Laisvė būti netobulam

Kai Robertas Flaherty beveik prieš šimtmetį sukūrė pirmąjį dokumentinį filmą „Nanukas iš Šiaurės“, kino dokumentikos terminas dar neegzistavo. Eskimų gyvenimo tyrinėtojas ir žvalgytojas tiesiog bandė užfiksuoti gyvenimą Šiaurėje tokį, koks jis yra, ir sukurti eskimų kasdienybės įrašą. Jis negalėjo nė numanyti, kad XXI a. tokius įrašus galės kurti kiekvienas, o mūsų gyvenimą nuolat sups judantys vaizdai.

 

Kodėl taip veržiamės fiksuoti savo kasdienybę? Tai tik pramoga ar gyvenimo stebėjimo būdas? Ką šie vaizdai – trumpos kasdienybės atplaišos – sako apie mus? Kada jie įdomūs ir paveikūs? Kada jie – tik buitinis vaizdo įrašas, o kada – kinas? Tai tik keli klausimai, kuriuos šiemet kels Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.

 

„Šiemet su „YouTube“ vaizdeliais eksperimentuosime ir mes. Juos leisime prieš festivalio filmus: norime, kad jie išryškintų tikrąjį savo pobūdį – gyvenimo autentiką be dramaturgijos, filosofijos, apibendrinimo, poteksčių. Kartu su žiūrovais dar kartą apmąstysime, kas yra kino režisūra“, – sako Vilma Levickaitė, festivalį rengiančio „Skalvijos“ kino centro vadovė.

Kelios dešimtys rinktinių dokumentinių pasakojimų lauks rugsėjo 17–27 d. „Skalvijos“ kino centre ir kino teatre „Pasaka“. Pirmą kartą festivalis lankysis uostamiestyje – spalio 2–4 d. jis vyks Klaipėdos kultūros fabrike.

 

Pagrindinės festivalio programos branduolį sudaro festivalių laurų sulaukę ir žiūrovų simpatijas pelnę filmai. Vienas jų – Sandanso festivalio pagrindiniu prizu įvertinta režisierės Crystal Moselle „Vilkų gauja“: klaustrofobiškas pasakojimas apie šeimą, kurios vaikai 17 metų praleido be jokio kontakto su išoriniu pasauliu.

 

Pasak festivalio rengėjų, dokumentinis kinas moka subtiliai praverti duris į vidinį žmogaus pasaulį. Jautriai ir išmintingai tai daro festivalyje apsilankysiančios Tamaros Dondurei filmas „21 diena“, santūriai ir pagarbiai į filmo herojus žvelgia režisierė Aleksandra Maciuszek pasakojime „Casa Blanca“. Jų temos – žmogiškas orumas, meilė žmonėms ir gyvenimui. Dramatišką dainininkės Amy Winehouse portretą „Amy“ sukūrė Asifas Kapadia, atkūręs jos gyvenimo istoriją iš šimtų buitine kamera ir telefonu nufilmuotų įrašų.

 

Programos filmai nepasiduoda bandymui įsprausti juos į griežtas normas, apibrėžti jų vietą. Kūrėjai subtiliai trina ribas – ne tik tarp kino žanrų, bet ir tarp normalumo ir pamišimo, tikrovės ir vaidybos, „čia“ ir „ten“.

 

Apie tai byloja į vidinį šizofrenijos pasaulį nukeliantis portugalų režisieriaus Jorge Pelicano filmas „Staiga mano mintys nutrūksta“, tai liudija įžvalgaus psichiatro Georges’o Federmano susitikimai su jo pacientais („Pasaulis ant sofos“, rež. Swen de Pauw), tradicinio rytietiško ir modernaus vakarietiško pasaulių susidūrimą stebinti Daano Veldhuizeno kamera („Bananiniai blynai ir lipnūs ryžiai“).

 

Tačiau filmuose lieka erdvės ir vaizduotei. Ją žadina scenos iš dokumentinės esė „Egzotika, erotika ir t.t.“ (rež. Evangelia Kranioti): hipnotizuoja jūrų peizažai, didingai praplaukiantys laivai milžinai, aistringi pasakojimai apie laisvę, ilgesį ir meilę – jie skirti jūreiviams, kurių krante laukia moterys.

 

Kasmet dokumentinio kino meistrus pristatanti festivalio retrospektyva šiemet supažindins su amerikiečiais Albertu ir Davidu Mayslesais. Dokumentinio kino klasikai pagarsėjo kaip tiesioginio kino (direct cinema) pradininkai. Esminis jų principas – leisti istorijai rutuliotis savaime, tyliai ir kantriai stebint pasakojimo herojus, nebandant inscenizuoti ar provokuoti realybės.

 

Broliai Mayslesai – kūrėjai, kurie geba papasakoti daugiau nei vien tik atskiro žmogaus istoriją: jie perteikia laiko dvasią, užčiuopia visuomenės virsmus, epochos išskirtinumus. Tai išryškėjo jau pirmajame A. Maysleso filme „Psichiatrija Rusijoje“ (1955), kurį jis sukūrė apkeliavęs Rusiją motociklu.

 

Brolių filmų herojai – ryškios asmenybės: legendinis aktorius Marlonas Brando („Susipažinkite su Marlonu Brando“, 1966), vidinį konfliktą išgyvenantis prekeivis Biblija („Prekeivis“, 1968), šėlstanti „Rolling Stones“ grupė („Gimme Shelter“, 1970), aukštuomenės gyvenimą pamynusi Jacqueline Kennedy sesuo Edith Bouvier Beale ir jos duktė Edie („Pilkieji sodai“, 1976) , bet kokia kaina savo viziją siekiantys įgyvendinti menininkai („Besidriekianti tvora“, 1978) ar mados dievaitė Iris Apfel („Iris“, 2014).

 

 

Britas Davidas Evansas surengė nuteistų nacių nusikaltėlių palikuonių akistatą su jų tėvų nusikaltimais („Mano nacistinis palikimas“). Vanessa Lapa filme „Dorasis“ rėmėsi 1945 m. nacių nusikaltėlio Heinricho Himmlerio namuose rastais dokumentais, kurie dešimtmečius buvo saugomi Tel Avive. Pavelas Štinglas filme „Eugeninė sąmonė“ gilinasi į tai, kaip mokslinis bandymas sukurti tobulą žmogų virto nacių ideologijos įrankiu, tarnavusiu „Galutinio sprendimo“ įgyvendinimui. Svarbiausias programos filmas – dvylika metų kurtas Claude’o Lanzmanno „Šoa“(„Shoah“,1985). Ilgas, 9,5 val. trunkantis pasakojimas prikelia tai, kas istorijos puslapiuose vis dažniau įvardijama sausa statistika. Pokalbiai su Holokausto aukomis, liudininkais, vykdytojais, buvimas tragedijos vietose suteikia unikalią galimybę priartėti prie to, ką amžininkai vadina didžiausiu moderniųjų laikų blogiu. Filmo peržiūrą sudarys 4 seansai.

 

Vienetiniai festivalio seansai bus skirti išskirtinėms Lietuvos kino ir teatro asmenybėms. Kartu su „Sirenų klubu“ bus pristatytos dvi lietuviškos premjeros. Tai Audronio Liugos filmas „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“, įkūnijantis asmenišką autoriaus požiūrį į teatro režisieriaus kūrybos procesą, ir Miko Žukausko pasakojimas „Trikampiui pakilus: Krystianas Lupa stato ,,Didvyrių aikštę“,sugrąžinantis įžymaus lenkų režisieriaus repeticijas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

 

Prieš porą metų festivalį atvėręs režisieriaus Roberto Verbos dokumentinis filmas „Šimtamečių godos“ (1969) vėl sugrįš į festivalio ekraną. Tik šį kartą su filme nepanaudota, neseniai archyvų saugyklose „Meno avilio“ atrasta medžiaga.

Jau nebeegzistuojančios Čekoslovakijos XX a. istoriją sugrąžins netradicišku požiūriu išsiskiriantis kino novelių rinkinys „Gotlandas“. Jį įkvėpė daugybe literatūros premijų apdovanota lenkų žurnalisto Mariuszo Szczygieło to paties pavadinimo knyga, atskleidžianti kafkiškus gyvenimo Čekoslovakijoje aspektus. Specialiajame seanse „VDFF svečias“ filmą pristatys prodiuseris Tomášas Hrubý.

 

Geriausi pastarųjų metų estų, latvių ir lietuvių darbai tradiciškai lauks konkursinėje Baltijos šalių programoje. Joje bus parodyti lietuvių režisierių filmai: Audriaus Stonio „Avinėlio vartai“, Aloyzo Jančoro „Nėra laiko gerumui“, Giedrės Žickytės „Meistras ir Tatjana“, Rimanto Gruodžio „Sėkmės metai“, Audriaus Antanavičiaus „Mėgėjai“. Festivalio uždarymo filmas – taip pat lietuviškas. Tai ne vieną dešimtmetį kurtas Arturo Jevdokimovo filmas „Suokalbis“, pasakojantis apie Rašytojų sąjungos kavinę, kurią gaubia legendos ir prisiminimai.

 

Konkursinėje Estijos programoje – Vladimiro Loginovo filmas „Skruzdėlynas“ apie garažų kompleksą Talino blokinių pastatų kvartale, Vahuro-Paulo Puu Estonia „Gryno mąstymo erdvė“, pasakojanti apie vieną savičiausių jaunosios kartos Estijos filosofų Janą Jõemetą. Priito Tenderio ir Liivo Niglaso filmas „Kelionė pas kirminų maitintoją“ pasakoja apie estų animatoriaus Tenderio antropologinę kelionę, kuri padės suprasti čiukčių pasaką.

 

Latvių dokumentikai atstovaus Daviso Simanio „Pabėgimas iš Rygos“, pasakojantis apie du garsius išeivius iš Latvijos sostinės – režisierių Sergejų Eizenšteiną ir filosofą Isaiah Berliną, jų draugystę dramatiškų įvykių fone. Viesturo Kairišo filmo „Nematomas miestas“ herojus – Černobylio zonoje jau dešimt metų gyvenantis trisdešimtmetis Igoris. Čia jis atvyko tikėdamasis rasti prieglobstį nuo modernios civilizacijos, tačiau jį tebekankina asmeniniai ir pasauliniai klausimai. Garsios latvių režisierės Lailos Pakalninios filmas „Labas, Rasma!“ remiasi legenda apie Estijos vandenyse prieš 74 metus nuskendusį Latvijos laivą „Rasma“, gabenusį itin įspūdingą krovinį. Valiūkiškai nusiteikusi režisierė kalbina pakrantėje gyvenančius žmones ir domisi šios istorijos detalėmis. Iš jų sudėtame koliaže prieš akis iškyla ne tik įsivaizduojamas laivas, bet ir smagus apylinkėse gyvenančių žmonių portretas.

 

Konkursinėje programoje bus parodytas ir dokumentinio kino klasiko Herzo Franko (1926–2013) filmas „Anapus baimės“ (kurtas kartu su Marija Kravčenko), kurio premjeros režisierius jau nebesulaukė. Tačiau filmas Izraelyje sukėlė diskusijų bangą, mat pasakoja apie Yitzhako Rabino žudiką ir jo šeimą.

 

Susipažinti su festivalio programa rengėjai kviečia www.vdff.lt