Nauji filmai – „Jaunystė“
Iki šiol nesuprantu, kuo visus pakerėjo Paolo Sorrentino „Didis grožis“. Ar patiko manieringas kino pasakojimas – ilgi kadrai, hipnuotizuojantis kameros judesys, kino, dailės, literatūros ženklai, apeliuojantys į žiūrovo atmintį, kadro dviprasmiškumą pabrėžianti muzika, veikėjų pasąmonę atspindintys saldoki peizažai? Ar apmąstymai apie visagalį laiką ir satyriškai rodomi ekscentriški menininkai bei intelektualai, nesugebantys pasipriešinti laiko tėkmei? O gal kaip rafinuota išmintis režisieriaus pateikta paprasta, sakyčiau, net banali ir visiems suprantama filmo ištarmė? Visa tai bei narciziškas Sorrentino įsitikinimas, kad jis kuria „didį kiną“, persikėlė į naujausią jo filmą „Jaunystė“ („La Giovinezza“, Italija, Prancūzija, Šveicarija, D. Britanija, 2015).
Pagal užsienio žiniasklaidą
Donato Ulvydo filme „Emilija“ pagrindinį vaidmenį kurianti Ieva Andrejevaitė kol kas geriau žinoma užsienio žiūrovams. Ji nusifilmavo Oweno Harriso filme „Užmušk savo draugus“, Indaro Džendubajevo „Drakonuose“, rusų seriale „Farca“. Dabar ji filmuojasi Oksanos Karas komedijoje apie paauglio nuotykius „Geras berniukas“ („Chorošyj malčik“). Aktorė vaidina anglų kalbos mokytoją. Andrejevaitės partneriai – populiarūs rusų aktoriai Konstantinas Chabenskis, Michailas Jefremovas, Aleksandras Palis.
Pokalbis su Harvey Keiteliu
Nuo penktadienio Lietuvoje rodomas naujas Paolo Sorrentino filmas „Jaunystė“ („La Giovinezza“, Italija, Prancūzija, Šveicarija, D. Britanija, 2015). Šiemet Kanų konkursinėje programoje parodyta „Jaunystė“ iškart sulaukė prieštaringų vertinimų, nors „Didžio grožio“ autorius ir naujame filme „perdainuoja“ Federico Fellini bei svarsto apie gyvenimo prasmę.
Krėsle prie televizoriaus
Džordžas Smailis – vienas mano mėgstamiausių literatūros personažų. Jis pasirodė 7-ojo dešimtmečio pradžioje Johno Le Carré knygoje „Skambutis numirėliui“ ir dviem dešimtmečiams tapo pagrindiniu dar beveik dešimties rašytojo knygų herojumi. Kontržvalgybininkas Smailis dirba Cirke (taip rašytojas vadina M16), jis primena valdininką, gali susilieti su minia, likti nematomas. Smailis – pilkas, aptukęs, vilki keistus drabužius, dažniausiai sėdi prie rašomojo stalo. Jis intelektualas – domisi XVII a. vokiečių literatūra, bet ir Cirke, ir tyrinėdamas literatūrą visada laikosi principo neperžengti faktų ribos. Paliktas žmonos, jis visiškai atsidavė darbui. Ko gero, tiki tik juo. Smailis – racionalus, analitinio proto, bet kartu idealistas, negalinti susitaikyti su išdavystėmis ir menkystomis, todėl dažnai primena keliaujantį riterį (ypač kai šnipo karjera nubloškia jį toli už Anglijos ribų), o vėliau ir gyvenimo išminties kupiną piligrimą.
40-ajam Gdynės kino festivaliui pasibaigus
Vaidybinis kinas sovietmečiu vis dar lieka iki galo neištirta „teritorija“, teikianti kino ir kultūros istorikams vertingos ir įdomios medžiagos, o kartu – ir kūrybinių impulsų. Esmine problema tampa iki šiol vyravusių pažiūrų šiuo klausimu revizija ir analizė. Lietuviškų filmų supratimą vis dar tebeveikia kadaise sovietinių kritikų išsakytos nuomonės, smarkiai trūksta taip pat visapusiškų lietuviško kino ištakų, istorijos, kultūrinių ir socialinių kontekstų tyrinėjimų. Vaidybinio kino raidos tendencijoms, filmų (su)kūrimo aplinkybėms, juos prižiūrinčių institucijų veiklai, režisierių asmenybėms ir buvo skirtas tyrimas, kurį atliko kinotyrininkai, dirbę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.




Pagal užsienio žiniasklaidą
Garsus japonų animatorius Hayao Miyazaki („Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių šalyje“, „Keliaujanti pilis“, „Princesė Mononokė“) kurs vaikų poilsio namus tolimoje Pietų Japonijos Kumedzimos saloje, į Vakarus nuo Okinavos salos. Pagrindinė projekto idėja – padėti vaikams pamilti gamtą, tiesiogiai su ja bendraujant. Poilsio namai bus pastatyti miške ir integruoti į natūralią aplinką. Dviejų aukštų name galės gyventi 30 vaikų. Statybos prasidės 2016-aisiais ir truks dvejus metus. Miyazaki tam skirs 2,5 milijono dolerių savo lėšų. Poilsio namai teigiamai paveiks salos ekonomiką, nes animatorius rengiasi bendradarbiauti su vietos statybos įmonėmis.
Krėsle prie televizoriaus
Šiuolaikiniai lietuviai serga dviem lėtinėmis ligomis – yra apsėsti krepšinio (egzistuoja ir militaristinė šios ligos atmaina) patriotizmo ir masiškai virsta elitu. Pastaroji liga gana specifiška, nes elitu save laiko ir verslininkai, ir roko dainininkai, ir net televizijos laidų vedėjai. Pasižiūrėjęs į abiejų ligų simptomus, kuriuos geriausiai rodo lietuviškos televizijos, pradedu pavydėti ateities istorikams ir kultūrologams: kokia gausi tyrinėjimų medžiaga jų laukia. Epidemijos mastus ima priminti ir lietuvių susižavėjimas kulinarija, todėl, manau, visai laiku LRT (20 d. 21.50) primins Roland’o Joffe filmą „Vatelis“. Tiesa, jis nukels į karaliaus Saulės laikus ir pasakos apie kunigaikščio de Conde virėją Vatelį (Gerard Depardieu), tačiau istorija savaip pamokanti, nes vis dėlto jos tema – valdžia. Joffe – vienas pirmųjų kino postmodernistų, todėl filme jis tiesiog pasimėgaudamas žeria įvairias citatas, žaidžia aliuzijomis, rūmų, drabužių, parkų, maisto natiurmortų begaliniu puošnumu ir‚ žinoma, Vatelio istorijos dviprasmiškumu.
Baigėsi 72-asis Venecijos kino festivalis
VDFF rodo Davido ir Alfredo Mayslesų retrospektyvą