7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie neramias sielas ir kenčiančius kūnus

40-ajam Gdynės kino festivaliui pasibaigus

Živilė Pipinytė
Nr. 33 (1139), 2015-09-25
Kinas
„Demonas“
„Demonas“
Jubiliejinio Gdynės kino festivalio pabaiga buvo netikėtai tragiška: uždarymo išvakarėse, naktį, viešbutyje buvo rastas negyvas konkursinio filmo „Demonas“ režisierius Marcinas Wrona. Šeštadienio rytą surengtoje spaudos konferencijoje festivalio meno vadovas Michałas Oleszczykas perskaitė oficialų pranešimą, kuriame buvo pranešta, kad vakare iškilmingas uždarymas įvyks, tik bus sutrumpintas ir be raudono kilimo.
 
42-ejų metų režisieriaus mirtis sukėlė daug klausimų, juolab kad prieš kelias dienas, po „Demono“ peržiūros, sėdėdama spaudos konferencijoje pagalvojau, kad dar vieno jauno lenkų režisieriaus laukia graži tarptautinė karjera. Wrona buvo ką tik grįžęs iš Toronto kino festivalio ir neslėpė, kad sulaukė pasiūlymo kurti tarptautinį savo filmo perdirbinį. „Demonas“ – trečiasis pilnametražis Wronos filmas. Prieš tai buvo taip pat Gdynėje gerai sutikti ir įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose apdovanoti jo filmai „Mano kraujas“ bei „Krikštynos“, kuriuose Wrona analizavo šiuolaikinės šeimos, kraujo ryšių temas.
Nuo pat pirmųjų kadrų niūrus, nerimą žadinantis „Demonas“ („Demon“) pasakoja apie jauną žydą, kuris atvyksta į Lenkiją tuoktis su šviesiaplauke gražuole. Jis nusprendė įsikurti apleistuose sužadėtinės senelio namuose, juos atnaujinti ir net įrengti baseiną. Tačiau sode atkasęs kažkieno griaučius vestuvių naktį vyras pradeda keistai elgtis: į jį įsikūnija Antrojo pasaulinio karo metais nužudytos gražuolės Hanos dvasia.
 
Wrona perkėlė klasikinių veikalų, kad ir Vilniuje pirmąkart pastatyto Szymono Anskio „Dibuko“ ar Stanisławo Wyspianskio „Vestuvių“, motyvus į šių dienų Lenkiją, kad parodytų po Holokausto atsiradusią tuštumą ir kartu fantomišką svetimo baimę. Šiai temai atskleisti režisierius pasirinko siaubo filmo stilių, kuris nelabai dera prie kitos svarbios filmo temos – šiuolaikinės Lenkijos kritikos: „Demono“ pradžioje kamera klaidžioja po ūkuose skendintį provincijos miestelį, atskirtą nuo pasaulio, nes niekas iki šiol neatstatė dar vokiečių susprogdinto tilto. Ir viena, ir kita temos – sunkiai suderinamos, matyt, todėl „Demone“ jos redukuotos iki stereotipų, ypač kai rodomi naujieji lenkai – turtingi jaunosios tėvai.
Gdynėje šiemet triumfavusi „Kūno“ autorė Małgorzata Szumowska, apdovanota Didžiuoju „Auksinių liūtų“ prizu už geriausią filmą, taip pat kalba apie metafiziškus kasdienio gyvenimo stebuklus, kurie padeda savo kūnuose įkalintiems juokingiems, absurdiškiems, praradusiems tikslą žmonėms pagaliau suprasti save ir kitus. „Kūnas“ mane sužavėjo dar Berlinalėje, šiemet filmas rodytas „Kino pavasario“ programoje, apie jį daug rašiau, tad dabar – apie pas mus dar nerodytus.
 
„Kūno“ pabaigoje Szumowska rodo, kad stebuklu gali tapti tėvo ir dukters suartėjimas, kuris nušviečia abu personažus ir suteikia vilties kitiems. Specialiuoju žiuri prizu apdovanotas Jerzy Skolimowskio filmas „11 minučių“ („11 minut“) nepalieka jokių vilčių: pasaulis ritasi į susinaikinimą. Virtuoziškai sumontuotos „11 minučių“ – puikus kino formos ir turinio harmonijos pavyzdys. Viskas, ką pamatome filme (išskyrus įžangą, kurioje trumpai supažindinama su būsimais vienuolika personažų), įvyksta per 11 minučių. Personažai – skirtingų socialinių sluoksnių: aktorė, už pedofiliją teistas buvęs mokytojas – mėsainių pardavėjas, vagišius, iškylą į kalnus planuojantys alpinistai, kurjeris, gydytoja... Visi jie atsiduria situacijose, kurias išprovokavo atsitiktinumas. Skolimowskiui tai – laiko ženklas: žmonės atsisako patys kontroliuoti savo veiksmus, jie vis labiau pasiduoda atsitiktinumui, o tai prisideda prie visuotinio chaoso, kurį dar labiau provokuoja gyvenimas informacijos sukurtoje tikrovėje. Jos simboliu filme tapo miesto stebėjimo kamera, iš kurios ekrano dingo vienas pikselis.
 
„11 minučių“ įdomiausia stebėti režisieriaus žaidimą su laiku, mat paraleliniuose pasakojimuose veikiantys personažai vis susitinka kur nors Varšuvos centre šalia prabangaus viešbučio. Čia vyksta aktorės ir Holivudo prodiuserio susitikimas, kuriam nori sukliudyti pavydus aktorės vyras. Jis ir sukels finalinę katastrofą, nors keistas ženklas Varšuvos danguje pasirodo jau filmo pradžioje.
Spaudos konferencijoje, kurioje, beje, buvo pristatytas ir puikus Wilhelmo Sasnalio sukurtas filmo plakatas, Skolimowskis sakė, kad iš pradžių turėjo vien finalą (negaliu atskleisti, nes tikiuosi, kad filmą rodys ir Lietuvoje), ir tik vėliau pradėjo svarstyti, kokie personažai galėtų atsidurti tokioje situacijoje. Režisierius siūlė filmą traktuoti kaip eilėraštį, nes negali būti vienintelės jo interpretacijos. „11 minučių“ Skolimowskis tarsi grįžo prie savo ankstyvosios trilogijos „Charakteristika“ („Rysopis“, 1964), „Valkoveris“ („Walkower“, 1965), „Barjeras“ („Bariera“, 1966), kurioje dominavo poetinis pasisakymas.
 
Į Skolimowskio ir savo kartos jaunystę filme „Ekscentrikai, arba Saulėtoje gatvės pusėje“ („Excentrycy, czyli po słonecznej stronie ulicy“) sugrįžo „Sidabriniais liūtais“ apdovanotas Januszas Majewskis. XX a. 6-asis dešimtmetis Lenkijoje buvo pažymėtas susižavėjimo džiazu (beje, Skolimowskiui teko būti koncertų organizatoriumi). Džiazas už geležinės uždangos atsidūrusiai Europos daliai tada siejosi su laisve. Pirmiausia jis sklido iš „Amerikos balso“ transliuojamų Williso Conoverio laidų. Filmas prasideda, kai į Ciechocineką iš Anglijos sugrįžęs Fabianas (Maciej Stuhr) nusprendžia surinkti besižavinčius džiazu miestelio gyventojus ir sukurti orkestrą. Jo istorija filme neatsiejama nuo dalyvių ir gerbėjų, kuriuos suvaidino Anna Dymna, Sonia Bohosiewicz, Wojciechas Zborowskis, Wojciechas Pszoniakas ir dar daug iškilių lenkų aktorių. Jie vaidina žmones, kurių vieni per stebuklą išliko kare, kiti išgyveno Aušvice, treti – tremtyje Kazachstane. Orkestro istorija neatskiriama ir nuo Fabiano meilės paslaptingai Modestai (Natalia Rybicka), kuri, pasirodo, yra saugumietė, atsiųsta sekti anglų šnipo.
 
Filmas atvirai senamadiškas, todėl ne vieną nustebino jam skirti „Sidabriniai liūtai“, bet vis dėlto „Ekscentrikai...“ palieka šventės įspūdį, ir ne tik todėl, kad filme skamba daug geros muzikos, bet ir dėl visai negiliai paslėptos minties, kad, nepaisant nieko, visada reikia žengti saulėtąja gatvės puse.
 
Pagrindiniame Gdynės konkurse šiemet parodyta 18 filmų, 6 iš jų sukūrė debiutantai. Mano galva, ne kiekvienas jaunas režisierius galėjo pretenduoti į konkursinį rodymą, bet, kita vertus, įdomu, kad jie visi skirtingi. Kitu festivalio triumfatoriumi tapo Lodzės kino mokyklą baigęs ir Lenkijoje gyvenantis švedas Magnusas von Hornas. Jo debiutinis filmas „Svetimkūnis“ („Intruz“) pelnė du prizus – už geriausią scenarijų ir už geriausią režisūrą. Filmas prasideda, kai iš nepilnamečių kolonijos išleistas paauglys Jonas grįžta į savo kaimą. Mokykloje jį visi sutinka su baime, nes prieš kelerius metus afekto būsenos Jonas nužudė savo merginą. Vaikinas iš visų jėgų stengiasi neišsiskirti, bet kuo toliau, tuo labiau tirštėja aplinkinių neapykanta jam.
 
Atrodytų, siužetas įprastas – prievarta uždaroje bendruomenėje, negalėjimas susitaikyti su kalte. Tačiau van Hornas sugebėjo paprastą istoriją papasakoti netradiciškai – Jonas filme sukelia ir gailestį, ir baimę, ir užuojautą, jo santykiai su tėvu taip pat nevienprasmiški. Be to, jaunas režisierius puikiai sugeba vaizdais perteikti klaustrofobišką atmosferą ir savo personažo neviltį.
 
Į Švediją nukelia ir Dariuszo Grajewskio filmas „Svetimas dangus“ („Obce niebo“). Jo herojai – lenkų imigrantų šeima, išgyvenanti santykių krizę – vyras buvo neištikimas, bet žmona bando išsaugoti šeimą. Tai jaučia ir devynerių metų duktė. Jos nerimą pastebėjusi mokytoja pasikviečia socialinę darbuotoją. Ši užaštrina situaciją taip, kad mergaitė laikinai atsiduria kitoje šeimoje, o tėvams gresia teisių atėmimas. Jie nusprendžia kovoti... Motiną suvaidinusi Agnieszka Grochowska pelnė geriausios aktorės apdovanojimą. Manau, tai pelnyta, nes jos herojė – sudėtingo charakterio, apnuogintų nervų, beatodairiškai mylinti moteris – suteikia tikroviškumo ir net tragedijos lygmenį gana schematiškam, bet aktualiam filmui.
 
Apdovanojimas už geriausią vyro vaidmenį teko dviem aktoriams – „Kūne“ tėvą suvaidinusiam Janoszui Gajosui ir kriminalinėje Jaceko Bromskio dramoje „Blogio anatomija“ („Anatomia zła“) samdomą žudiką snaiperį įkūnijusiam Krzysztofui Stroińskiui. Pastarasis vaidmuo nustebino tiesiog juvelyrišku meistriškumu: iš kalėjimo išleistas Stroińskio Liulekas iš pirmo žvilgsnio atrodo tipiškas paliegęs pensininkas, jis net šeria skriaudžiamą kaimynų katiną. Tačiau kai prokuroras liepia nužudyti aukštą saugumo karininką, o Liulekas suvokia, kad negalės to padaryti, aktorius palaipsniui atskleidžia juodąją žmogaus prigimties pusę. Deja, režisierius, regis, tik kliudo, jis gana schematiškai rodo aukščiausių valstybės valdininkų ir teisėtvarkos korumpuotumą.
 
Su mirtimi susidurs ir Žiūrovų prizu apdovanoto Kingos Dębskos filmo „Mano dukterys karvės“ („Moje córki krowy“) herojės – dvi seserys Marta (Agata Kulesza) ir Kasia (Gabriela Muskała). Tik mirtis ar nepagydoma liga čia vis dėlto yra fonas, nes filmas prabyla apie tai, kas mus suvienija skausmo ar ligos akivaizdoje. Marta yra televizijos serialų žvaigždė, ryžtinga, bet nesugebanti susidoroti su asmeninėmis problemomis. Kasia – pradinių klasių mokytoja, infantili, egzaltuota, negalinti apsieti be alkoholio ir be kvailo nevykėlio vyro. Tai gerai atpažįstami šiuolaikinių moterų tipai. Filmo pradžioje insultas ištinka jų mamą, viduryje paaiškėja, kad tėvui – smegenų auglys. Viena kitą nuoširdžiai niekinančios seserys turi abiem padėti ir nors trumpai susivienyti. „Mano dukterys karvės“ dominuoja komiški dialogai, situacijos bei personažai, o filmo ištarmė visai optimistiška – skausmas ir praradimas gali suartinti.

 

„Demonas“
„Demonas“
„Kūnas“
„Kūnas“
„11 minučių“
„11 minučių“
„Ekscentrikai, arba Saulėtoje gatvės pusėje“
„Ekscentrikai, arba Saulėtoje gatvės pusėje“
„Svetimkūnis“
„Svetimkūnis“
„Mano dukterys karvės“
„Mano dukterys karvės“