Kinas
Jonas Ūbis
Šuniški jausmai
Krėsle prie televizoriaus
Šiuolaikiniai lietuviai serga dviem lėtinėmis ligomis – yra apsėsti krepšinio (egzistuoja ir militaristinė šios ligos atmaina) patriotizmo ir masiškai virsta elitu. Pastaroji liga gana specifiška, nes elitu save laiko ir verslininkai, ir roko dainininkai, ir net televizijos laidų vedėjai. Pasižiūrėjęs į abiejų ligų simptomus, kuriuos geriausiai rodo lietuviškos televizijos, pradedu pavydėti ateities istorikams ir kultūrologams: kokia gausi tyrinėjimų medžiaga jų laukia. Epidemijos mastus ima priminti ir lietuvių susižavėjimas kulinarija, todėl, manau, visai laiku LRT (20 d. 21.50) primins Roland’o Joffe filmą „Vatelis“. Tiesa, jis nukels į karaliaus Saulės laikus ir pasakos apie kunigaikščio de Conde virėją Vatelį (Gerard Depardieu), tačiau istorija savaip pamokanti, nes vis dėlto jos tema – valdžia. Joffe – vienas pirmųjų kino postmodernistų, todėl filme jis tiesiog pasimėgaudamas žeria įvairias citatas, žaidžia aliuzijomis, rūmų, drabužių, parkų, maisto natiurmortų begaliniu puošnumu ir‚ žinoma, Vatelio istorijos dviprasmiškumu.
Katastrofos nuojauta Lido
Baigėsi 72-asis Venecijos kino festivalis
Tikrovės spektaklis
VDFF rodo Davido ir Alfredo Mayslesų retrospektyvą
Simona Žemaitytė
Apie ,,21 dieną“ judesy
Pokalbis su Tamara Dondurei
Pirmą kartą į senelių slaugos namus Maskvoje įžengusi režisierė Tamara Dondurei nesitikėjo, kad prieš jos akis atsivers juoko ir gyvybės kupinas pasaulis. Dokumentinio filmo ,,21 diena“, kuris bus parodytas pagrindinėje VDFF programoje, autorė, dar prieš atvykdama į Vilnių, papasakojo apie filmo atsiradimo aplinkybes.
Jonas Ūbis
Prisiminimai būtini
Krėsle prie televizoriaus
Živilė Pipinytė
Ką žada Gdynė
Pirmadienį prasideda Gdynės kino festivalis
Živilė Pipinytė
Išeiti oriai
Nauji filmai – „Edeno sodas“
Algimantas Puipa visada deklaruoja ištikimybę literatūrai. Janinos Survilaitės proza, akivaizdu, ne iš aukščiausios lentynos, bet kas negirdėjo teiginio, esą geri filmai neatsiranda iš literatūros šedevrų. Survilaitės pasakojimai apie turtingų senelių pensionatus Šveicarijoje tapo Puipos scenarijaus pagrindu, tik jis pakeitė laiką ir erdvę: „Edeno sodo“ (Lietuva, Studija 2, 2015) veiksmo vieta tapo ateities Lietuva. Filmo veikėjai gyvena surogatiniame rojuje – prabangiame dvare, atskirti nuo pilkos Lietuvos, kurios gatvėse ar autobusuose gali sutikti įvairių odos atspalvių žmonių. Pensionato gyventojų dramos įspraustos į sterilią niekieno žemę, kur karaliauja griežta tvarka, kičinis grožis, o slaugytojai ir slaugytojos nuolat garsiai spragsi pirštais.
VDFF inf.
Laisvė būti netobulam
Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui artėjant
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Režisierė ir Europos kino akademijos prezidentė Agnieszka Holland davė didelį interviu „Svoboda“ radijui, kuriame papasakojo, kaip kolegos padeda Rusijoje 20 metų kalėti nuteistam ukrainiečių kino kūrėjui Olegui Sencovui. Pasak jos, Europos kinematografininkai nuolat primena visuomenei apie Sencovo likimą ir daro poveikį Europos politikams, kad šie padėtų siekti režisieriaus išlaisvinimo. Pasak Holland, „tai, kas atsitiko su Sencovu, – didelė drama. Todėl mes nusprendėme, taip sakant, jį įsivaikinti.“
Živilė Pipinytė
Grožio apgaulė
Nauji filmai – „Geismo architektas“
Dar nesibaigus Denys Arcand’o filmo „Geismo architektas“ („Le règne de la beauté“, Kanada, 2013) pabaigos titrams, žiūrovai plūstelėjo iš „Akropolio“ kino salės. Nors būtent paskutiniai kadrai, kuriuose matyti architekto Pierre’o Thibault statiniai, žada atsakymą į pagrindinį „Geismo architekto“ klausimą. Bet žiūrovų lūkesčiai juk neatsiejami nuo filmo suvokimo, todėl žmogus, tikėjęsis reklamuotos „erotinės dramos“ ir pamatęs neskubų pasakojimą apie Kvebeko vidutiniosios klasės gyvenimo tuštumą, liks nusivylęs. Juolab kad lietuvių platintojai pakeitė originalų filmo pavadinimą, kuris taip pat yra filmo raktas. Sutikite, kad lietuviškas „Geismo architektas“ ir originalus „Grožio viešpatavimas“ nelabai ką turi bendra. Bet bijau, kad nusivylę liks ir Kanados kino klasiko Arcand’o filmų „Amerikos imperijos žlugimas“ (1986) ir „Barbarų įsiveržimas“ (2003) gerbėjai, nors „Geismo architekte“ režisierius liko ištikimas savo temoms ir ironiškam stiliui, pabrėžiančiam šiuolaikinio žmogaus priklausomybę nuo vartojimo idealų ir bet kokio maišto beprasmiškumą. Tačiau režisierius, regis, atsisakė tirštos ir piktos ankstesniųjų filmų satyros bei šmaikščių dialogų.
