Vaidybinis kinas sovietmečiu vis dar lieka iki galo neištirta „teritorija“, teikianti kino ir kultūros istorikams vertingos ir įdomios medžiagos, o kartu – ir kūrybinių impulsų. Esmine problema tampa iki šiol vyravusių pažiūrų šiuo klausimu revizija ir analizė. Lietuviškų filmų supratimą vis dar tebeveikia kadaise sovietinių kritikų išsakytos nuomonės, smarkiai trūksta taip pat visapusiškų lietuviško kino ištakų, istorijos, kultūrinių ir socialinių kontekstų tyrinėjimų. Vaidybinio kino raidos tendencijoms, filmų (su)kūrimo aplinkybėms, juos prižiūrinčių institucijų veiklai, režisierių asmenybėms ir buvo skirtas tyrimas, kurį atliko kinotyrininkai, dirbę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.
„Dar studijuodama Varšuvos universiteto doktorantūroje ir tyrinėdama Lietuvos vaidybinį kiną pastebėjau, kad dažnu atveju archyvuose atrasta medžiaga buvo gerokai įdomesnė negu pastatyti filmai. Taip gimė idėja pažvelgti į kino istoriją ne tik kaip į meninės formos, „estetikos objektą“ ar meninio teksto istoriją (nors tokių tyrimų irgi labai trūksta), o ištirti tai, kas vyksta (vyko) už filmo kaip meno kūrinio ribų, ir bandyti atsakyti į klausimą, kokios filmų kūrimo aplinkybės ir ideologinės sąlygos lėmė realizuotų filmų pobūdį?Kokių sumanymų turėjo filmo autorius ir kaip jo vizijas koregavo cenzūra? Kaip rutuliojosi filmo istorija, pradedant scenarijaus idėja ir baigiant premjeros diena?“ – sako projekto vadovė kinotyrininkė Anna Mikonis-Railienė.
Vytauto Žalakevičiaus neįgyvendinta vizija – fortepijonas Katedros aikštėje, „Vienos dienos kronika“, 1963, iškirptas kadras (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)Raimondo Vabalo filmo „Birželis, vasaros pradžia“ iškirpta tinklų metafora, 1969 (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)Almanto Grikevičiaus filmo „Jausmai“ plakatas. Dailininkas Viktoras Siniukajevas, 1969 (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)Vytauto Žalakevičiaus filmo „Vienos dienos kronika“ plakatas. Dailininkas Antonio Fernández Reboiro, 1965 (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
