Kinas
Jonas Ūbis
Daug klausimų
Krėsle prie televizoriaus
Lietuviškų televizijų naujienose beveik kasdien šmėkščioja reportažai apie šauktinius, manevrus, karo bazes, užsienio karo lakūnus, karines akademijas ar šventes. Juose visi išpažįsta meilę tėvynei ir patriotinę pareigą. Žiūrėdamas į tuos žmones pasijuntu lyg sugrįžęs į mokyklos karinio parengimo pamoką. Tada man pavyko – atsisakiau ardyti „Kalašnikovą“ pareiškęs, kad esu pacifistas. Mokytojas nebuvo baigęs jokių specialių mokslų ir dar kontūzytas kare, todėl sutriko, nes nežinojo, ką reiškia „pacifistas“, ir leido sėstis atgal į suolą. Matyt, pamanė, kad sergu reta liga. Bet „sukarinto“ patriotizmo liga man baisesnė. Tokio pobūdžio ideologijos dažnai būna nukreiptos prieš svetimus, simboliškus kitus. Užtat jos efektingai maskuoja valdžios nesugebėjimą (arba nenorą) kalbėtis su visuomene. Valdžios atstovai vis dar sako monologus, dažniausiai pamokomus, populistiškus ir todėl apgailėtinai aintelektualius, o juos vis rodo tos pačios televizijų žinių laidos. Apie atvirą, pliuralistinę, tolerantišką visuomenę, sugebančią reflektuoti gėdingus savo istorijos momentus, nebeužsimena niekas. Todėl vis labiau grimztame į provincialų grožėjimąsi savimi. Regis, niekas negirdi, kaip absurdiškai skamba žodžiai „nacionalinė ekspedicija“, kai jais apibūdinamas malonių ir garsių žmonių bene savaitę trukęs plaukimas Nemunu, senu kurėnu. Bijau, kad ateityje tokių „ekspedicijų“ vis daugės, nes televizijos bijo skaudžių, provokuojančių temų. Istorija joms – tik proga kurpti mėgėjiškus filmus arba lėkštus detektyvus.
Rasa Šimkutė
Septintoji „Baltijos banga“
Tarptautinis Baltijos šalių kino festivalis Nidoje
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Rugsėjo 27 d. Norvegijoje įvyks serialo „Okupuotieji“ („Occupied“) premjera. Jo scenarijaus autorius – populiarus detektyvų rašytojas Jo Nesbø, jam ši idėja gimė dar 2008-aisiais, kai Rusija užpuolė Gruziją, bet serialas pradėtas kurti jau po Krymo aneksijos. Filme pasakojama fantastiška istorija apie tai, kaip į valdžią Norvegijoje ateina radikalių ekologų partija, kuri stabdo dujų ir naftos gavybą. ES vadovybės tokia politika netenkina ir ji kreipiasi į Rusiją, kad ši pultų Norvegiją. Kremlius sutinka. Rusijos kariuomenė okupuoja Norvegiją, kad grąžintų į pasaulinę rinką norvegų išteklius. Vieną pagrindinių vaidmenų seriale sukūrė Ingeborga Dapkūnaitė. Tai brangiausias Norvegijos istorijoje serialas: jo biudžetas – 90 mln. kronų (maždaug 10 mln. JAV dolerių), prie „Okupuotųjų“ gamybos prisidėjo ir švedai. Rusijos ambasada Norvegijoje sureagavo vos pasirodžius „Okupuotųjų“ reklaminiam klipui ir išreiškė savo apgailestavimą, kad toks serialas bus rodomas.
Jonas Ūbis
Kai reikia įkvėpimo
Krėsle prie televizoriaus
Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimas geriausiai išryškino apgailėtiną politinių diskusijų lygį Lietuvoje. Jį puikiai atspindėjo ir įvairių televizijų reportažai, kuriuose žodis paprastai buvo suteikiamas ne specialistams, o „liaudies“ atstovams. Kad pastarųjų mentalitetas nelabai pasikeitė per tuos šešiasdešimt metų, kol ant tilto stovėjo skulptūros, parodė kad ir vienos televizininkų užkalbintos ponios nuomonė, esą ant tilto turėtų stovėti Lietuvos kunigaikščiai. Vienas stabas būtinai turi būti pakeistas kitu. Tai padės ištrinti iš atminties nepatogius ir dažnai konformistiškus tautos istorijos fragmentus. Man atrodo, kad skulptūros pirmiausia badė akis buvusiems aukštosios partinės mokyklos ir kitų panašių įstaigų bendradarbiams.
Pakeitęs britų kiną
Lindsy’us Andersonas ir „Jeigu...“
Lindsey’us Andersonas (1923–1994) – viena svarbiausių pokario britų kino figūrų. Baigęs Oksfordą, 1947 m. jis kartu su Gavinu Lambertu ir Karelu Reiszu įkūrė įtakingą kino žurnalą „Sequence“. Žurnalas ėjo trumpai – iki 1954-ųjų, tačiau jame suformuluoti principai padėjo netrukus atsiradusiam „Free Cinema“ kino judėjimui, iš esmės pakeitusiam anglų kiną. „Sequence“ pasisakė už socialiai angažuotą kiną, kovojo su konformizmu ir ideologija. Savo straipsniuose Andersonas žavėjosi Jeano Vigo filmais ir jo kino maištu. Uždarius žurnalą, Andersonas rašė straipsnius kitiems leidiniams ir netrukus tapo vienu svarbiausiu anglų kino kritiku. Jis rašė piktus straipsnius, kuriuose kritikavo kolegų ir viso britų kino konformizmą.
„7md“ inf.
Vasaros kino žemėlapis
Ką žada kino teatrai
Vasarą galima visai saugiai pakeliauti po pasaulį ir skirtingas epochas, nusipirkus kino teatro bilietą. Siūlome kelis taškus žemėlapyje, kur galite atsidurti nusprendę pasižiūrėti naujus filmus.
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Vieną didžiausių kino festivalių rugsėjo 2 d. atidarys Baltasaro Kormákuro („101 Reikjavikas“) filmas „Everestas“. Filmas paremtas tikrais įvykiais ir pasakoja apie kelias komercines alpinistų ekspedicijas į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą, įvykusias 1996-ųjų gegužę. Leidžiantis jas užklupo sniego pūga. Dalis alpinistų neišgyveno. Pagrindinius vaidmenis islandų režisieriaus filme sukūrė Jake’as Gyllenhaalas, Jasonas Clarke’as, Joshas Brolinas, Samas Worthingstonas, Johnas Hawkesas, Keira Knightley, Emily Watson ir Robin Wright.
Jonas Ūbis
Ne ekspertams
Krėsle prie televizoriaus
Visai neseniai vienoje „Info TV“ laidoje radikalus nacionalistas Panka buvo pavadintas ekspertu, o jo pasvaičiojimai apie esą imigrantų keliamą grėsmę – eksperto nuomone. Nežinau, ką apie tai pasakytų kalbininkai, bet, tikiuosi, ir jiems patiks neseniai mano išgirstas terminas „food porn“. Taip vadinamas gosliai nufotografuotas ir apetitą žadinantis maistas. Tokių ypatingai gražių įvairiausių patiekalų nuotraukų būdavo ir seniau (prisimenu kad ir Stalino laikų kanoną – „Knygą apie skanų ir sveiką maistą“), bet dabar jų apstu visur ir tai net pradeda apibrėžti gyvenimo būdą.
Gaminti madinga, virėjai tapo medijų žvaigždėmis, filmams apie kulinariją festivaliai skiria atskiras programas. Kažkas atkreipė dėmesį, kad maisto rodymas ir pasakojimas apie jį įgijo erotikos atspalvį, bet tai neturėtų stebinti, juk rafinuota virtuvė visada buvo siejama su geismu. Deja, jis ne visada atranda adekvačią išraišką. Norint tuo įsitikinti užtenka ir laidų, kuriose šmėkščioja įvairios, mūsų televizijų žargonu tariant, „garsios Lietuvos moterys“, pavyzdžiui, Kristina Brazauskienė, anonsų. Tačiau kulinariniame vaidybiniame kine ne tik gaminama, bet dar ir pasakojama meilės istorija. Tokių filmų pastaraisiais metais taip pat pagausėjo. TV3 (19 d. 19 val.) parodys Jono Favreau filmą „Šefas ant ratų“ (2014), kuriame pristatoma nauja kulinarinė mada – paprastas ir skanus maistas tiesiog iš sunkvežimio (food truck). Šio filmo „veikėjas“ – tradiciškas kubietiškas sumuštinis. Jį ir gamins Karlas Kasperas – prabangaus restorano virėjas, po to, kai bjaurus kulinarinis kritikas sumals į miltus Karlo valgiaraštį, dėl kurio kaltas ne jis, o restorano savininkas (Dustin Hoffman). Įsižeidęs virėjas nuspręs dirbti sau ir pradės tepti bei kepti sumuštinius.
„Šefas ant ratų“ – tikras food porn. Visas maistas, kurį Karlas gamina streso, laimės, depresijos ar pykčio akimirkomis, rodomas iš arti, godžiai ryjamas arba nulaižomas nuo pirštų. Jokių sterilių, reklamiškų vaizdų – filmas skatina kulinarinį pasileidimą ir laimingą gyvenimą su tūkstančiais kalorijų. Net nustebau, kad tokią paprastą virtuvę garbinantis amerikiečių filmas Prancūzijoje sulaukė teigiamų vertinimų, tiesa, recenzijose taip pat dominavo kulinariniai terminai. Pavyzdžiui, „Paris Match“ recenzentas rašė: „Paskutinis mostas gal pernelyg cukruotas, tačiau iš filmo išeini pilnu skrandžiu.“
Mantė Valiūnaitė
Kino sanatorija
50-ajam tarptautiniam Karlovi Varų kino festivaliui pasibaigus
Penkiasdešimtąjį kartą vykęs tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis, kaip ir visi jubiliatai, žadėjo neišdildomų įspūdžių, dovanų ir filmų. Liepos 3–11 d. Čekijos kurortas virto kino sanatorija. Į ją galėjai įžengti raudonu kilimu pro vartus saugančias dvi statulas, rankose laikančias krištolinius gaublius. Įžengus ilsėtis nuo gero kino arba su geru kinu.
Pagrindinė konkursinė programa nuvylė, kaip ir konkursas „Vakarų Rytai“. Filmai panašūs, klampūs ir netalentingai suręsti, istorijos girdėtos. Pagrindinį prizą „Krištolinį gaublį“ laimėjo amerikiečių filmas „Bobas ir medžiai“ („Bob and the Trees“). Debiutinis pilnametražis Diego Ongaro vaidybinis filmas, kaip ir trumpametražis jo to paties pavadinimo filmas, gimė iš režisieriaus susižavėjimo medkirčiu Bobu, jo meile medžiams ir gamtai. Bobas – realus žmogus, jis vaidina save režisieriaus kuriamoje dramoje.
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Mirė Omaras Sharifas
Liepos 10 d. Kaire nuo širdies smūgio mirė aktorius Omaras Sharifas (tikras vardas – Michelis Demitris Shalhoubas). Jis gimė 1932 m. Aleksandrijoje, krikščionių iš Libano ir Sirijos šeimoje, studijavo fiziką ir matematiką Kairo universitete, vėliau dirbo savo tėvo kompanijoje. Aktoriaus karjerą Sharifas pradėjo Egipte 6-ajame dešimtmetyje. Vienoje filmavimo aikštelėje 1954 m. Sharifas sutiko būsimą žmoną – tuometinę egiptiečių žvaigždę Faten Hamama. Kad galėtų ją vesti, aktorius 1955 m. perėjo į islamą.
Tarptautinė Sharifo karjera prasidėjo 1962-aisiais, kai jis suvaidino Davido Leano filme „Arabijos Lorensas“. Aktorius buvo nominuotas „Oskarui“ už antro plano vaidmenį. „Oskaro“ negavo, bet buvo apdovanotas „Auksiniu gaubliu“, vėliau Sharifas juo buvo apdovanotas dar du kartus.
Garsiausias Sharifo vaidmuo – daktaras ir poetas Jurijus Živaga 1965 m. Boriso Pasternako romano ekranizacijoje (1965, rež. David Lean). Jis įtvirtino romantiško, jausmingo aktoriaus įvaizdį.
