Kas rūpi dokumentininkams
Ruduo Lietuvoje dėkingas visiems kino mėgėjams, nes vieną festivalį keičia kitas, ir visi jie verti dėmesio ir laiko. Įpusėjus spaliui – šį ketvirtadienį – prasideda tarptautinis dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“, kuris jau devintą kartą privers pagalvoti, koks gi kinas yra nepatogus. Šįmet, kaip ir kasmet, festivalis žiūrovus kvies analizuoti sudėtingas temas ir pamatyti įvairias dokumentinio kino raiškos formas.
Vienas programos akcentų – žiniasklaidos kasdien eskaluojama pabėgėlių tema. Trys filmai – „Vestuvės kelyje“ (rež. Antonio Augugliaro, Gabriele Del Grande, Khaled Soliman Al Nassiry), „Siriška meilės istorija“ (rež. Sean McAllister) ir „Jaučiantys degančią ugnį“ (rež. Morgan Knibbe) skirtingais rakursais atskleidžia šią temą. „Vestuvės kelyje“ primena kelio filmus – inicijavę suvaidintas vestuves, keli italai leidžiasi su pabėgėliais iš Sirijos ir Palestinos į povestuvinę kelionę, jų tikslas – išsvajotoji Švedija. „Siriška meilės istorija“ – iš labai arti paprasta vaizdo kamera penkerius metus filmuotas, stambiais planais stebintis šeimos narių emocijas ir giliausius jausmus rodo vienos šeimos dramą, perteikiančią visos šalies tragediją. „Jaučiantys degančią ugnį“ – tai subjektyvia kamera nufilmuota iš valties iškritusio vyro kelionė po menamą rojų, Europą.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Spalio 5 d. Paryžiuje mirė belgų režisierė, viena garsiausių feministinio kino kūrėjų Chantal Akerman. Ji gimė 1950 m. Briuselyje. Akerman karjera prasidėjo, kai jai buvo aštuoniolika, o Europoje griaudėjo studentų revoliucijos. Ji visus nustebino 16 mm juostoje už savo pinigus nufilmavusi trumpo metražo burleską „Saute ma ville“ (1968), kuriame pati lyg koks Charlie’s Chaplinas sėjo virtuvėje tikrą chaosą, neišvengiamai besibaigsiantį sprogimu.
Kūrybos pradžioje Akerman veikė amerikiečių Michaelo Snow, Andy Warholo, Stano Brakhage’o eksperimentai ir, žinoma, Jeano-Luco Godard’o maištingasis kinas, vėliau ją visą gyvenimą domino kino pasakojimo ribų plėtimas. Dažnai Akerman filmai buvo ties dokumentinio ir vaidybinio riba, ji eksperimentavo su žanrais ir kino išraiškos formų galimybėmis, sprogdino visas jai primetamas normas ne tik filmuose, bet ir gyvenime.
Prasideda XV lenkų kino festivalis
Spalio 13–20 d. Vilniuje jau 15-ą kartą vyks Lenkų kino festivalis. Šių metų programoje – apdovanojimų bei žiūrovų dėmesio sulaukę devyni nauji lenkų kūrėjų filmai, filmų vaikams programa ir garsaus vilniečio – lenkų literatūros klasiko ir režisieriaus Tadeuszo Konwickio – filmų retrospektyva. Jos programoje – Konwickio filmai „Paskutinė vasaros diena“ („Ostatni dzień lata“,1958), „Salto“ (1965), „Isos slėnis“ („Dolina Issy“, 1982), „Lava“ („Lawa“, 1989). Taip pat bus parodyta Andrzejaus Wajdos sukurta rašytojo knygos ekranizacija „Meilės įvykių kronika“ („Kronika wypadków miłosnych“, 1986), kurioje Konwickis suvaidino save, grįžtantį į jaunystės vietas ir laiką. Festivalį atidarys „Paskutinė atostogų diena“. Atidarymo viešnia – rašytojo duktė Maria Konwicka.
Łukaszo Palkowskio „Dievai“ („Bogowie“, 2014) – vienas sėkmingiausių pastarųjų metų lenkų filmų. Pernai Gdynės „Auksiniais liūtais“ ir apdovanojimais už geriausią vyro vaidmenį, scenarijų, scenografiją, grimą įvertintas filmas sulaukė ir milijonų žiūrovų Lenkijoje dėmesio.
Krėsle prie televizoriaus
Režisierius Derekas Cianfrance’as 2010 m. filmo „Mano liūdna meilės istorija“ (LRT Kultūra, 14 d. 22.30) sumanymą sieja su vaikystės prisiminimais: „Kai buvau vaikas, labiausiai bijojau dviejų dalykų – atominio karo ir tėvų skyrybų.“ Tėvai išsiskyrė, kai jam buvo dvidešimt. Iš pradžių kilo įtūžis, paskui noras suprasti situaciją. Manau, iš to noro ir gimė filmas, pasakojantis apie medicinos studentę Sidnę (Michelle Williams) ir Niujorko firmoje dirbantį Diną (Ryan Gosling). Jie susitiko atsitiktinai, bet greit suvokė, kad myli vienas kitą ir susituokė sužinoję, kad Sidnė nėščia, nors vaiko tėvas – ne Dinas. Kartu jie patyrė ir didelę meilę, ir persisotinimą ja. Jausmai kartais transformuojasi, bet personažai nenori susitaikyti su šia mintimi ir vis bando susigrąžinti prarastą laimę.
Filme nuolat susipina praeitis ir dabartis. Dauguma scenų – sugrįžimai į praeitį, režisierius paradokumentiškai rodo veikėjų kasdienybę, bet kartu ir nori perprasti atminties mechanizmus: „Filmą sudaro kontrastų seka: vyras–moteris, meilė–neapykanta, šviesa–tamsa, kinas–vaizdajuostė (...). Norėjau, kad filmas funkcionuotų kaip atmintis.“
Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus
Kultūros renginių gausa rudenį verčia jaustis, švelniai tariant, nejaukiai. Jie lipa vienas ant kito, stumdosi pasikinkę įtaigias viešųjų ryšių kampanijas ir – netiesiogiai, bet visgi – konkuruoja dėl tikslinio žiūrovo. Kuris, o tai jau organizatorių galvos skausmas, dažniausiai yra vienas – vidurinės klasės vilnietis. Pakankamai uždirbantis, smalsus ir, žinoma, besidomintis kinu, teatru, opera, daile.
Ir štai šitame kultūriniame hipodrome tau tėra trys galimybės. Pirma, bandyti spėti visur, kas, greitai supranti, fiziškai neįmanoma. Antra, pasirinkti vieną renginį (festivalį, koncertų ciklą) ir, nesidairant į kitus, savaitę jame lankytis. Trečia, spjauti į kultūrą, užsidaryti namuose ir visą vakarą žiūrėti į baltas lubas, kurios po ilgos darbo dienos, praleistos priešais kompiuterio ekraną, nėra toks jau prastas pasirinkimas: ramina ir akis, ir sąmonę.
Yra ir ketvirtoji galimybė, mažiausiai priklausanti nuo tavęs. Rudeninis peršalimas. Tuomet tūnoti tarp keturių sienų esi priverstas. Ir tau mažiausiai rūpi, koks ten festivalis ką tik baigėsi, koks įpusėjo, o koks dar tik artėja. Tu sergi – kultūra palauks.
Prasideda Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis
Festivalis išaugo šortus. Dešimtuosius metus jis pasitinka nauju pavadinimu. Nuo šiol tai – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis (VTTFF). Jokio painiojimo su studentiškais kino bandymais. Jokių mažybinių priesagų (trumpukai, trumpučiai, trumpuliai). Jokio pagranduko sindromo. „Trumpi, bet filmai“ – taip sako festivalis.
Tiesa, požiūrį, kad trumpo metražo kinas tėra jaunų kūrėjų žaidimų aikštelė, pakeisti ne taip paprasta. Lietuvoje – ypač. Tokiam vertinimui meškos paslaugą, žinoma, padarė ir šalyje vykstantys kiti kino festivaliai, savo programose be didesnės atrankos rodantys viską. Į vieną krūvą jie maišo ir pripažintų režisierių darbus, ir mėgėjiškus pafilmavimus su nepamatuota pretenzija vadintis kinu, ir pirmuosius studentiškus kino etiudus. Bet šį kartą ne apie tai.
Dešimtasis festivalis surinko programą, kurioje ne tik naujausi ir geriausi šių ir praėjusių metų trumpi filmai, iki šiol sėkmingai skinantys prizus tarptautiniuose kino forumuose, bet ir specialiosios anksčiau sukurtų filmų programos, kuriose trumpa kino forma atsiskleidžia kaip ribų neturinti įdomių ir drąsių eksperimentų erdvė. Pirmiausia kalbu apie išskirtinę lietuvių menininko Deimanto Narkevičiaus ir britų eksperimentinio kino ir videomeno autoriaus Johno Smitho darbų programą. Nors sovietinį palikimą, praeities sąmonę ir šiandienos savimonę bei nostalgijos formas nagrinėjanti lietuvio kūryba Vilniuje rodyta ne sykį, daliai žiūrovų, tikiu, ji bus atradimas. O struktūrinio ir naratyvinio kino idėjas jungiantys Smitho kūriniai Lietuvos kino ekranus pasieks pirmą kartą. Daugelio šalių meno galerijose ir festivaliuose demonstruoti menininko eksperimentiniai darbai atskleis kino, kaip medijos, galimybes, jėgą ir grožį.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Ridley Scottas jau ne vieną dešimtmetį žada kurti savo garsiojo filmo „Likvidatorius“ (būtent tokiu pavadinimu „Blade Runner“ buvo rodytas Lietuvoje) tęsinį. Kol kas žinoma, kad jame vėl pasirodys pagrindinį vaidmenį 1982-aisiais sukūręs Harrisonas Fordas, sklando gandai, esą pagrindinį vaidmenį kurs Ryanas Goslingas.
Pagal Philipo K. Dicko novelę „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“ sukurtas „Likvidatorius“ pasakojo apie niūrią ateitį 2019-ųjų Los Andžele. Pagrindinis filmo herojus policininkas, kurį vaidino Fordas, turi sugauti keturis robotus, pabėgusius nuo žmonių kontrolės.
Naujasis filmas prasidės praėjus dešimtmečiams po pirmojo veiksmo. Filmavimo pradžia – 2016 m., operatorius bus iš brolių Coenų filmų pažįstamas Rogeris Deakinsas. Filmo režisierius – Denis Villeneuve’as, 2014 m. užkariavęs „Kino pavasario“ žiūrovų širdis filmu „Moteris, kuri dainuoja“. Naujausią Ridley Scotto filmą „Marsietis“ nuo penktadienio galima pamatyti ir Lietuvos ekranuose.
Toronto tarptautiniam kino festivaliui pasibaigus
Krėsle prie televizoriaus
Sofia Coppola filmų herojais dažniausiai renkasi jaunus žmones. Tik 2013 m. filmo „Elitinis jaunimas“(TV3, šįvakar, spalio 2 d. 00.10) herojų portretai ne tokie subtilūs, kokių galima tikėtis iš režisierės, bet užtat negailestingi ir tikslūs.
Nauji filmai – „Jaunystė“
Iki šiol nesuprantu, kuo visus pakerėjo Paolo Sorrentino „Didis grožis“. Ar patiko manieringas kino pasakojimas – ilgi kadrai, hipnuotizuojantis kameros judesys, kino, dailės, literatūros ženklai, apeliuojantys į žiūrovo atmintį, kadro dviprasmiškumą pabrėžianti muzika, veikėjų pasąmonę atspindintys saldoki peizažai? Ar apmąstymai apie visagalį laiką ir satyriškai rodomi ekscentriški menininkai bei intelektualai, nesugebantys pasipriešinti laiko tėkmei? O gal kaip rafinuota išmintis režisieriaus pateikta paprasta, sakyčiau, net banali ir visiems suprantama filmo ištarmė? Visa tai bei narciziškas Sorrentino įsitikinimas, kad jis kuria „didį kiną“, persikėlė į naujausią jo filmą „Jaunystė“ („La Giovinezza“, Italija, Prancūzija, Šveicarija, D. Britanija, 2015).