Krėsle prie televizoriaus
„Transo būsenos“ veikėjas, dailės aukcionų bendradarbis Saimonas (James McAvoy), vykstant apiplėšimui gauna per galvą ir pamiršta, kur paslėpė Goyos drobę. Todėl plėšikai pasamdo gražuolę psichoanalitikę Elizabet (Rosario Dowson), ji turi padėti Saimonui prisiminti. Elizabet neįmanoma neįsimylėti, tad šis filmas – ne tik galvosūkis apie apiplėšimą, bet ir pasakojimas apie meilės transą. Kodėl jis man priminė militaristinę „Panoramos“ propagandą? Boyle’as nori įtikinti žiūrovus, kad asmenybė – tai viskas, ką žmogus kada nors pasakė, padarė, pajuto, pamatė. Visa tai jis paverčia vaizdų virtine, kuri veikia beveik kaip hipnozė. Nesakau, kad „Panorama“ ar krašto apsaugos ministras nori hipnotizuoti žiūrovus begaliniu pasakojimu apie augančią karinę lietuvių galią. Greičiau jie beldžiasi į tai, ką psichoanalitikai vadina fantazmu. Pasak filosofo Andrzejaus Lederio, būtent fantazmas slepia pavojingus troškimus, kurie niekad nebūna iki galo suvokti. Kartais reikia vieno žodžio, kad fantazmų scenarijai pradėtų veikti. Man regis, lietuvių problema ta, kad vis dar neatsirado politinė kalba, kuri įvardytų tautos nuoskaudas, kompleksus, neteisybės pojūtį. Vietoj žodžių turime kareiviškus vaizdelius arba blogus Vilniaus mero fantazmus žadinančias Žaliojo tilto skulptūras. Štai čia ir vėl kyla klausimas, ką pamiršti, o ką atsiminti.
Pokalbis su režisieriumi Aleksandru Veledinskiu
Praėjusią savaitę Vilniuje svečiavosi rusų režisierius, scenaristas Aleksandras Veledinskis. Jis – žinomų TV serialų „Brigada“, „Tolimųjų reisų vairuotojai“, „Įstatymas“ scenaristas bei filmų, tapusių tikrais įvykiais Rusijos kino pasaulyje, režisierius. Veledinskio filmas „Rusiška“ (2004) rodė sudėtingą jaunuolio brandos periodą. Filme „Gyvas“ (2006) prabilta apie Čečėnijos kare suluošintų jaunuolių gyvenimą. Didžiausio pripažinimo sulaukė Veledinskio juosta „Geografas gaublį pragėrė“ (2013), sukurta Aleksejaus Ivanovo romano motyvais. Filmas į ekraną grąžino taip ilgai nebūtą mūsų laikų herojų – mokytoją Služkiną, kurį nyki kasdienybė verčia išduoti save ir elgtis niekšingai.
Leonardo DiCaprio apie „Hju Glaso legendą“
Filme rodomas menkai aprašytas Amerikos istorijos tarpsnis. Tam tikra prasme kūrėme mokslo populiarinimo švietėjišką filmą apie laikus, kai JAV teritorijoje dar nebuvo valstybės, tik atskiros anglų ir prancūzų kolonijos, kur žmonės kovėsi už gamtos išteklius ir valdžią. Pabandėme įsivaizduoti, koks tada buvo ir kaip atrodė pasaulis, kaip jo viduje gyveno žmonės ir kaip jie bendravo. Bet filmas iš esmės yra apie žmogaus ir gamtos santykius. Juos išsiaiškinti, man regis, svarbu būtent dabar, todėl filmas, be abejo, aktualus. Kaip tik tai mes su Alejandro ilgai svarstėme. Po pramoninės revoliucijos į Vakarus plūstelėjo milžiniška banga, trokštanti Naujojo pasaulio išteklių, ir tai atvedė prie vietinių gyventojų genocido.
Taip sutapo, kad paraleliai su „Hju Glaso legendos“ filmavimu kūriau dokumentinį filmą apie globalų atšilimą. Teko važinėti po visą pasaulį. Pavyzdžiui, Kanadoje, Pietų Amerikoje ir Indonezijoje vyksta tas pats – ten vykstama naftos ir naudingų iškasenų, vietiniai gyventojai išstumiami iš jų žemių, aukojamos visos kultūros, jos naikinamos dėl išteklių.
Man patinka, kaip subtiliai Alejandro parodė indėnus, apsieidamas be stereotipų ir karikatūrų. Jis parodė juos labai humaniškus, parodė įvairias gentis, jų skirtumus ir sugebėjo perteikti šių žmonių pasaulio suvokimą. Bet svarbiausia, kad jis perteikė tą dvasios jėgą, su kuria šie žmonės kovojo už savo palikimą, savo žemę ir teisę joje gyventi. Daugeliui tokia kova už nepriklausomybę ir kultūrinį savitumą aktuali ir dabar.
Pagal užsienio žiniaklaidą
Amerikos kino akademija sureagavo į kritiką. Kad išvengtų kaltinimų rasizmu, Akademija iš dalies savo narių atims balsavimo teisę ir pakvies dalį naujų narių. 2020-aisiais balsuos dukart daugiau moterų ir tautinių mažumų atstovų. Penktadienį Akademijos vadovė Cheryl Boone Isaacs pranešė, kad Akademijos valdyba balsavo už permainas. Jų dar nebus šiemet, bet per kelerius ateinančius metus pakeitimai turėtų pradėti veikti ir, kalbant apie moteris ar mažumas, nominacijų bei verdiktų rezultatai, pasak jos, bus teisingesni.
Per kelias savaites 51 žmogaus valdyba bus papildyta trimis moterims ir mažumoms skirtomis vietomis. Iki 2020 metų jų sudėtis turi padvigubėti. Svarbu ir tai, kad asmenys, su kinu neturintys nieko bendra daugiau nei dešimt metų, negalės balsuoti už „Oskarus“. Dabar teisę pripažinti „Oskarus“ turi maždaug 6 tūkstančiai Akademijos narių. Pasak „Los Angeles Time“, 94 procentai jų yra baltieji, 77 procentai – vyrai. Juodaodžiai kūrėjai ir moterys jau keliasdešimt metų reikalavo permainų. Šiemet visi 20 „Oskarams“ nominuotų aktorių yra baltieji.
Krėsle prie televizoriaus
Pirmuosius rusų teroristus sovietų istorikai vadino romantikais ir maištininkais. Fiodoras Dostojevskis romane „Demonai“ aprašė, kas iš tikrųjų yra terorizmas. Rašytojas rėmėsi 1871 metais Sankt Peterburge vykusio teismo, kuriame buvo teisiami Sergejaus Nečiajevo suburto revoliucinio ratelio nariai, medžiaga. Jų vadas pabėgo į užsienį. Jaunuoliai buvo teisiami ne tik už revoliucinę veiklą, bet ir už studento Ivanovo nužudymą. Tai buvo lyg ir ritualinė žmogžudystė, turėjusi pragmatišką tikslą: Nečiajevas manė, kad nusikaltimas, kuriame dalyvauja visi, privers grupelės narius besąlygiškai jam paklusti.
Vasarą skaičiau Nečiajevo biografiją ir stebėjausi, kaip lengvai sutiktus intelektualus sužavėdavo jokio išsilavinimo neturintis žiaurus manipuliuotojas ir veidmainis. Teismas turėjo milžinišką atgarsį, jį pratęsė Dostojevskio romanas. Tačiau po keliasdešimties metų valdžią Rusijoje uzurpavę bolševikai ėmėsi energingai įgyvendinti Nečiajevo parašytą „Revoliucionieriaus katekizmą“. Jame, be kita ko, rašoma, kad revoliucionierius neturi nei savo interesų, nei darbų, nei jausmų, nei prisirišimo, nei nuosavybės, nei vardo. Nečiajevas sakė, kad revoliucionierius žino tik „griovimo mokslą“, jis niekina visuomenės nuomonę ir nekenčia dabartinės moralės. Iš pradžių bolševikai visiškai uždraudė Dostojevskį, o po 1956-ųjų leido skaityti ne visas jo knygas. „Demonai“ buvo tarp uždraustųjų, kol bene 8-ojo dešimtmečio pradžioje buvo pradėti leisti akademiniai rašytojo raštai. Į juos paprastai sudedama viskas. Taip pirmąkart perskaičiau „Demonus“ kartu su nepaprastai išsamiais moksliniais komentarais ir supratau, kad gyvenu Nečiajevo išsvajotoje santvarkoje. Santvarka man ir anksčiau kėlė abejonių, tačiau „Demonai“ puikiai paaiškino jos teroristinę prigimtį.
Nauji filmai – „Grėsmingasis aštuonetas“, „Didžioji skola“
Filmo „Grėsmingasis aštuonetas“ („The Hateful Eight“, JAV, 2015) titruose iš pat pradžių lyg perspėjimas nuskamba, kad tai – aštuntasis Quentino Tarantino filmas. Vadinasi, liko dar du ir režisierius pasitrauks iš kino. Ką jis veiks, dar anksti spėlioti, nors visai nenustebčiau, jei Tarantino imtų kurti romanus ar pjeses. Dialogus jis rašo puikiai, kalbos jausmas – tiesiog tobulas: kiekvienas naujojo filmo personažas kalba taip, kad akivaizdi jo kilmė ir išsilavinimas, personažų istoriją jis gali papasakoti keliomis replikomis. Kita vertus, nežinau, kas dabar gali prilygti Tarantino darbui su aktoriais. Visiems būtų geriau, jei jis liktų kine, juolab kad Tarantino nuolat prisipažįsta jam meilę.
Ji akivaizdi nuo pirmųjų kadrų, kai plačiame ekrane (filmuota ant 70 milimetrų juostos, kuri buvo populiari 7-ajame dešimtmetyje), skambant Ennio Morricone’s muzikai, pamažu ryškėja pakrypusi medinė Nukryžiuotojo skulptūra, o jos fone atsiveria snieguose paskendę kalnai ir jų papėdėje skubantis diližanas. Žinoma, kalno viršūnė gana aiškiai primena studijos „Paramount“ emblemą, o nuorodų į vesterno istoriją filmas kimšte prikimštas, ką jau kalbėti apie pavadinimą. Bet šįkart režisierius nesistengia polemizuoti nei su klasikiniais vesternais, nei su antivesternais, ima tik tai, ko jam reikia. Todėl vienas amerikietiškiausių žanrų režisieriui yra būdas diskutuoti apie šiuolaikinę Ameriką, nors galiausiai noras sušiuolaikinti filmą, man regis, tapo jo silpnąja vieta.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Praėjusį ketvirtadienį Amerikos kino akademija paskelbė „Oskarų“ nominacijas. Kas šiemet laimės pasaulyje populiariausius apdovanojimus, sužinosime vasario 28 dieną. Primename kelias nominacijas, nes dar galima pasižiūrėti kelis nominuotus filmus.
Geriausio filmo „Oskarui“ nominuoti: „Didžioji skola“, „Bruklinas“, „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“, „Marsietis“, „Šnipų tiltas“, „Kambarys“, „Spotlight“ ir „Hju Glaso legenda“.
Į geriausio režisieriaus padovanojimą pretenduoja: Lenny Abrahamsonas („Kambarys“), Alejandro Gonzalezas Iñárritu („Hju Glaso legenda“), Tomas McCarthy („Spotlight“), Adamas McKay’us („Didžioji skola“), George’as Milleris („Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“).
Geriausio filmo užsienio kalba „Oskarui“ nominuoti: „Krigen“ (rež. Tobias Lindholm, Danija), „Mustangės“ (rež. Deniz Gamze Ergüven, Prancūzija), „Sauliaus sūnus“ (rež. László Nemes, Vengrija), „Theeb“ (rež. Naji Abu Nowar , Jordanija), „Gyvatės apkabinimas“ (rež. Ciro Guerra, Kolumbija).
Daugiausia, 12 nominacijų gavo „Hju Glaso legenda“. „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ sulaukė dešimties, Ridley’io Scotto „Marsietis“ – septynių nominacijų.
Artėja „Žiemos ekranai“
Sausio 21 d. prasideda Prancūzų kultūros instituto rengiamas festivalis „Žiemos ekranai“. Jis vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Anykščiuose, Marijampolėje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Palangoje.
Šįkart festivalio programos sudarytojai atrinko filmus apie šeimą. „Žiemos ekranus“ atidarys Olivier Jahano filmas „Smėlio pilys“ („Les Chateaux du sable“, 2015). Tai pasakojimas apie trisdešimtmetę fotografę Eleonorą, kuri nusprendė parduoti tėvo namą. Į Bretanę jį vyksta su senu draugu Samueliu, su kuriuo jie išsiskyrė prieš kelerius metus. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Emma de Caunes ir Yannicas Renier.
Laurent’o Larivière’o socialinė drama „Aš esu karys“ („Je suis une soldat“, 2015) šiemet buvo rodyta Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Jo herojė trisdešimtmetė Sandrina (Louise Bourgoin) priversta grįžti į motinos namus. Ji pradeda dirbti dėdės šunų veislyne. Greit paaiškėja, kad čia užsiimama iš Rytų šalių atvežtų šunų kontrabanda.
Krėsle prie televizoriaus
Vis laukiu, kada ir Lietuvoje atsiras romanas, kuriame bus aprašyta fiktyvaus politiko biografija. Tokiose knygose dažniausiai rašoma apie tai, ką slepia jų herojai, ir tai leidžia geriau apibūdinti visuomenę, kuri juos išrinko. Kol tokių knygų neturime, galima pasižiūrėti Kevino Macdonaldo 2009 m. sukurtą „Tikrąją padėtį“ (LRT, 21 d. 22 val.). Šis politinis trileris – populiaraus BBC 2003 m. serialo kino versija. Filmo herojus yra žurnalistas Makafris (Russell Crow), tiriantis žiaurius nusikaltimus. Viena iš aukų – kongresmeno Kolinzo (Ben Affleck) meilužė. Politiką žurnalistas pažįsta nuo universiteto laikų. Jis pradeda domėtis korupcija aukščiausiuose valdžios ešelonuose ir politikos sluoksniuose. Tačiau žmonės, su kuriais susiduria Makafris, nepratę, kad į jų reikalus kištųsi pašaliniai.
Vis dėlto režisierių, matyt, labiau sudomino žurnalistikos tema, tiksliau, dienraščių ir interneto konkurencija. Makafris – tipiškas senosios žurnalistikos atstovas: jis moka rašyti ranka, tikrinti faktus, tyčiojasi iš visokių kvailų tinklaraščių (nors imasi globoti ne pačią kvailiausią tinklaraštininkę), sugeba rinkti informaciją be kompiuterio ar mobiliojo telefono, bet svarbiausia, jis siekia tiesos, o ne šlovės ar pinigų. Man regis, pas mus apie tokią žurnalistiką jau visi pamiršo, ypač skaitantieji internetinius šiukšlynus, kuriuose svarbiausia naujiena – abejotinos reputacijos gražuolės užpakalis.
Nanni Moretti apie „Mano mamą“
Kiekvienas mano filmas yra asmeniškas: tik tokį kiną sugebu kurti. Filme „Turime popiežių!“ pasakojau apie popiežiaus depresiją, bet iš tikrųjų apie savo. „Balandis“ tikrąja to žodžio prasme buvo apie mane, apie tėvystės patirtį, naują požiūrį į artimuosius. Esu gana savikritiškas, sugebu ir mėgstu iš savęs pasijuokti. Bet filme „Mano mama“ man reikėjo distancijos – nenorėjau pasakoti apie kažką, kas pernelyg stipriai primintų mane. Ieškojau autonomiško personažo iš kūno ir kraujo. Mane daug kas sieja su Margherita, bet ir daug skiria. Ji – ne sijonuotas Moretti.