7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Mantė Valiūnaitė

Nepatogaus kino akcentai

Kas rūpi dokumentininkams

Ruduo Lietuvoje dėkingas visiems kino mėgėjams, nes vieną festivalį keičia kitas, ir visi jie verti dėmesio ir laiko. Įpusėjus spaliui – šį ketvirtadienį – prasideda tarptautinis dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“, kuris jau devintą kartą privers pagalvoti, koks gi kinas yra nepatogus. Šįmet, kaip ir kasmet, festivalis žiūrovus kvies analizuoti sudėtingas temas ir pamatyti įvairias dokumentinio kino raiškos formas.

 

Vienas programos akcentų – žiniasklaidos kasdien eskaluojama pabėgėlių tema. Trys filmai – „Vestuvės kelyje“ (rež. Antonio Augugliaro, Gabriele Del Grande, Khaled Soliman Al Nassiry), „Siriška meilės istorija“ (rež. Sean McAllister) ir „Jaučiantys degančią ugnį“ (rež. Morgan Knibbe) skirtingais rakursais atskleidžia šią temą. „Vestuvės kelyje“ primena kelio filmus – inicijavę suvaidintas vestuves, keli italai leidžiasi su pabėgėliais iš Sirijos ir Palestinos į povestuvinę kelionę, jų tikslas – išsvajotoji Švedija. „Siriška meilės istorija“ – iš labai arti paprasta vaizdo kamera penkerius metus filmuotas, stambiais planais stebintis šeimos narių emocijas ir giliausius jausmus rodo vienos šeimos dramą, perteikiančią visos šalies tragediją. „Jaučiantys degančią ugnį“ – tai subjektyvia kamera nufilmuota iš valties iškritusio vyro kelionė po menamą rojų, Europą.

„Vokiečių jaunimas“
„Vokiečių jaunimas“
„Apie smurtą“
„Apie smurtą“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

 

Spalio 5 d. Paryžiuje mirė belgų režisierė, viena garsiausių feministinio kino kūrėjų Chantal Akerman. Ji gimė 1950 m. Briuselyje. Akerman karjera prasidėjo, kai jai buvo aštuoniolika, o Europoje griaudėjo studentų revoliucijos. Ji visus nustebino 16 mm juostoje už savo pinigus nufilmavusi trumpo metražo burleską „Saute ma ville“ (1968), kuriame pati lyg koks Charlie’s Chaplinas sėjo virtuvėje tikrą chaosą, neišvengiamai besibaigsiantį sprogimu.

 

Kūrybos pradžioje Akerman veikė amerikiečių Michaelo Snow, Andy Warholo, Stano Brakhage’o eksperimentai ir, žinoma, Jeano-Luco Godard’o maištingasis kinas, vėliau ją visą gyvenimą domino kino pasakojimo ribų plėtimas. Dažnai Akerman filmai buvo ties dokumentinio ir vaidybinio riba, ji eksperimentavo su žanrais ir kino išraiškos formų galimybėmis, sprogdino visas jai primetamas normas ne tik filmuose, bet ir gyvenime.

Chantal Akerman
Chantal Akerman
„Sangailės vasara“
„Sangailės vasara“
Julija Vysockaja
Julija Vysockaja
Renee Zellweger
Renee Zellweger

Apie dievus ir kūnus

Prasideda XV lenkų kino festivalis

Spalio 13–20 d. Vilniuje jau 15-ą kartą vyks Lenkų kino festivalis. Šių metų programoje – apdovanojimų bei žiūrovų dėmesio sulaukę devyni nauji lenkų kūrėjų filmai, filmų vaikams programa ir garsaus vilniečio – lenkų literatūros klasiko ir režisieriaus Tadeuszo Konwickio – filmų retrospektyva. Jos programoje – Konwickio filmai „Paskutinė vasaros diena“ („Ostatni dzień lata“,1958), „Salto“ (1965), „Isos slėnis“ („Dolina Issy“, 1982), „Lava“ („Lawa“, 1989). Taip pat bus parodyta Andrzejaus Wajdos sukurta rašytojo knygos ekranizacija „Meilės įvykių kronika“ („Kronika wypadków miłosnych“, 1986), kurioje Konwickis suvaidino save, grįžtantį į jaunystės vietas ir laiką. Festivalį atidarys „Paskutinė atostogų diena“. Atidarymo viešnia – rašytojo duktė Maria Konwicka.

 

Łukaszo Palkowskio „Dievai“ („Bogowie“, 2014) – vienas sėkmingiausių pastarųjų metų lenkų filmų. Pernai Gdynės „Auksiniais liūtais“ ir apdovanojimais už geriausią vyro vaidmenį, scenarijų, scenografiją, grimą įvertintas filmas sulaukė ir milijonų žiūrovų Lenkijoje dėmesio.

„Dievai“
„Dievai“
„Miestas 44“
„Miestas 44“
„Kūnas“
„Kūnas“
„Tiesos grūdas“
„Tiesos grūdas“
„Jeziorak“
„Jeziorak“
Jonas Ūbis

Liūdnos istorijos

Krėsle prie televizoriaus

Režisierius Derekas Cianfrance’as 2010 m. filmo „Mano liūdna meilės istorija“ (LRT Kultūra, 14 d. 22.30) sumanymą sieja su vaikystės prisiminimais: „Kai buvau vaikas, labiausiai bijojau dviejų dalykų – atominio karo ir tėvų skyrybų.“ Tėvai išsiskyrė, kai jam buvo dvidešimt. Iš pradžių kilo įtūžis, paskui noras suprasti situaciją. Manau, iš to noro ir gimė filmas, pasakojantis apie medicinos studentę Sidnę (Michelle Williams) ir Niujorko firmoje dirbantį Diną (Ryan Gosling). Jie susitiko atsitiktinai, bet greit suvokė, kad myli vienas kitą ir susituokė sužinoję, kad Sidnė nėščia, nors vaiko tėvas – ne Dinas. Kartu jie patyrė ir didelę meilę, ir persisotinimą ja. Jausmai kartais transformuojasi, bet personažai nenori susitaikyti su šia mintimi ir vis bando susigrąžinti prarastą laimę.

 

Filme nuolat susipina praeitis ir dabartis. Dauguma scenų – sugrįžimai į praeitį, režisierius paradokumentiškai rodo veikėjų kasdienybę, bet kartu ir nori perprasti atminties mechanizmus: „Filmą sudaro kontrastų seka: vyras–moteris, meilė–neapykanta, šviesa–tamsa, kinas–vaizdajuostė (...). Norėjau, kad filmas funkcionuotų kaip atmintis.“

„Mano liūdna meilės istorija“
„Mano liūdna meilės istorija“
„Yves Saint-Laurent“
„Yves Saint-Laurent“
„Pažadėtoji žemė“
„Pažadėtoji žemė“
Gediminas Kukta

Po oda

Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus

Kultūros renginių gausa rudenį verčia jaustis, švelniai tariant, nejaukiai. Jie lipa vienas ant kito, stumdosi pasikinkę įtaigias viešųjų ryšių kampanijas ir – netiesiogiai, bet visgi – konkuruoja dėl tikslinio žiūrovo. Kuris, o tai jau organizatorių galvos skausmas, dažniausiai yra vienas – vidurinės klasės vilnietis. Pakankamai uždirbantis, smalsus ir, žinoma, besidomintis kinu, teatru, opera, daile. 

 

Ir štai šitame kultūriniame hipodrome tau tėra trys galimybės. Pirma, bandyti spėti visur, kas, greitai supranti, fiziškai neįmanoma. Antra, pasirinkti vieną renginį (festivalį, koncertų ciklą) ir, nesidairant į kitus, savaitę jame lankytis. Trečia, spjauti į kultūrą, užsidaryti namuose ir visą vakarą žiūrėti į baltas lubas, kurios po ilgos darbo dienos, praleistos priešais kompiuterio ekraną, nėra toks jau prastas pasirinkimas: ramina ir akis, ir sąmonę.

 

 

Yra ir ketvirtoji galimybė, mažiausiai priklausanti nuo tavęs. Rudeninis peršalimas. Tuomet tūnoti tarp keturių sienų esi priverstas. Ir tau mažiausiai rūpi, koks ten festivalis ką tik baigėsi, koks įpusėjo, o koks dar tik artėja. Tu sergi – kultūra palauks.

„Anapus baimės“
„Anapus baimės“
„Anapus baimės“
„Anapus baimės“
Gediminas Kukta

Akimirkos didelei paslapčiai įminti

Prasideda Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis

Festivalis išaugo šortus. Dešimtuosius metus jis pasitinka nauju pavadinimu. Nuo šiol tai – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis (VTTFF). Jokio painiojimo su studentiškais kino bandymais. Jokių mažybinių priesagų (trumpukai, trumpučiai, trumpuliai). Jokio pagranduko sindromo. „Trumpi, bet filmai“ – taip sako festivalis.

 

Tiesa, požiūrį, kad trumpo metražo kinas tėra jaunų kūrėjų žaidimų aikštelė, pakeisti ne taip paprasta. Lietuvoje – ypač. Tokiam vertinimui meškos paslaugą, žinoma, padarė ir šalyje vykstantys kiti kino festivaliai, savo programose be didesnės atrankos rodantys viską. Į vieną krūvą jie maišo ir pripažintų režisierių darbus, ir mėgėjiškus pafilmavimus su nepamatuota pretenzija vadintis kinu, ir pirmuosius studentiškus kino etiudus. Bet šį kartą ne apie tai.

 

Dešimtasis festivalis surinko programą, kurioje ne tik naujausi ir geriausi šių ir praėjusių metų trumpi filmai, iki šiol sėkmingai skinantys prizus tarptautiniuose kino forumuose, bet ir specialiosios anksčiau sukurtų filmų programos, kuriose trumpa kino forma atsiskleidžia kaip ribų neturinti įdomių ir drąsių eksperimentų erdvė. Pirmiausia kalbu apie išskirtinę lietuvių menininko Deimanto Narkevičiaus ir britų eksperimentinio kino ir videomeno autoriaus Johno Smitho darbų programą. Nors sovietinį palikimą, praeities sąmonę ir šiandienos savimonę bei nostalgijos formas nagrinėjanti lietuvio kūryba Vilniuje rodyta ne sykį, daliai žiūrovų, tikiu, ji bus atradimas. O struktūrinio ir naratyvinio kino idėjas jungiantys Smitho kūriniai Lietuvos kino ekranus pasieks pirmą kartą. Daugelio šalių meno galerijose ir festivaliuose demonstruoti menininko eksperimentiniai darbai atskleis kino, kaip medijos, galimybes, jėgą ir grožį.

 

„Dzeusas“
„Dzeusas“
„Štrausbergo viešbutis“
„Štrausbergo viešbutis“
„Mes negalime gyventi be kosmoso“
„Mes negalime gyventi be kosmoso“
„Taip mes mylim“
„Taip mes mylim“
„Tarp mūsų“
„Tarp mūsų“
„Niekieno turtas“
„Niekieno turtas“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ridley Scottas jau ne vieną dešimtmetį žada kurti savo garsiojo filmo „Likvidatorius“ (būtent tokiu pavadinimu „Blade Runner“ buvo rodytas Lietuvoje) tęsinį. Kol kas žinoma, kad jame vėl pasirodys pagrindinį vaidmenį 1982-aisiais sukūręs Harrisonas Fordas, sklando gandai, esą pagrindinį vaidmenį kurs Ryanas Goslingas.
Pagal Philipo K. Dicko novelę „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“ sukurtas „Likvidatorius“ pasakojo apie niūrią ateitį 2019-ųjų Los Andžele. Pagrindinis filmo herojus policininkas, kurį vaidino Fordas, turi sugauti keturis robotus, pabėgusius nuo žmonių kontrolės.

 

Naujasis filmas prasidės praėjus dešimtmečiams po pirmojo veiksmo. Filmavimo pradžia – 2016 m., operatorius bus iš brolių Coenų filmų pažįstamas Rogeris Deakinsas. Filmo režisierius – Denis Villeneuve’as, 2014 m. užkariavęs „Kino pavasario“ žiūrovų širdis filmu „Moteris, kuri dainuoja“. Naujausią Ridley Scotto filmą „Marsietis“ nuo penktadienio galima pamatyti ir Lietuvos ekranuose.

Ryan Gosling
Ryan Gosling
„Žmogus, kuris nusove Libertu Valansa“
„Žmogus, kuris nusove Libertu Valansa“
„Keiptauno uoste“ filmavimo momentas
„Keiptauno uoste“ filmavimo momentas
Ellaras Coltrane’as filme „Vaikystė“
Ellaras Coltrane’as filme „Vaikystė“
Vladimiro Liubarovo paveikslas „Depardieu Premilovo kaime“
Vladimiro Liubarovo paveikslas „Depardieu Premilovo kaime“
Mantė Valiūnaitė

Kino dangoraižiai

 Toronto tarptautiniam kino festivaliui pasibaigus

Dauguma kino festivalių turi savo veidą: vienų akcentas – konkretūs regionai, kitų – naujų kūrėjų darbai, kartais filmus jungianti kino kryptis. Toronto tarptautinis kino festivalis, šį rugsėjį vykęs jau 40-ą kartą, regis, kaip ir pats Torontas, yra tvarkingas, puikiai organizuotas kino renginys, tačiau jo veidą dėl didelio filmų skaičiaus ir įvairovės sunku įžvelgti. Daugiau nei 400 filmų programa aprėpia viską – ir būsimus didelio biudžeto filmus, ir novatoriškus eksperimentinius. Tad festivalis – išties puiki vieta pamatyti naujausius kino kūrinius, skirtus įvairių skonių žiūrovams.
 
Vaizdžiai tariant, festivalio filmai, kaip ir Toronto statiniai, skiriasi aukščiu, o jį galima matuoti įvairiai. Dangoraižiais gali būti pavadinti didelio biudžeto „Gala“ ar Specialioji programos, o maži kinų ar Kensingtono kvartalų namai atitiktų mažo biudžeto filmus. Tačiau norėčiau dangoraižiais pavadinti labiausiai įsiminusius filmus, nes atmintyje jie ilgainiui vis išsistiebia, o dauguma šabloniškai sumeistrautų filmų pasiklysta atminties užkaboriuose. 

„Eva nemiega“
„Eva nemiega“
„Didingumo kapinės“
„Didingumo kapinės“
„Eva Nova“
„Eva Nova“
„Kalnas“
„Kalnas“
Jonas Ūbis

Jaunystės kančios

Krėsle prie televizoriaus

 Sofia Coppola filmų herojais dažniausiai renkasi jaunus žmones. Tik 2013 m. filmo „Elitinis jaunimas“(TV3, šįvakar, spalio 2 d. 00.10) herojų portretai ne tokie subtilūs, kokių galima tikėtis iš režisierės, bet užtat negailestingi ir tikslūs.

 
Paremtas tikra istorija, apie kurią režisierė perskaitė žurnale „Vanity Fair“, „Elitinis jaunimas“ pasakoja apie grupelę Kalifornijos paauglių, kurie vogė iš Holivudo žvaigždžių namų. Tarp gaujos aukų buvo Paris Hilton, Lindsay Lohan, Megan Fox, Orlando Bloomas. Pasinaudoję internetu, paaugliai sužinodavo, kada namuose nieko nebus, ir įsilauždavo. Beje, jų grobis įvertintas 3 milijonais dolerių, vagys buvo nuteisti kalėti net 3 metus, bet, regis, visi paleisti neatlikę nė pusės bausmės.

„Elitinis jaunimas“
„Elitinis jaunimas“
„Vyrai, moterys ir vaikai“
„Vyrai, moterys ir vaikai“
Živilė Pipinytė

Graži katastrofa

Nauji filmai – „Jaunystė“

 Iki šiol nesuprantu, kuo visus pakerėjo Paolo Sorrentino „Didis grožis“. Ar patiko manieringas kino pasakojimas – ilgi kadrai, hipnuotizuojantis kameros judesys, kino, dailės, literatūros ženklai, apeliuojantys į žiūrovo atmintį, kadro dviprasmiškumą pabrėžianti muzika, veikėjų pasąmonę atspindintys saldoki peizažai? Ar apmąstymai apie visagalį laiką ir satyriškai rodomi ekscentriški menininkai bei intelektualai, nesugebantys pasipriešinti laiko tėkmei? O gal kaip rafinuota išmintis režisieriaus pateikta paprasta, sakyčiau, net banali ir visiems suprantama filmo ištarmė? Visa tai bei narciziškas Sorrentino įsitikinimas, kad jis kuria „didį kiną“, persikėlė į naujausią jo filmą „Jaunystė“ („La Giovinezza“, Italija, Prancūzija, Šveicarija, D. Britanija, 2015).

„Jaunystė“
„Jaunystė“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas