Pokalbis su Tamara Dondurei
Pirmą kartą į senelių slaugos namus Maskvoje įžengusi režisierė Tamara Dondurei nesitikėjo, kad prieš jos akis atsivers juoko ir gyvybės kupinas pasaulis. Dokumentinio filmo ,,21 diena“, kuris bus parodytas pagrindinėje VDFF programoje, autorė, dar prieš atvykdama į Vilnių, papasakojo apie filmo atsiradimo aplinkybes.
Krėsle prie televizoriaus
Pirmadienį prasideda Gdynės kino festivalis
Nauji filmai – „Edeno sodas“
Algimantas Puipa visada deklaruoja ištikimybę literatūrai. Janinos Survilaitės proza, akivaizdu, ne iš aukščiausios lentynos, bet kas negirdėjo teiginio, esą geri filmai neatsiranda iš literatūros šedevrų. Survilaitės pasakojimai apie turtingų senelių pensionatus Šveicarijoje tapo Puipos scenarijaus pagrindu, tik jis pakeitė laiką ir erdvę: „Edeno sodo“ (Lietuva, Studija 2, 2015) veiksmo vieta tapo ateities Lietuva. Filmo veikėjai gyvena surogatiniame rojuje – prabangiame dvare, atskirti nuo pilkos Lietuvos, kurios gatvėse ar autobusuose gali sutikti įvairių odos atspalvių žmonių. Pensionato gyventojų dramos įspraustos į sterilią niekieno žemę, kur karaliauja griežta tvarka, kičinis grožis, o slaugytojai ir slaugytojos nuolat garsiai spragsi pirštais.
Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui artėjant
Pagal užsienio žiniasklaidą
Režisierė ir Europos kino akademijos prezidentė Agnieszka Holland davė didelį interviu „Svoboda“ radijui, kuriame papasakojo, kaip kolegos padeda Rusijoje 20 metų kalėti nuteistam ukrainiečių kino kūrėjui Olegui Sencovui. Pasak jos, Europos kinematografininkai nuolat primena visuomenei apie Sencovo likimą ir daro poveikį Europos politikams, kad šie padėtų siekti režisieriaus išlaisvinimo. Pasak Holland, „tai, kas atsitiko su Sencovu, – didelė drama. Todėl mes nusprendėme, taip sakant, jį įsivaikinti.“
Nauji filmai – „Geismo architektas“
Dar nesibaigus Denys Arcand’o filmo „Geismo architektas“ („Le règne de la beauté“, Kanada, 2013) pabaigos titrams, žiūrovai plūstelėjo iš „Akropolio“ kino salės. Nors būtent paskutiniai kadrai, kuriuose matyti architekto Pierre’o Thibault statiniai, žada atsakymą į pagrindinį „Geismo architekto“ klausimą. Bet žiūrovų lūkesčiai juk neatsiejami nuo filmo suvokimo, todėl žmogus, tikėjęsis reklamuotos „erotinės dramos“ ir pamatęs neskubų pasakojimą apie Kvebeko vidutiniosios klasės gyvenimo tuštumą, liks nusivylęs. Juolab kad lietuvių platintojai pakeitė originalų filmo pavadinimą, kuris taip pat yra filmo raktas. Sutikite, kad lietuviškas „Geismo architektas“ ir originalus „Grožio viešpatavimas“ nelabai ką turi bendra. Bet bijau, kad nusivylę liks ir Kanados kino klasiko Arcand’o filmų „Amerikos imperijos žlugimas“ (1986) ir „Barbarų įsiveržimas“ (2003) gerbėjai, nors „Geismo architekte“ režisierius liko ištikimas savo temoms ir ironiškam stiliui, pabrėžiančiam šiuolaikinio žmogaus priklausomybę nuo vartojimo idealų ir bet kokio maišto beprasmiškumą. Tačiau režisierius, regis, atsisakė tirštos ir piktos ankstesniųjų filmų satyros bei šmaikščių dialogų.
Krėsle prie televizoriaus
Lietuviškų televizijų naujienose beveik kasdien šmėkščioja reportažai apie šauktinius, manevrus, karo bazes, užsienio karo lakūnus, karines akademijas ar šventes. Juose visi išpažįsta meilę tėvynei ir patriotinę pareigą. Žiūrėdamas į tuos žmones pasijuntu lyg sugrįžęs į mokyklos karinio parengimo pamoką. Tada man pavyko – atsisakiau ardyti „Kalašnikovą“ pareiškęs, kad esu pacifistas. Mokytojas nebuvo baigęs jokių specialių mokslų ir dar kontūzytas kare, todėl sutriko, nes nežinojo, ką reiškia „pacifistas“, ir leido sėstis atgal į suolą. Matyt, pamanė, kad sergu reta liga. Bet „sukarinto“ patriotizmo liga man baisesnė. Tokio pobūdžio ideologijos dažnai būna nukreiptos prieš svetimus, simboliškus kitus. Užtat jos efektingai maskuoja valdžios nesugebėjimą (arba nenorą) kalbėtis su visuomene. Valdžios atstovai vis dar sako monologus, dažniausiai pamokomus, populistiškus ir todėl apgailėtinai aintelektualius, o juos vis rodo tos pačios televizijų žinių laidos. Apie atvirą, pliuralistinę, tolerantišką visuomenę, sugebančią reflektuoti gėdingus savo istorijos momentus, nebeužsimena niekas. Todėl vis labiau grimztame į provincialų grožėjimąsi savimi. Regis, niekas negirdi, kaip absurdiškai skamba žodžiai „nacionalinė ekspedicija“, kai jais apibūdinamas malonių ir garsių žmonių bene savaitę trukęs plaukimas Nemunu, senu kurėnu. Bijau, kad ateityje tokių „ekspedicijų“ vis daugės, nes televizijos bijo skaudžių, provokuojančių temų. Istorija joms – tik proga kurpti mėgėjiškus filmus arba lėkštus detektyvus.
Tarptautinis Baltijos šalių kino festivalis Nidoje
Pagal užsienio žiniasklaidą
Rugsėjo 27 d. Norvegijoje įvyks serialo „Okupuotieji“ („Occupied“) premjera. Jo scenarijaus autorius – populiarus detektyvų rašytojas Jo Nesbø, jam ši idėja gimė dar 2008-aisiais, kai Rusija užpuolė Gruziją, bet serialas pradėtas kurti jau po Krymo aneksijos. Filme pasakojama fantastiška istorija apie tai, kaip į valdžią Norvegijoje ateina radikalių ekologų partija, kuri stabdo dujų ir naftos gavybą. ES vadovybės tokia politika netenkina ir ji kreipiasi į Rusiją, kad ši pultų Norvegiją. Kremlius sutinka. Rusijos kariuomenė okupuoja Norvegiją, kad grąžintų į pasaulinę rinką norvegų išteklius. Vieną pagrindinių vaidmenų seriale sukūrė Ingeborga Dapkūnaitė. Tai brangiausias Norvegijos istorijoje serialas: jo biudžetas – 90 mln. kronų (maždaug 10 mln. JAV dolerių), prie „Okupuotųjų“ gamybos prisidėjo ir švedai. Rusijos ambasada Norvegijoje sureagavo vos pasirodžius „Okupuotųjų“ reklaminiam klipui ir išreiškė savo apgailestavimą, kad toks serialas bus rodomas.