdiškų provincijos muziejų, bet ir tragikomiško liaudies žmonių demonizmo pas mus – nors karučiu vežk. Jo pasitaiko ir Seime. Todėl verta įsiklausyti į Tinos argumentus, kai ji gina mylimą vyriškį – serijinį žudiką: „Mažindamas žmonių skaičių, tu rūpiniesi ekologiją.“

Skaityti toliau >>

Nr. 12 (1118), 2015-03-27 | Kinas | Rodo TV

„Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“

Svarbiau parodyti, ką turi ištverti meilė

Vokiečių režisierius Christianas Petzoldas apie „Feniksą“

1980 m. žurnale „Film Critic“ perskaičiau Haruno Farocki (pernai miręs vienas svarbiausių vokiečių dokumentininkų, šiuolaikinių menininkų ir visų Petzoldo filmų scenarijų bendraautoris, – red. past.) esė apie Pigmaliono fenomeną. Po penkerių metų susipažinome ir jis man davė Hubert’o Monteilhet romaną „Sugrįžimas iš pelenų“ („le Retour des cendres“). Monteilhet pasakoja apie gydytoją prancūzę, kuri išgyveno Aušvicą ir nori pakeisti savo veidą Šveicarijos klinikoje prieš sugrįždama į Paryžių. Romanas parašytas intymaus dienoraščio forma. Ši literatūrinė forma labai prancūziška. Tada nemaniau, kad įmanoma ekranizuoti šį romaną Vokietijoje. Jis buvo svarbus vienam Farocki projektui ir mes supratome, kad Vokietijoje nedaug filmų prabyla apie koncentracijos stovyklų kalinių sugrįžimą į juos sunaikinti norėjusių vokiečių sociumą. Mudu su Harunu nusprendėme, kad pagaliau tai tikra istorija. Idėja mus lydėjo dvidešimt penkerius metus, kol atsirado filmas. Gilindamiesi į su šia tema susijusius filmus, pasakojimus, istorijas, konstatavome, kad jie visados susiję su vyrų, atkuriančių moterų veidus, perspektyva, Pigmaliono mito modeliu. Mes norėjome papasakoti istoriją būtent atvirkščiai. Kai 2012 m. sukūriau filmą „Barbara“, pamatęs pirmuosius kadrus, kuriuose buvo Nina Hoss ir Ronaldas Zehrfeldas, Harunas pasakė: „Štai tikra įsimylėjėlių pora. Būtent juos turi išsiųsti į žiaurią kelionę.“ Taip ir pradėjome dirbti.

Skaityti toliau >>

Nr. 12 (1118), 2015-03-25 | Kinas

Mano filmai yra riksmas

Pokalbis su kanadiečių režisieriumi Xavier Dolanu

„Kino pavasario“ atidarymo filmas „Mamytė“ pernai buvo vienas Kanų kino festivalio favoritų, jis pelnė Specialųjį žiuri prizą. Iškart po apdovanojimų ceremonijos su jaunu režisieriumi (g. 1989) kalbėjosi Pawełas T. Felisas. Pateikiame pokalbio fragmentus.

Skaityti toliau >>

Nr. 12 (1118), 2015-03-24 | Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kovo 13 d. mirė Izraelio sinematekų Haifoje, Tel Avive ir Jeruzalėje, Izraelio kino archyvo ir Jeruzalės kino festivalio steigėja Lia van Leer. Jai buvo 90 metų.

Lia Greenberg gimė 1924 m. Belcuose, kurie tada priklausė Rumunijai, dabar Moldovai. 1940 m. ji išvyko į Palestiną aplankyti anksčiau ten įsikūrusios sesers ir daugiau nebepamatė savo tėvų, nes šie 1941 m. atsidūrė vokiečių okupacijoje ir žuvo. 1943 m. ji įstojo į Jeruzalės universitetą, 1952-aisiais ištekėjo už Wimo Van Leero – olandų inžinieriaus, piloto, dramaturgo ir kino prodiuserio. Jie apsigyveno Haifoje ir 1955 m. įkūrė pirmąjį šalyje kino klubą. Iš pradžių jis veikė poros, kuri turėjo 16 mm kino projektorių ir kiekvieną penktadienį kvietė draugus kartu žiūrėti filmus, namuose. Netrukus klubas tapo Haifos sinemateka. 1960 m. įkurto Izraelio kino archyvo pagrindu tapo privati Van Leerų filmų kolekcija. 1973 m. brazilų verslininkas George’as Ostrovsky paaukojo pinigų sinematekos pastato statybai, buvo kreiptasi į draugus Holivude ir visame pasaulyje, kad padėtų rinkti lėšas. Taip 1981 m. atidaryta Jeruzalės filmoteka, jos pirmoji direktorė buvo Lia van Leer. Už savo nuopelnus ji pelnė daugybę apdovanojimų šalyje ir užsienyje, 2011 m. Lia van Leer buvo apdovanota „Berlinalės kamera“.

Skaityti toliau >>

Nr. 12 (1118), 2015-03-23 | Kinas | Trumpai

Kinas

Klajonių pažadas

Apie nieką

Žinau, ką darau

Turiu skubėti

Kino naujienos trumpai

Žmonės ir eksponatai

Kaip pradėti iš naujo

Svarbiau parodyti, ką turi ištverti meilė

Mano filmai yra riksmas

Kino naujienos trumpai