7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Jonas Ūbis

Kai reikia įkvėpimo

Krėsle prie televizoriaus

 Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimas geriausiai išryškino apgailėtiną politinių diskusijų lygį Lietuvoje. Jį puikiai atspindėjo ir įvairių televizijų reportažai, kuriuose žodis paprastai buvo suteikiamas ne specialistams, o „liaudies“ atstovams. Kad pastarųjų mentalitetas nelabai pasikeitė per tuos šešiasdešimt metų, kol ant tilto stovėjo skulptūros, parodė kad ir vienos televizininkų užkalbintos ponios nuomonė, esą ant tilto turėtų stovėti Lietuvos kunigaikščiai. Vienas stabas būtinai turi būti pakeistas kitu. Tai padės ištrinti iš atminties nepatogius ir dažnai konformistiškus tautos istorijos fragmentus. Man atrodo, kad skulptūros pirmiausia badė akis buvusiems aukštosios partinės mokyklos ir kitų panašių įstaigų bendradarbiams.

 
Pirmadienį (liepos 20 d.) skulptūroms skirta laida „Teisė žinoti“ taip pat atspindėjo tų diskusijų lygį. Rita Miliūtė nuolat pašaipiai nutraukinėjo pašnekovus, kurių nuomonė neatitiko jos požiūrio, ir pirmiausia istorikę Rasą Čepaitienę. Man regis, kaip tik pastaroji vienintelė pateikė blaivią, nepriklausomą ir argumentuotą nuomonę, nes kiti laidos dalyviai tik atvirai politikavo.

„Kartą Niujorke“
„Kartą Niujorke“
„Viena diena“
„Viena diena“
„Kai Haris sutiko Sali“
„Kai Haris sutiko Sali“

Pakeitęs britų kiną

Lindsy’us Andersonas ir „Jeigu...“

 Lindsey’us Andersonas (1923–1994) – viena svarbiausių pokario britų kino figūrų. Baigęs Oksfordą, 1947 m. jis kartu su Gavinu Lambertu ir Karelu Reiszu įkūrė įtakingą kino žurnalą „Sequence“. Žurnalas ėjo trumpai – iki 1954-ųjų, tačiau jame suformuluoti principai padėjo netrukus atsiradusiam „Free Cinema“ kino judėjimui, iš esmės pakeitusiam anglų kiną. „Sequence“ pasisakė už socialiai angažuotą kiną, kovojo su konformizmu ir ideologija. Savo straipsniuose Andersonas žavėjosi Jeano Vigo filmais ir jo kino maištu. Uždarius žurnalą, Andersonas rašė straipsnius kitiems leidiniams ir netrukus tapo vienu svarbiausiu anglų kino kritiku. Jis rašė piktus straipsnius, kuriuose kritikavo kolegų ir viso britų kino konformizmą.

 
Iš pradžių Andersonas kūrė dokumentinius filmus, kurie atitiko „Free Cinema“, kvietusio įtvirtinti kasdienybės svarbą, dvasią, bet kartu tęsė britų ir pirmiausia Humphrey Jenningso poetinės dokumentikos tradicijas. Andersono filmai rodė provincijos laikraščio kasdienybę („Veikfildo ekspresas“, „Wakefield Express“, 1952), ironiškai prabilo apie vargingus pajūrio atrakcionus („O, svajonių šalie“, „O Dreamland“, 1953), pasakojo apie kurčnebylių vaikų mokyklą („Ketvirtadienio vaikai“, „Thursday’s Children“, 1953). Iš jų išsiskiria Venecijos „Auksiniu liūtu“ apdovanotas lyrinis pasakojimas apie netrukus panaikintos Kovent Gardeno turgavietės kasdienybę „Kiekvieną dieną, išskyrus Kalėdas“ („Every Day Except Christmas“, 1957).

„Jeigu...“
„Jeigu...“
„Jeigu...“
„Jeigu...“
„Jeigu...“
„Jeigu...“
„Jeigu...“
„Jeigu...“
„7md“ inf.

Vasaros kino žemėlapis

Ką žada kino teatrai

 Vasarą galima visai saugiai pakeliauti po pasaulį ir skirtingas epochas, nusipirkus kino teatro bilietą. Siūlome kelis taškus žemėlapyje, kur galite atsidurti nusprendę pasižiūrėti naujus filmus.

 
Pirmojo pasaulinio karo laikų Anglija
„Jaunystės pažadas“
Pernai paminėtos 100-osios Pirmojo pasaulinio karo metinės ypač įkvėpė D. Britanijos kinematografininkus. Jameso Kento filmas „Jaunystės pažadas“ sukurtas pagal anglų rašytojos, feministės ir pacifistės Veros Brittain (1893–1970) autobiografinę knygą, kuri pasirodė 1933-aisiais ir iškart labai išpopuliarėjo. Brittain aprašė knygoje savo patirtį Pirmajame pasauliniame kare ir kelią į pacifizmą. Kare žuvo rašytojos sužadėtinis, geriausi draugai ir brolis.
 
Filmas pasakoja apie jauną nepriklausomą merginą (Alicia Vikander), kuri atsisakė mokslų Oksforde, kad taptų savanore slauge ir padėtų kariaujantiems fronte. Karas sugriovė visas jos svajones, sužlugdė jaunystę ir pirmąją meilę. Filmas buvo kuriamas Jorkšyre, Oksforde, Londone ir kitose spalvingose Anglijos vietose. (Nuo liepos 31 d.)

„Jaunystės pažadas“
„Jaunystės pažadas“
„Eizenšteinas Gvanachuate“
„Eizenšteinas Gvanachuate“
„Šnipas iš U.N.C.L.E.“
„Šnipas iš U.N.C.L.E.“
„Daugiau garso ir šviesų“
„Daugiau garso ir šviesų“
„Neracionalus žmogus“
„Neracionalus žmogus“
„Self/less“
„Self/less“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

 Vieną didžiausių kino festivalių rugsėjo 2 d. atidarys Baltasaro Kormákuro („101 Reikjavikas“) filmas „Everestas“. Filmas paremtas tikrais įvykiais ir pasakoja apie kelias komercines alpinistų ekspedicijas į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą, įvykusias 1996-ųjų gegužę. Leidžiantis jas užklupo sniego pūga. Dalis alpinistų neišgyveno. Pagrindinius vaidmenis islandų režisieriaus filme sukūrė Jake’as Gyllenhaalas, Jasonas Clarke’as, Joshas Brolinas, Samas Worthingstonas, Johnas Hawkesas, Keira Knightley, Emily Watson ir Robin Wright.

 
„Everestas“ buvo filmuojamas Nepale, italų Alpėse, „Cinecitta“ studijoje Romoje ir „Pinewood“ paviljonuose netoli Londono. Tai bendros JAV ir D. Britanijos gamybos filmas. Interviu „Variety“ Kormákuras prisipažino: „Visą kelią nuo Katmandu iki Everesto papėdės su aktoriais nuėjome pėsčiomis. Buvo tikrai sunku, bet kadrai – gražūs. Pagalvojau, kad esu laimės kūdikis, nes man moka už tai, kad būčiau ten. Visa filmavimo grupė buvo sužavėta.“

„Everestas“
„Everestas“
Tadeusz Kantor
Tadeusz Kantor
Borys Szyc
Borys Szyc
Renata Litvinova
Renata Litvinova
Claire Denis
Claire Denis
Michael Fassbender
Michael Fassbender
„Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“
„Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“
Joe Gibbons
Joe Gibbons
Jonas Ūbis

Ne ekspertams

Krėsle prie televizoriaus

 Visai neseniai vienoje „Info TV“ laidoje radikalus nacionalistas Panka buvo pavadintas ekspertu, o jo pasvaičiojimai apie esą imigrantų keliamą grėsmę – eksperto nuomone. Nežinau, ką apie tai pasakytų kalbininkai, bet, tikiuosi, ir jiems patiks neseniai mano išgirstas terminas „food porn“. Taip vadinamas gosliai nufotografuotas ir apetitą žadinantis maistas. Tokių ypatingai gražių įvairiausių patiekalų nuotraukų būdavo ir seniau (prisimenu kad ir Stalino laikų kanoną – „Knygą apie skanų ir sveiką maistą“), bet dabar jų apstu visur ir tai net pradeda apibrėžti gyvenimo būdą.

 

Gaminti madinga, virėjai tapo medijų žvaigždėmis, filmams apie kulinariją festivaliai skiria atskiras programas. Kažkas atkreipė dėmesį, kad maisto rodymas ir pasakojimas apie jį įgijo erotikos atspalvį, bet tai neturėtų stebinti, juk rafinuota virtuvė visada buvo siejama su geismu. Deja, jis ne visada atranda adekvačią išraišką. Norint tuo įsitikinti užtenka ir laidų, kuriose šmėkščioja įvairios, mūsų televizijų žargonu tariant, „garsios Lietuvos moterys“, pavyzdžiui, Kristina Brazauskienė, anonsų. Tačiau kulinariniame vaidybiniame kine ne tik gaminama, bet dar ir pasakojama meilės istorija. Tokių filmų pastaraisiais metais taip pat pagausėjo. TV3 (19 d. 19 val.) parodys Jono Favreau filmą „Šefas ant ratų“ (2014), kuriame pristatoma nauja kulinarinė mada – paprastas ir skanus maistas tiesiog iš sunkvežimio (food truck). Šio filmo „veikėjas“ – tradiciškas kubietiškas sumuštinis. Jį ir gamins Karlas Kasperas – prabangaus restorano virėjas, po to, kai bjaurus kulinarinis kritikas sumals į miltus Karlo valgiaraštį, dėl kurio kaltas ne jis, o restorano savininkas (Dustin Hoffman). Įsižeidęs virėjas nuspręs dirbti sau ir pradės tepti bei kepti sumuštinius.

 

„Šefas ant ratų“ – tikras food porn. Visas maistas, kurį Karlas gamina streso, laimės, depresijos ar pykčio akimirkomis, rodomas iš arti, godžiai ryjamas arba nulaižomas nuo pirštų. Jokių sterilių, reklamiškų vaizdų – filmas skatina kulinarinį pasileidimą ir laimingą gyvenimą su tūkstančiais kalorijų. Net nustebau, kad tokią paprastą virtuvę garbinantis amerikiečių filmas Prancūzijoje sulaukė teigiamų vertinimų, tiesa, recenzijose taip pat dominavo kulinariniai terminai. Pavyzdžiui, „Paris Match“ recenzentas rašė: „Paskutinis mostas gal pernelyg cukruotas, tačiau iš filmo išeini pilnu skrandžiu.“

 

 

„Šefas ant ratų“
„Šefas ant ratų“
„2 dienos Niujorke“
„2 dienos Niujorke“
„Grobis“
„Grobis“
„Pelenė“
„Pelenė“
„Adamsų šeima“
„Adamsų šeima“
Mantė Valiūnaitė

Kino sanatorija

50-ajam tarptautiniam Karlovi Varų kino festivaliui pasibaigus

Penkiasdešimtąjį kartą vykęs tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis, kaip ir visi jubiliatai, žadėjo neišdildomų įspūdžių, dovanų ir filmų. Liepos 3–11 d. Čekijos kurortas virto kino sanatorija. Į ją galėjai įžengti raudonu kilimu pro vartus saugančias dvi statulas, rankose laikančias krištolinius gaublius. Įžengus ilsėtis nuo gero kino arba su geru kinu.

 

Pagrindinė konkursinė programa nuvylė, kaip ir konkursas „Vakarų Rytai“. Filmai panašūs, klampūs ir netalentingai suręsti, istorijos girdėtos. Pagrindinį prizą „Krištolinį gaublį“ laimėjo amerikiečių filmas „Bobas ir medžiai“ („Bob and the Trees“). Debiutinis pilnametražis Diego Ongaro vaidybinis filmas, kaip ir trumpametražis jo to paties pavadinimo filmas, gimė iš režisieriaus susižavėjimo medkirčiu Bobu, jo meile medžiams ir gamtai. Bobas – realus žmogus, jis vaidina save režisieriaus kuriamoje dramoje.

„Krentantys turi sparnus“
„Krentantys turi sparnus“
„Raudonas voras“
„Raudonas voras“
„Tarp mūsų viskas gerai“
„Tarp mūsų viskas gerai“
„Giesmių giesmė“
„Giesmių giesmė“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Mirė Omaras Sharifas

Liepos 10 d. Kaire nuo širdies smūgio mirė aktorius Omaras Sharifas (tikras vardas – Michelis Demitris Shalhoubas). Jis gimė 1932 m. Aleksandrijoje, krikščionių iš Libano ir Sirijos šeimoje, studijavo fiziką ir matematiką Kairo universitete, vėliau dirbo savo tėvo kompanijoje. Aktoriaus karjerą Sharifas pradėjo Egipte 6-ajame dešimtmetyje. Vienoje filmavimo aikštelėje 1954 m. Sharifas sutiko būsimą žmoną – tuometinę egiptiečių žvaigždę Faten Hamama. Kad galėtų ją vesti, aktorius 1955 m. perėjo į islamą.

 

Tarptautinė Sharifo karjera prasidėjo 1962-aisiais, kai jis suvaidino Davido Leano filme „Arabijos Lorensas“. Aktorius buvo nominuotas „Oskarui“ už antro plano vaidmenį. „Oskaro“ negavo, bet buvo apdovanotas „Auksiniu gaubliu“, vėliau Sharifas juo buvo apdovanotas dar du kartus.

 

Garsiausias Sharifo vaidmuo – daktaras ir poetas Jurijus Živaga 1965 m. Boriso Pasternako romano ekranizacijoje (1965, rež. David Lean). Jis įtvirtino romantiško, jausmingo aktoriaus įvaizdį.

Omar Sharif
Omar Sharif
„Saldus gyvenimas“
„Saldus gyvenimas“
 Brigitte Bardot
Brigitte Bardot
Jonas Ūbis

Atskaitos taškai

Krėsle prie televizoriaus

Niekad nepraleidžiu progos pasižiūrėti Rogerio Michello „Noting Hilo“. Jis primena auksinių Holivudo laikų komedijas apie vyrų ir moterų santykius, kuriose moterys visada pasiekdavo savo tikslą. 2010 m. sukurto Michello „Labo ryto“ (TV3, 11 d. 21.05) herojė – televizijos prodiuserė Bekė, kurią suvaidino Rachel McAdams, – taip pat iš tokių moterų. Ji nori prikelti pusrytinę televizijos laidą, kuri vadinasi „Morning Glory“.
 
Tačiau Michello filmas – ne tik istorija apie televizijos žmonių ambicijas ir sudėtingus santykius, bet ir gana kartokas pasakojimas apie nuolat, deja, ne į gerą pusę besikeičiantį pasaulį ir vis labiau mus kvailinančią televiziją. Dauguma skaitytojų, neabejoju, pritars šiai nuomonei ir Harrisonui Fordui, kuris vaidina patyrusį žurnalistą ir mizantropą Maiką. Kadaise jis atsidurdavo ten, kur vykdavo kas nors svarbaus, gavo visus įmanomus apdovanojimus, bet dabar jam paaiškinta, esą nesupranta naujųjų medijų specifikos ir turi trauktis. Maikas pasitraukė ir tapo niurgzliu bei beveik chamu. Ko gero, ir būtų galutinai juo tapęs, jei ne darboholikė Bekė, kuriai televizija ir yra gyvenimas. Gavusi darbą rytinėje laidoje ir nusprendusi pakelti jos beviltiškus reitingus, Bekė laidos vedėju pakviečia savo lyg dievaitį garbinamą Maiką. Tačiau šiam rytinė laida – gėda ir pažeminimas. Maikas nuoširdžiai nesupranta, kodėl jam reikia tiesioginiame eteryje kepti pyragus, komentuoti siužetus apie menopauzę, ir dar kartu su ne pirmos jaunystės „Mis Arizona“ (Diana Keaton).

„Labas rytas“
„Labas rytas“
„Jauna ir graži“
„Jauna ir graži“
Živilė Pipinytė

Kovojant su likimu

Nauji filmai – „Toli nuo skubančios minios“

Thomasą Hardy kinas mėgsta – sunku būtų suskaičiuoti visas jo kūrinių ekranizacijas. Thomaso Vinterbergo „Toli nuo skubančios minios“ („Far from the Madding Crowd“, D. Britanija, JAV, 2015), regis, bus jau penktas filmas pagal 1874 m. Hardy parašytą romaną. Yra dar ir opera, miuziklas, spektaklių (tarp jų ir šokio), populiarus komiksas „Tamara Drewe“ (beje, savo ruožtu įkvėpęs „Džemą Boveri“), anime, muzikos albumų ir dar daug visokių nuorodų, kurios galėtų sugulti net ir į kokią nors disertaciją. Rašytojo amžininkams Hardy romanai atrodė skandalingi, pernelyg natūralistiški, atvirai rodantys britų visuomenės socialines problemas. Karalienės Viktorijos laikais moralės klausimai literatūrai buvo itin opūs, bet bijau, kad dabar retas juose įžvelgs ką nors panašaus, juolab nesuprantamas bus ir pavadinimas – pasirinkęs elegiško Thomaso Gray’aus eilėraščio apie provincijos kapines eilutę, Hardy jai suteikė gana ironišką, prieštaringą prasmę, esą ir toli nuo didmiesčio šurmulio verda aistros ir dūžta likimai.
 
Matyt, kiną iki šiol pirmiausia traukia stiprūs Hardy veikėjų charakteriai ir jų žūtbūtinės kovos su likimu. Tokie personažai domina ir Vinterbergą – neteisingai pedofilija apkaltintas „Medžioklės“ herojus, iš gyvenimo dugno nuolat bandantys iškilti „Submarino“ ir fantastinio filmo „Viskas apie meilę“ veikėjai metė iššūkį visuomenei, jos normoms ir pabandė įrodyti savo tiesą, panašiai kaip Hardy romanų Tesė ar Džudas.

„Toli nuo skubančios minios“
„Toli nuo skubančios minios“
„Toli nuo skubančios minios“
„Toli nuo skubančios minios“
„Toli nuo skubančios minios“
„Toli nuo skubančios minios“
Mantė Valiūnaitė

„Il Cinema Ritrovato“: sugražinta kino patirtis

Bolonijoje baigėsi senojo kino festivalis

Birželio 28 d., dešimta valanda penkiolika minučių vakaro, Piero Paolo Pasolini aikštė, ekrane neapolietiškas, klasika tapęs nebylusis filmas „Asunta Spina“ (rež. Gustavo Serena, 1915). Jaukioje vasaros tamsoje, ekrane, įrėmintame medžių, lėtai pasklinda švelni šviesa iš visai šalia stovinčio ir rūkstančio it mažas kaminas kino projektoriaus. Kartu su šviesa pasklinda ir kvapas it degančios žibalinės lempos. Prasideda kino patirtis, kokios gyvenime dar neteko patirti – kinas po atviru dangumi, karštą naktį, iš nitratinės juostos – kinas nepaprastai aiškus ir ryškus, bet ir kartu labai subtilius, švelnus, gyvai įgarsinamas ir kvepiantis!
 
Taip ypatingai pradėjau savo kelionę į sugrįžtantį kiną – nuo birželio 27 d. iki liepos 4 d. Bolonijoje jau 29 kartą vyko kino festivalis „Il Cinema Ritrovato“ („Sugražintas kinas“). Kai festivalių ratas vis plečiasi ir jo sukimasis vis greitėja, Bolonijos kinematekos fondo (Fondazione Cineteca di Bologna) organizuojamas renginys trumpam šį ratą pasuka į kitą pusę, taip sulėtindamas tempą ir primindamas apie tai, kas turi būti prisiminta. Šis festivalis nėra naujienų medžiotojas – čia nekovojama dėl premjerų skaičiaus, nepardavinėjami dar nebaigti kurti filmai. „Il Cinema Ritrovato“ – atrastų archyvuose, mažai žinomų ar visai nežinomų filmų ir klasikinio kino festivalis, kuriame daug dėmesio skiriama kino restauravimui ir išsaugojimui.
 

„Juodaodė mergina“ (1966)
„Juodaodė mergina“ (1966)
„Romeo ir Džuljeta“ (1954)
„Romeo ir Džuljeta“ (1954)
„Assunta Spina“ (1915)
„Assunta Spina“ (1915)
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas