7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Živilė Pipinytė

Graži katastrofa

Nauji filmai – „Jaunystė“

 Iki šiol nesuprantu, kuo visus pakerėjo Paolo Sorrentino „Didis grožis“. Ar patiko manieringas kino pasakojimas – ilgi kadrai, hipnuotizuojantis kameros judesys, kino, dailės, literatūros ženklai, apeliuojantys į žiūrovo atmintį, kadro dviprasmiškumą pabrėžianti muzika, veikėjų pasąmonę atspindintys saldoki peizažai? Ar apmąstymai apie visagalį laiką ir satyriškai rodomi ekscentriški menininkai bei intelektualai, nesugebantys pasipriešinti laiko tėkmei? O gal kaip rafinuota išmintis režisieriaus pateikta paprasta, sakyčiau, net banali ir visiems suprantama filmo ištarmė? Visa tai bei narciziškas Sorrentino įsitikinimas, kad jis kuria „didį kiną“, persikėlė į naujausią jo filmą „Jaunystė“ („La Giovinezza“, Italija, Prancūzija, Šveicarija, D. Britanija, 2015).

„Jaunystė“
„Jaunystė“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

 Donato Ulvydo filme „Emilija“ pagrindinį vaidmenį kurianti Ieva Andrejevaitė kol kas geriau žinoma užsienio žiūrovams. Ji nusifilmavo Oweno Harriso filme „Užmušk savo draugus“, Indaro Džendubajevo „Drakonuose“, rusų seriale „Farca“. Dabar ji filmuojasi Oksanos Karas komedijoje apie paauglio nuotykius „Geras berniukas“ („Chorošyj malčik“). Aktorė vaidina anglų kalbos mokytoją. Andrejevaitės partneriai – populiarūs rusų aktoriai Konstantinas Chabenskis, Michailas Jefremovas, Aleksandras Palis.

Ieva Andrejevaitė. A. Martinonytės nuotr.
Ieva Andrejevaitė. A. Martinonytės nuotr.
Kadras iš filmo „Mustangas“
Kadras iš filmo „Mustangas“
Magdalena Cielecka
Magdalena Cielecka
Adèle Exarchopoulos  Elie Wajimano filme „Anarchistai“
Adèle Exarchopoulos Elie Wajimano filme „Anarchistai“
Aksinija Gog filmuoja „Asmenukę“
Aksinija Gog filmuoja „Asmenukę“

Filmas turi sėti nerimą

Pokalbis su Harvey Keiteliu

 Nuo penktadienio Lietuvoje rodomas naujas Paolo Sorrentino filmas „Jaunystė“ („La Giovinezza“, Italija, Prancūzija, Šveicarija, D. Britanija, 2015). Šiemet Kanų konkursinėje programoje parodyta „Jaunystė“ iškart sulaukė prieštaringų vertinimų, nors „Didžio grožio“ autorius ir naujame filme „perdainuoja“ Federico Fellini bei svarsto apie gyvenimo prasmę.

Pagrindiniai „Jaunystės“ veikėjai – du prabangioje Alpių gydykloje besiilsintys ir jaunystės besiilgintys menininkai. Tai britas kompozitorius Fredas Balingeris (Michael Caine) ir jo draugas – amerikietis režisierius Maikas Boilas (Harvey Keitel), kuris rengiasi filmui, tapsiančiam jo testamentu.
Pateikiame Paweło T. Feliso interviu su Harvey Keiteliu, išspausdinto „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.

„Jaunystė“
„Jaunystė“
„Jaunystė“
„Jaunystė“
„Jaunystė“
„Jaunystė“
Jonas Ūbis

Personažai

Krėsle prie televizoriaus

 Džordžas Smailis – vienas mano mėgstamiausių literatūros personažų. Jis pasirodė 7-ojo dešimtmečio pradžioje Johno Le Carré knygoje „Skambutis numirėliui“ ir dviem dešimtmečiams tapo pagrindiniu dar beveik dešimties rašytojo knygų herojumi. Kontržvalgybininkas Smailis dirba Cirke (taip rašytojas vadina M16), jis primena valdininką, gali susilieti su minia, likti nematomas. Smailis – pilkas, aptukęs, vilki keistus drabužius, dažniausiai sėdi prie rašomojo stalo. Jis intelektualas – domisi XVII a. vokiečių literatūra, bet ir Cirke, ir tyrinėdamas literatūrą visada laikosi principo neperžengti faktų ribos. Paliktas žmonos, jis visiškai atsidavė darbui. Ko gero, tiki tik juo. Smailis – racionalus, analitinio proto, bet kartu idealistas, negalinti susitaikyti su išdavystėmis ir menkystomis, todėl dažnai primena keliaujantį riterį (ypač kai šnipo karjera nubloškia jį toli už Anglijos ribų), o vėliau ir gyvenimo išminties kupiną piligrimą.

 
Le Carré savo herojų apibūdino taip: „Apgautas meilės, neapykantos impotentas.“ Smailis – visiška Džeimso Bondo priešingybė – yra reflektuojantis vienišius. Jo amžinas priešas – rusų šnipas Karlas, bet pergalė prieš jį Smailiui tampa pralaimėjimu, nes jis veikė tokiais pat metodais, kaip ir priešas. Paskutinis Smailio ir Karlo susitikimas įvyks prie Berlyno sienos: „Jie apsikeitė vieninteliu žvilgsniu ir, ko gero, kiekvienas jų sekundei pamatė kitame save.“ Pergalė nieko nekeičia, nes pasaulis netampa geresnis

„Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“
„Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“
„Bogdanas Zinovijus Chmelnickis“
„Bogdanas Zinovijus Chmelnickis“
Živilė Pipinytė

Apie neramias sielas ir kenčiančius kūnus

40-ajam Gdynės kino festivaliui pasibaigus

Jubiliejinio Gdynės kino festivalio pabaiga buvo netikėtai tragiška: uždarymo išvakarėse, naktį, viešbutyje buvo rastas negyvas konkursinio filmo „Demonas“ režisierius Marcinas Wrona. Šeštadienio rytą surengtoje spaudos konferencijoje festivalio meno vadovas Michałas Oleszczykas perskaitė oficialų pranešimą, kuriame buvo pranešta, kad vakare iškilmingas uždarymas įvyks, tik bus sutrumpintas ir be raudono kilimo.
 
42-ejų metų režisieriaus mirtis sukėlė daug klausimų, juolab kad prieš kelias dienas, po „Demono“ peržiūros, sėdėdama spaudos konferencijoje pagalvojau, kad dar vieno jauno lenkų režisieriaus laukia graži tarptautinė karjera. Wrona buvo ką tik grįžęs iš Toronto kino festivalio ir neslėpė, kad sulaukė pasiūlymo kurti tarptautinį savo filmo perdirbinį. „Demonas“ – trečiasis pilnametražis Wronos filmas. Prieš tai buvo taip pat Gdynėje gerai sutikti ir įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose apdovanoti jo filmai „Mano kraujas“ bei „Krikštynos“, kuriuose Wrona analizavo šiuolaikinės šeimos, kraujo ryšių temas.
Nuo pat pirmųjų kadrų niūrus, nerimą žadinantis „Demonas“ („Demon“) pasakoja apie jauną žydą, kuris atvyksta į Lenkiją tuoktis su šviesiaplauke gražuole. Jis nusprendė įsikurti apleistuose sužadėtinės senelio namuose, juos atnaujinti ir net įrengti baseiną. Tačiau sode atkasęs kažkieno griaučius, vestuvių naktį vyras pradeda keistai elgtis: į jį įsikūnija Antrojo pasaulinio karo metais nužudytos gražuolės Hanos dvasia.

„Demonas“
„Demonas“
„Kūnas“
„Kūnas“
„11 minučių“
„11 minučių“
„Ekscentrikai, arba Saulėtoje gatvės pusėje“
„Ekscentrikai, arba Saulėtoje gatvės pusėje“
„Svetimkūnis“
„Svetimkūnis“
„Mano dukterys karvės“
„Mano dukterys karvės“
Vilniaus universiteto inf.

Naujas žvilgsnis į vaidybinį kiną sovietinėje Lietuvoje

 

Vaidybinis kinas sovietmečiu vis dar lieka iki galo neištirta „teritorija“, teikianti kino ir kultūros istorikams vertingos ir įdomios medžiagos, o kartu – ir kūrybinių impulsų. Esmine problema tampa iki šiol vyravusių pažiūrų šiuo klausimu revizija ir analizė. Lietuviškų filmų supratimą vis dar tebeveikia kadaise sovietinių kritikų išsakytos nuomonės, smarkiai trūksta taip pat visapusiškų lietuviško kino ištakų, istorijos, kultūrinių ir socialinių kontekstų tyrinėjimų. Vaidybinio kino raidos tendencijoms, filmų (su)kūrimo aplinkybėms, juos prižiūrinčių institucijų veiklai, režisierių asmenybėms ir buvo skirtas tyrimas, kurį atliko kinotyrininkai, dirbę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

 
„Dar studijuodama Varšuvos universiteto doktorantūroje ir tyrinėdama Lietuvos vaidybinį kiną pastebėjau, kad dažnu atveju archyvuose atrasta medžiaga buvo gerokai įdomesnė negu pastatyti filmai. Taip gimė idėja pažvelgti į kino istoriją ne tik kaip į meninės formos, „estetikos objektą“ ar meninio teksto istoriją (nors tokių tyrimų irgi labai trūksta), o ištirti tai, kas vyksta (vyko) už filmo kaip meno kūrinio ribų, ir bandyti atsakyti į klausimą, kokios filmų kūrimo aplinkybės ir ideologinės sąlygos lėmė realizuotų filmų pobūdį?Kokių sumanymų turėjo filmo autorius ir kaip jo vizijas koregavo cenzūra? Kaip rutuliojosi filmo istorija, pradedant scenarijaus idėja ir baigiant premjeros diena?“ – sako projekto vadovė kinotyrininkė Anna Mikonis-Railienė.

Vytauto Žalakevičiaus neįgyvendinta vizija – fortepijonas Katedros aikštėje, „Vienos dienos kronika“, 1963, iškirptas kadras (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Vytauto Žalakevičiaus neįgyvendinta vizija – fortepijonas Katedros aikštėje, „Vienos dienos kronika“, 1963, iškirptas kadras (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Raimondo Vabalo filmo „Birželis, vasaros pradžia“ iškirpta tinklų metafora, 1969 (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Raimondo Vabalo filmo „Birželis, vasaros pradžia“ iškirpta tinklų metafora, 1969 (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Almanto Grikevičiaus filmo „Jausmai“ plakatas. Dailininkas Viktoras Siniukajevas, 1969 (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Almanto Grikevičiaus filmo „Jausmai“ plakatas. Dailininkas Viktoras Siniukajevas, 1969 (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Vytauto Žalakevičiaus filmo „Vienos dienos kronika“ plakatas. Dailininkas Antonio Fernández Reboiro, 1965 (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Vytauto Žalakevičiaus filmo „Vienos dienos kronika“ plakatas. Dailininkas Antonio Fernández Reboiro, 1965 (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Garsus japonų animatorius Hayao Miyazaki („Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių šalyje“, „Keliaujanti pilis“, „Princesė Mononokė“) kurs vaikų poilsio namus tolimoje Pietų Japonijos Kumedzimos saloje, į Vakarus nuo Okinavos salos. Pagrindinė projekto idėja – padėti vaikams pamilti gamtą, tiesiogiai su ja bendraujant. Poilsio namai bus pastatyti miške ir integruoti į natūralią aplinką. Dviejų aukštų name galės gyventi 30 vaikų. Statybos prasidės 2016-aisiais ir truks dvejus metus. Miyazaki tam skirs 2,5 milijono dolerių savo lėšų. Poilsio namai teigiamai paveiks salos ekonomiką, nes animatorius rengiasi bendradarbiauti su vietos statybos įmonėmis.

Japonų animatorius Hayao Miyzaki
Japonų animatorius Hayao Miyzaki
Kadras iš filmo „Volynė“
Kadras iš filmo „Volynė“
Kadras iš filmo „Creed“
Kadras iš filmo „Creed“
Aktorius Lievas Schreiberis
Aktorius Lievas Schreiberis
Kadras iš filmo „Where To Next Invade“
Kadras iš filmo „Where To Next Invade“
Jonas Ūbis

Šuniški jausmai

Krėsle prie televizoriaus

Šiuolaikiniai lietuviai serga dviem lėtinėmis ligomis – yra apsėsti krepšinio (egzistuoja ir militaristinė šios ligos atmaina) patriotizmo ir masiškai virsta elitu. Pastaroji liga gana specifiška, nes elitu save laiko ir verslininkai, ir roko dainininkai, ir net televizijos laidų vedėjai. Pasižiūrėjęs į abiejų ligų simptomus, kuriuos geriausiai rodo lietuviškos televizijos, pradedu pavydėti ateities istorikams ir kultūrologams: kokia gausi tyrinėjimų medžiaga jų laukia. Epidemijos mastus ima priminti ir lietuvių susižavėjimas kulinarija, todėl, manau, visai laiku LRT (20 d. 21.50) primins Roland’o Joffe filmą „Vatelis“. Tiesa, jis nukels į karaliaus Saulės laikus ir pasakos apie kunigaikščio de Conde virėją Vatelį (Gerard Depardieu), tačiau istorija savaip pamokanti, nes vis dėlto jos tema – valdžia. Joffe – vienas pirmųjų kino postmodernistų, todėl filme jis tiesiog pasimėgaudamas žeria įvairias citatas, žaidžia aliuzijomis, rūmų, drabužių, parkų, maisto natiurmortų begaliniu puošnumu ir‚ žinoma, Vatelio istorijos dviprasmiškumu.

„Vatelis“
„Vatelis“
„Narkotikų kelias“
„Narkotikų kelias“
„Gražuolė ir Sebastianas“
„Gražuolė ir Sebastianas“

Katastrofos nuojauta Lido

Baigėsi 72-asis Venecijos kino festivalis

Seniausio pasaulyje kino festivalio apdovanojimai šiemet nustebino visus: oficialių prizų negavo dviejų kino meistrų filmai – kritikų ir žiūrovų favoritai: Aleksandro Sokurovo Luvro muziejaus užsakymu sukurta „Frankofonija“ ir Jerzy Skolimowskio „11 minučių“. Žiuri, kuriam pirmininkavo režisierius Alfonso Cuaronas ir kuriame buvo Nuri Bilge Ceylanas, Hou Hsiao-hsienas, Pawełas Pawlikowskis, įrodė, kad nepriklauso nuo reitingų ir lūkesčių. „Auksiniais liūtais“ pirmąkart Venecijos istorijoje apdovanotas filmas iš Venesuelos – debiutanto Lorenzo Vigaso „Iš toli“ („Desde alla“). Kita vertus, tai nestebina, nes pastaraisiais metais Lotynų Amerikos kino kūrėjai vis dažniau atsiduria ne tik festivalių dėmesio centre.
Pasak „Gazeta Wyborcza“ kritiko Tadeuszo Sobolewskio, „Iš toli“ – „puiki, psichologinės įžvalgos kupina šiuolaikinės miesto vienatvės studija. Pagrindinis herojus – pagyvenęs vyras, homoseksualas (išskirtinis Alfredo Castro vaidmuo), kuris perka seksą, bet desperatiškai vengia bet kokio emocinio ryšio. Jis būna su žmonėmis „iš toli“, nepakelia svetimo prisilietimo.“ Kartą Armandas gatvėje susipažins su pavojingiausio Karakaso rajono paauglių gaujos vadeiva ir tas susitikimas pakeis penkiasdešimtmečio gyvenimą.

„Frankofonija“
„Frankofonija“
„11 minučių“
„11 minučių“
„Iš toli“
„Iš toli“
„Anomaliza“
„Anomaliza“
„Įvykis“
„Įvykis“

Tikrovės spektaklis

VDFF rodo Davido ir Alfredo Mayslesų retrospektyvą

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiemet rengia JAV dokumentinio kino klasikų Alberto ir Davido Mayslesų retrospektyvą. Ji atspindi naujas dokumentinio kino raidos tendencijas, išryškėjusias XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai, viena vertus, dokumentinis kinas ėmė radikalizuotis, bet kartu atsirado ir naujos techninės galimybės, leidžiančios iškart reaguoti į kintančią tikrovę. Dokumentinio kino kūrėjai ieškojo formų, leidžiančių kuo tiksliau perteikti realybę. Dauguma iš jų, žinoma, suvokė, kad kino kamera niekad netaps „nematomu“ įrankiu, neturinčiu poveikio filmo pasauliui. Tačiau jie stengėsi kuo labiau minimalizuoti kino kameros veiklos pėdsakus. Nauja dokumentinio kino formulė rado šalininkų ne tik Europoje, bet ir JAV. Čia sensacija tapo Davido ir Alberto Mayslesų filmai. Broliai sukūrė vadinamojo tiesioginio kino (direct cinema), kuris laikomas amerikietiškuoju cinema-verite atitikmeniu, pagrindus. Šio kino tikslas buvo visiškai pasiduoti realybės tėkmei. Mayslesai tobulai išnaudojo naujos technikos – lengvų kino kamerų, kilnojamos apšvietimo ir garso įrangos – siūlomas galimybes. Jie galėjo be jokių kliūčių fiksuoti tiesiogiai akyse vykstančius įvykius, rodyti pasaulį tokį, koks jis buvo iš tikrųjų. Tačiau tai nebuvo tik technikos klausimas: broliai sau kėlė labai ambicingus tikslus. Jie nusprendė atsisakyti daugelio ankstesnio dokumentinio kino sudedamųjų dalių ir kūrė filmus taip, kad galėjo pasirodyti, esą visa filmavimo grupė kažkokiu stebuklingu būdu tapo nematoma, o kamera fiksuoja realybę, visiškai į ją nesikišdama.

„Pilkieji sodai“
„Pilkieji sodai“
„Pilkieji sodai“
„Pilkieji sodai“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas