7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Naujas žvilgsnis į vaidybinį kiną sovietinėje Lietuvoje

 

Vilniaus universiteto inf.
Nr. 33 (1139), 2015-09-25
Kinas
Vytauto Žalakevičiaus neįgyvendinta vizija – fortepijonas Katedros aikštėje, „Vienos dienos kronika“, 1963, iškirptas kadras (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Vytauto Žalakevičiaus neįgyvendinta vizija – fortepijonas Katedros aikštėje, „Vienos dienos kronika“, 1963, iškirptas kadras (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Vaidybinis kinas sovietmečiu vis dar lieka iki galo neištirta „teritorija“, teikianti kino ir kultūros istorikams vertingos ir įdomios medžiagos, o kartu – ir kūrybinių impulsų. Esmine problema tampa iki šiol vyravusių pažiūrų šiuo klausimu revizija ir analizė. Lietuviškų filmų supratimą vis dar tebeveikia kadaise sovietinių kritikų išsakytos nuomonės, smarkiai trūksta taip pat visapusiškų lietuviško kino ištakų, istorijos, kultūrinių ir socialinių kontekstų tyrinėjimų. Vaidybinio kino raidos tendencijoms, filmų (su)kūrimo aplinkybėms, juos prižiūrinčių institucijų veiklai, režisierių asmenybėms ir buvo skirtas tyrimas, kurį atliko kinotyrininkai, dirbę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.
 
„Dar studijuodama Varšuvos universiteto doktorantūroje ir tyrinėdama Lietuvos vaidybinį kiną pastebėjau, kad dažnu atveju archyvuose atrasta medžiaga buvo gerokai įdomesnė negu pastatyti filmai. Taip gimė idėja pažvelgti į kino istoriją ne tik kaip į meninės formos, „estetikos objektą“ ar meninio teksto istoriją (nors tokių tyrimų irgi labai trūksta), o ištirti tai, kas vyksta (vyko) už filmo kaip meno kūrinio ribų, ir bandyti atsakyti į klausimą, kokios filmų kūrimo aplinkybės ir ideologinės sąlygos lėmė realizuotų filmų pobūdį?Kokių sumanymų turėjo filmo autorius ir kaip jo vizijas koregavo cenzūra? Kaip rutuliojosi filmo istorija, pradedant scenarijaus idėja ir baigiant premjeros diena?“ – sako projekto vadovė kinotyrininkė Anna Mikonis-Railienė.
 
Pradėjus vaidybinio kino tyrimą paaiškėjo, kad nėra jokios susistemintos informacijos apie filmus, išsamios filmografijos, neišaiškintos daugelio filmų sukūrimo aplinkybės ir jiems padarytas cenzūros poveikis. Taip pat Lietuvoje nėra daugelio filmų kopijų. Tad tyrimą reikėjo pradėti nuo pamatinių dalykų: nuo tikslios filmografijos ir filmų sukūrimo chronologijos. Bandant įveikti šiuos sunkumus, teko ne tik trūkstamų filmų kopijų ieškoti už Lietuvos ribų, įrašinėti prisiminimus, pasinaudoti privačių asmenų archyvais, naršyti po svetimus stalčius ir dokumentų rinkinius, bet ir, tarsi kokiam detektyvui, archyviniuose dokumentuose ieškoti įvairių filmų istorinių pėdsakų.Pirmiausia padėjo kruopštūs archyviniai tyrimai Maskvoje ir Lietuvoje.
 
Tyrimai archyve atskleidė, kad kiekvienas filmas buvo patyręs didesnę ar mažesnę cenzūrą.Dešimtys atmestų scenarijų, cenzorių iškarpytos filmų scenos ir jų sukurptos istorijos atskleidžia nevienareikšmį, labai komplikuotą aptariamo meto lietuviško kino vaizdą. Sovietų Lietuvos kino istorija – tai nuolatinių suvaržymų ir priverstinių pakeitimų istorija. Bet koks savitas, individualus kameros žvilgsnis į pasaulį, neatitikęs oficialiosios ideologijos, buvo tramdomas, slopinamas arba išvis draudžiamas.Sovietinis valstybinis kinematografas galėjo užtikrinti filmų atsiradimą, bet lygiai taip pat galėjo užkirsti jiems kelią.
 
„Neturime pamiršti, kad sovietmečiu kiekvienas filmas turėjo būti ideologiškai teisingas. Periodiškai atnaujinama partijos linija, skirta kino kūrybai, visada pabrėždavo kovos su fašistais tematiką, buržuazinės santvarkos demaskavimą, pokario kaip „klasių kovos“ vaizdavimą; socrealizmo epochoje reikėjo parodyti kolektyvizacijos pergalę, o brežnevizmo laikais – kolūkinio kaimo modernizaciją ir visuomenės gerovę. Tačiau atrodo, kad tas ideologinis apkaustas ar politinis kino veidas dažnai būdavo tik išoriniai rėmai, leisdavę filmams sėkmingai pereiti visus kontrolės etapus ir patekti į ekraną. Tie rėmai būdavo skirtingi, priklausydavo nuo atstovaujamo žanro, galiausiai – nuo pačių kūrėjų. Dažniausiai pakeitimai buvo daromi rusiškuose filmų variantuose“, – sako Anna Mikonis-Railienė.
 
Tyrimo metu detaliai užfiksuota filmų kūrimo eiga padeda suprasti ne tik gamybos procesą, bet ir informaciją, susijusią su scenarijų taisymais ir nufilmuota medžiaga, kuri neišvydo pasaulio. Gausi archyvinė SSRS Kultūros ministerijos ir „Goskino“ fondų medžiaga Rusijos literatūros ir meno archyve atskleidė sovietinių cenzorių ideologinį mechanizmą, griežtai kontroliavusį kino kūrėjus ir stipriai paveikusį Lietuvos kinematografą. Ji leido naujai įvertinti lietuviško kino turinį ir jo kontekstus. Negailestingas ideologinis spaudimas „suluošino“ ne vieną filmą. Jo poveikį patyrė Vytauto Mikalausko „Žydrasis horizontas“ (1957) ir „Kalakutai“ (1959), Vytauto Žalakevičiaus „Vienos dienos kronika“ (1963), Raimondo Vabalo „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) ir „Marš! Marš! Tra-ta-ta!“ (1964), Almanto Grikevičiaus „Ave, vita“ (1969), „Sadūto-tūto“ (1974) ir kiti filmai. Būta ir tokių filmų, kurių gamyba buvo sustabdyta tik prasidėjus filmavimui. Tai pirmasis Lietuvos kino studijos trumpametražis vaidybinis filmas – komedija „Oi, jūs grybai, grybai“ (rež. Romualdas Juknevičius, Natanas Liubošicas, 1953), Almanto Grikevičiaus Lenkijoje, Malborke, nufilmuota „Herkaus Manto“ (1971) ar Marijono Giedrio „Aš žvelgiu į Rytus“(1963) medžiaga. Šitų filmų darbai buvo nutraukti. Ideologiniai prievaizdai netgi padarė įtaką lietuviško kino plėtotei. Vytautas Žalakevičius galėjo tapti lietuviško animacinio kino pionieriumi (atmestas scenarijus „Mesijas“, 1968), o Juozas Budraitis – kino režisieriumi.
 
„Centrinės „Goskino“ valdžios spaudimas Lietuvos kino kūrėjams buvo didžiulis, dažnai viską lemiantis, o vietinės struktūros buvo pavaldžios Maskvos potvarkiams. Jeigu ir pavykdavo sukurti filmus mažai ką tepakeitus, nenukrypus nuo autorinės idėjos (Žebriūno kūryba), tai tik dėl nuolatinių Lietuvos kino studijos finansinių sunkumų ir nuolatinio scenarijų „bado“. Kartais nulemdavo ir paties režisieriaus ryžtas, pavyzdžiui, tik didelis Raimondo Vabalo ryžtas leido pasauliui išvysti filmą „Skrydis per Atlantą“, – sako projekto vadovė.
 
Prieinama medžiaga LCVA liudija, kad kai ką vis dėlto pavyko išsaugoti ir išlaikyti. Rasti „Oi, jūs grybai, grybai“ filmavimo bandymai, rasta iškirpta Vytauto Mikalausko komedijos „Kalakutai“medžiaga, „Vienos dienos kronikos“ irVabalo „Laiptų į dangų“ kopijos, kitokios nei galutinės versijos, rodomos kino teatruose. O darbas „Gosfilmofondo“ filmotekoje leido ištirti Lietuvoje neišlikusius filmus, lietuviškų filmų recepciją sovietinėje spaudoje ir surinkti visų filmų vizualinę medžiagą. Pavyko surasti įdomių, Europos šalyse rodytų filmų plakatų. Kai kurių kino plakatų autoriai buvo garsūs menininkai, pavyzdžiui, ispanas Antonio Fernández Reboiro, „Vienos dienos kronikos“ plakato autorius, anuomet dirbęs Kuboje, piešęs plakatus Federico Fellinio, Carloso Sauros, Luiso Buñuelio, Luchino Visconti filmams, ar satyrinio plakato atstovas lenkas Jerzy Flisakas, „Herkaus Manto“ plakato autorius. Tai leidžia kitaip pažvelgti į sovietinės cenzūros strategiją. Kai kurie Sovietų Sąjungos ekranuose nerodyti filmai (pvz., „Vienos dienos kronika“, „Jausmai“, „Ave, vita“) nebuvo visiškai uždrausti. Jie reprezentavo sovietinį Lietuvos kiną įvairiose užsienio šalyse (Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Kuboje).
 
Tyrimai padėjo taip pat atsakyti į klausimą apie pagrindinius lietuviško kino raidos etapus ir tendencijas. Stalinistinio laikotarpio kinas tapo ne tiek svarbiu socialiniu ir meniniu reiškiniu, kiek politiniu užsakymu. Vaidybinis kinas, kurio tarpukariu iš esmės nebuvo, Lietuvą inkorporavus į SSRS prabilo visiškai svetimos ideologijos balsu. Naujoji sovietų valdžia „atnešė“ ir naują kino meną. Pirmuoju pokario dešimtmečiu vaidybinį kiną kūrė dėl antisemitinės kampanijos Maskvoje darbą praradę ir čionai atvykę režisieriai. Aleksandras Razumnyj, Borisas Šreiberis, Aleksandras Faincimeris, išauginti stalinizmo estetinės tradicijos, ją kruopščiai diegė ir lietuviškame kine. Be to, režisieriai turėjo vargo dėl silpnai paruoštų aktorių, nuolatinio jų stygiaus, filmavimo vietų trūkumo ir prastos gamybinės bei techninės bazės.
 
„Galima sakyti, kad iki 1960 metų – gamybinis, o ne kūrybinis kino istorijos etapas. Filmai „Aušra prie Nemuno“, „Ignotas grįžo namo“, „Tiltas“, „Kol nevėlu“, „Kai susilieja upės“– tai organizacinių filmavimo nesklandumų istorija. Reikėjo laiko, kol į kiną ateis kitaip mąstanti Lietuvos režisierių karta, išaugusi savo kultūrinėje tradicijoje. Tai nutiko tik atlydžio metais. Brandžiausi, nerimastingiausi, turiningiausi filmai buvo sukurti chruščiovinio atlydžio laikotarpiu. Aštuntą dešimtmetį menininkai kovoje su cenzūra nusileidžia valdžios institucijoms. Tai visuotinio nuovargio ir sustiprėjusios cenzūros kine laikotarpis“, – teigė Anna Mikonis-Railienė.
 
Tyrimo rezultatai apievaidybinio kino istoriją sovietinėje Lietuvoje 1953–1990 metais yra paskelbti mokslinėje monografijoje „Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai, režisieriai“, kurią netrukus išleis Vilniaus dailės akademijos leidykla.
 

 
Tyrimai buvo atlikti vykdant Europos Sąjungos Socialinio fondo Visuotinės dotacijos priemonės projektą „Lietuvos kinas (1956–1990). Kūrėjai. Filmai. Kontekstai“ (sutarties nr VP1-3.1-SMM-07-K-02-019).
 
Vytauto Žalakevičiaus neįgyvendinta vizija – fortepijonas Katedros aikštėje, „Vienos dienos kronika“, 1963, iškirptas kadras (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Vytauto Žalakevičiaus neįgyvendinta vizija – fortepijonas Katedros aikštėje, „Vienos dienos kronika“, 1963, iškirptas kadras (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Raimondo Vabalo filmo „Birželis, vasaros pradžia“ iškirpta tinklų metafora, 1969 (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Raimondo Vabalo filmo „Birželis, vasaros pradžia“ iškirpta tinklų metafora, 1969 (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Almanto Grikevičiaus filmo „Jausmai“ plakatas. Dailininkas Viktoras Siniukajevas, 1969 (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Almanto Grikevičiaus filmo „Jausmai“ plakatas. Dailininkas Viktoras Siniukajevas, 1969 (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Vytauto Žalakevičiaus filmo „Vienos dienos kronika“ plakatas. Dailininkas Antonio Fernández Reboiro, 1965 (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)
Vytauto Žalakevičiaus filmo „Vienos dienos kronika“ plakatas. Dailininkas Antonio Fernández Reboiro, 1965 (iš „Gosfilmofondo“ archyvo)