7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kas lydi mūsų žingsnius

Pokalbis su režisieriumi Aleksandru Veledinskiu

Neringa Kažukauskaitė
Nr. 4 (1156), 2016-01-29
Kinas
Aleksandras Veledinskis
Aleksandras Veledinskis

Praėjusią savaitę Vilniuje svečiavosi rusų režisierius, scenaristas Aleksandras Veledinskis. Jis – žinomų TV serialų „Brigada“, „Tolimųjų reisų vairuotojai“, „Įstatymas“ scenaristas bei filmų, tapusių tikrais įvykiais Rusijos kino pasaulyje, režisierius. Veledinskio filmas „Rusiška“ (2004) rodė sudėtingą jaunuolio brandos periodą. Filme „Gyvas“ (2006) prabilta apie Čečėnijos kare suluošintų jaunuolių gyvenimą. Didžiausio pripažinimo sulaukė Veledinskio juosta „Geografas gaublį pragėrė“ (2013), sukurta Aleksejaus Ivanovo romano motyvais. Filmas į ekraną grąžino taip ilgai nebūtą mūsų laikų herojų – mokytoją Služkiną, kurį nyki kasdienybė verčia išduoti save ir elgtis niekšingai.

 

Į kiną atėjote labai vėlai. Baigėte mokslus Gorkio (dabar Žemutinis Naugardas) politechnikos institute, dirbote inžinieriumi. Tačiau, kaip sakėte įvairiuose interviu, dirbti kine norėjote visada. Kodėl taip ilgai užtrukote?

Taip, pirmą filmą pradėjau filmuoti 41-erių metų. O svajojau iš tiesų nuo vaikystės. Jau antroje klasėje su draugu darėme „Kaukazo belaisvės“ perdirbinį... Tie vaikystės bandymai kurti filmą, žinoma, tebuvo žaidimas, bet mes labai rimtai stengėmės. Matyt, man neužteko valios, charakterio ar dar ko nors, kad patekčiau į kiną anksčiau.

 

Tačiau tas ilgas kelias į kiną buvo tarsi nužymėtas ženklais, lemtingais atsitiktinumais ir susitikimais.

Esu įsitikinęs, kad mūsų žingsnius kažkas lydi. Ne veltui tiek lemtingų dalykų mano kelyje būta. Na, sakykime, kad ir toks – įstojęs į Aukštuosius režisūros ir scenaristų kursus apsigyvenau viename bendrabučio kambaryje su Igoriu Parubliovu ir Aleksejumi Sidorovu. Tuo metu aš jau turėjau du sūnus – Igorį ir Aleksejų. O vėliau mes – kambario draugai – tapome pagrindiniais serialo „Brigada“ kūrėjais.  

 

Baigėte kino kursus 1995 metais, labai sudėtingais permainų laikais. Atrodo, pagaliau atsiveria durys į išsvajotąjį kiną, o ten....

O ten visiška tuštuma ir nežinia. Kino iš esmės nebėra. Beldėmės į visas duris, bent jau buvo leista iki tų durų prieiti. Mums maloniai šypsojosi, išklausydavo, sakydavo, kad viskas puiku ir genialu, bet pinigų tam neturime. Ir taip mes vaikščiojome, vaikščiojome... O ką beliko daryti? Buvo tikrai nelengva – augo du vaikai, man beveik keturiasdešimt metų... Dabar kažkaip net keista tą patirtį prisiminti. Matyt, tik tie lemtingi ženklai padėjo išsaugoti tikėjimą, kad vis dėlto viskas bus gerai, ir nepalūžti.

 

Ir tada nutiko „Brigada“ (2002) – milžiniško populiarumo sulaukęs ir jo kūrėjus išgarsinęs televizijos serialas apie paprastus maskviečius vaikinus, kurie tampa kriminaliniais autoritetais. Jūs buvote vienas šios rusiškos gangsterių sagos scenarijaus autorių.

Taip, „Brigadą“ pagaliau pavyko „pramušti“ ir tas projektas įvyko. Serialas serialui nelygu. Mes jį stengėmės daryti kaip kiną.

 

Bet tada vėl nutiko neįtikėtinas dalykas. Grįžkime šiek tiek atgal – vėl VGIK (Maskvos kinematografijos instituto, – red. past.) bendrabutis, aš – Aukštųjų kursų studentas, susipažįstu su kažkokia mergaite – kino ekonomikos fakulteto studente, duodu jai paskaityti savo trumpametražio filmo scenarijų ir po to mes sėkmingai nesimatome ketverius metus. Po ketverių metų ji, jau baigusi institutą, susiranda mane ir sako: „Radau pinigų tavo filmui...“ Ta mergaitė buvo Sabina Jeremejeva, dabar ji viena geriausių rusų prodiuserių. Jos vyras – kino operatorius Olegas Lukičiovas – šiuo metu vienas iš stipriausių Rusijoje. Taip mes trise debiutavome kine: man tada buvo keturiasdešimt vieneri, Sabinai dvidešimt ketveri, Olegui trisdešimt.

 

Kalbate apie savo garsią trumpametražinę juostą „Mudu abudu“ (2001), kurią išimties tvarka (nes trumpo metražo filmų toje programoje nerodo) įtraukė Kanų festivalio oficialioji programa „Kitas žvilgsnis“. Nenunešė „stogo“ tokia pirmo filmo sėkmė?

Beje, aš visada žinojau, kad mano pirmas festivalis bus Kanai...

 

Na, Jus tikrai per gyvenimą veda toks čechoviškas požiūris: „Nešk savo kryžių ir tikėk“...

Absoliučiai taip. Man labai artima, kad Čechovas visada palieka viltį savo herojams. Gal ironizuoja ją, bet palieka. Arba tiksliau – pagaili savo herojų ir palieka jiems viltį. Todėl Čechovas yra didis rašytojas.

 

Toks požiūris į žmones aiškiai juntamas ir Jūsų filmuose.

Ačiū, man tai iš tiesų svarbu.

O apie „stogo“ nunešimą – jau per vėlu buvo. Tokiame amžiuje „stogą“ sunku prarasti, jis jau pernelyg stipriai „prikaltas“. Greičiau atvirkščiai. Tau atsiveria galimybė dirbti kine, o kartu ir didelė baimė patirti nesėkmę, nuvilti. Sakykime, aš žinau, kaip sukurti festivalinį filmą, tačiau man svarbu didesnė žiūrovų auditorija. Jei toks filmas patenka ir į festivalius, laimi prizus – puiku, aš džiaugiuosi.

 

Ar nemanote, kad toks kino dalinimas į festivalinį ir komercinį yra kiek dirbtinis? Geras filmas iš tiesų gali būti vertinamas ir festivalinės publikos, ir daug platesnės auditorijos.

Visiškai sutinku, tai tikrai gali sutapti. Būtent taip nutiko ir su „Geografu...“, kurį ir festivaliai įvertino prizais, ir per 50 milijonų pasižiūrėjo. „Geografas...“ finansiniu požiūriu atsipirko ir uždirbo. Tokie filmai dabar vadinami terminu art main stream: ir menas, ir platesnei auditorijai tinka. Vis dėlto yra svarbus skirtumas – filmą pamatys 100 žiūrovų ar 100 tūkstančių. Kaip sakė Vasilijus Šiukšinas: „Kokia prasmė rėkti tuštumoje?“ Ir po nuostabaus kinematografiniu požiūriu filmo „Virvių virvę vijo“ („Pečki-lavočki“), kurį laikė savo mylimiausiu, jis sukūrė kur kas didesnio žiūrovų palankumo sulaukusį filmą „Putinas raudonasis“.

 

Viena svarbiausių Jūsų filmo sėkmės priežasčių – Konstantino Chabenskio sukurtas mokytojo Služkino vaidmuo.

Viename interviu Konstantinas yra sakęs, kad tuo vaidmeniu jį ir įsimins. Tiesiog pasisekė pasirinkti tinkamą aktorių. Didį aktorių. Už tai esu dėkingas filmo prodiuseriui Valerijui Todorovskiui. Mes ilgai rinkomės, ir kai jis ištarė Konstantino pavardę, staiga sakau: „Stop, tik pažiūrėk į knygos viršelį! Juk čia nupieštas Chabenskis!“ Argi tai ne dar vienas likimo ženklas? Tuoj pat jam paskambinom, jis tylėjo kokias...penkias sekundes. Sako, man tiesiog kvapą užėmė, todėl negalėjau iš karto atsakyti: „Taip! Filmuosiuosi!“

 

„Geografe...“, mano galva, yra nuostabiausias dalykas – stiprus vidinės laisvės pojūtis. Ekrane rodomas visais požiūriais nykus, niūrus gyvenimas, o žiūrėdamas skrieji lyg tose sūpynėse su pagrindiniu herojumi.

Taip, juk filmas net prasideda daina apie laisvę. Služkinas yra laisvas daryti nuodėmes ir niekšybes, kaip dauguma aplinkinių, bet jis jų nedaro. Jis laisvas ir nedaryti nuodėmių bei niekšybių.

 

Grįžkim į 2004 metus, kai pasirodė jūsų filmas „Rusiška“ pagal Eduardo Limonovo kūrybą. Kuo patraukė šio rašytojo kūryba, jos vadinamasis „Charkovo periodas“. Net esate sakęs, kad pagrindinis šio filmo herojus – tai Jūs.

Irgi sutapimas – Limonovo mama ir mano tėvas yra iš vieno miestelio prie Žemutinio Naugardo, kur visi susiję giminystės ryšiais, tad gal ir mes esame tolimi giminaičiai. Jo aprašyta vaikystė, jaunystė labai panaši į mano, į tai, kur ir kaip aš augau ir brendau: uždaro pramoninio miesto pakraštys, ilga gatvė, chuliganiški jaunuoliai. Skaičiau jo tekstus ir mačiau viską, kas vyko su manimi, kai buvau šešiolikos ar septyniolikos metų. Viskas buvo artima, suprantama. Tiesą pasakius, dar besimokydamas norėjau kurti filmą pagal Limonovo kūrybą. Nors daugelis baisėjosi: „Juk jis fašistas ir t.t.“. O aš mačiau poetą, gerą poetą.

 

Filmo pavadinimas „Rusiška“ – pagal Limonovo eilėraščio pavadinimą. To eilėraščio eilutės ir paaiškina, apie ką filmas – apie atgailą ir atleidimą, krikščioniškus dalykus.

 

Ar bandymas suvokti, kas yra „rusiška“, nėra būdingas ir kitiems Jūsų filmams: kas yra rusų inteligentas „Geografe...“, kas yra jaunuolio branda Rusijoje filme „Rusiška“ ir kt.

Taip, mane tai domina ir jaudina. Man svarbu savęs identifikavimas. Rusų tauta, deja, iki šiol nesuvokė, atrodo, savo pasirinkimo. Mus blaško nuo vieno kraštutinumo prie kito. Tai mane jaudina, stebina ir gąsdina.

 

O kaip Jūs save identifikuojate? Kaip atsakytumėte į tiesų klausimą: kas esi?

Aš nesu pasaulio pilietis. Pagal pasą ir savo dvasia esu rusas. O jei atsakyčiau tiesiai ir griežtai – esu krikščionis ir savo vaikų tėvas.

 

Jūsų filme „Gyvas“ (2006) svarbiausia mirties, jos metafizikos tema. Kas sukrėtė, kad ėmėtės tokio filmo?

Tie įvykiai, kuriuos matome filme – Čečėnijos karas. Visa tai buvo šalia, nors, ačiū Dievui, tiesiogiai manęs ir mano šeimos nepalietė. Tačiau, kaip sakė Andrejus Platonovas: „Be manęs tautos mažiau.“ Negalėjo nejaudinti, kas vyksta mano šalyje. Tik dabar nerekomenduojama filmuoti filmų apie Čečėniją. Net kai mes jau filmavome, buvo tokia nuostata: „Oi nereikia...“ Bet dar spėjome pralįsti. Turiu pasakyti, kad šiandien šis filmas beveik uždraustas. Oficialiai uždrausti negali, bet neakivaizdžiai bus uždarytos visos durys.

 

Visi netenkame artimųjų, visi gyvename ta patirtimi. Mūsų visų tas laukia. Prisimenu neįtikėtiną nutikimą. Su savo sūnumi, kuriam tada buvo šešeri, ėjome Naugardo gatve, o šalia – didelė raudonų plytų siena, už jos girdėti gedulinga muzika. Ten senos istorinės miesto kapinės. „Kas čia?“ – klausia sūnus. Kapinės. „O ką ten daro?“ – klausia vaikas toliau. Laidoja žmones, kurie miršta. „O visi miršta?“ – toliau klausia. Visi. „Ir aš mirsiu?“ – klausia mano šešiametis sūnus. Ir aš taip sustingau... Ką atsakyti? Meluoti negali. „Na, tai bus labai labai negreit.“ Sūnus užtilo ir ilgai su niekuo nekalbėjo. Jis galvojo apie tai. Tai tokios archetipinės situacijos, kurių mums, kuriantiems kiną, reikia laikytis.

 

Esate scenaristas, tačiau visi Jūsų filmai yra ekranizacijos, sukurti svetimų kūrinių motyvais. Kodėl?

Matyt, todėl, kad literatūra man įdomiau, svarbiau ir reikšmingiau nei kinas. Literatūra yra svarbiausia kultūroje. Literatūrai gal tik muzika gali prilygti. Todėl gera literatūra gali įkvėpti kurti filmą. Esu visiškai įsitikinęs, kad kine svarbiausia scenarijus. Tada aišku, apie ką ir kodėl. O ne šiaip sau... Kinas vis dėlto labai techniškas dalykas. Be to, labai komercializuotas reikalas, kurį valdo pinigai. Tačiau kaip dainuoja Borisas Grebenščikovas: „Rokenrolas miręs, bet aš dar gyvas.“

 

Todėl ir toliau dirbate kine, kuriate naują filmą?

Taip, dabar filmuoju jau anksčiau pradėtą, bet tada neįvykusį projektą „Keiptauno uoste“. Šį kartą tai mano originalus scenarijus, kurio pagrindas – tik mano tėvo žodinis pasakojimas. Jis kariavo Juodosios jūros laivyne, vėliau Tolimuosiuose Rytuose. Anksčiau į tą istoriją nekreipiau dėmesio – liko gyvas ir gerai. Neužmušė, tai aš ir atsiradau šiame pasaulyje. Atsispyriau nuo tos tėčio istorijos, ją transformavau. Veiksmas vyksta 1996 metais Rusijoje, Ukrainoje ir PAR. Dabar jau nufilmuoti trys ketvirtadaliai filmo. Filmavome Kryme, Peterburge, liko Keiptaunas. Filme labai daug aktorių, tačiau nėra pagrindinio vaidmens. Tai mano toks pirmas filmas, kuriame nėra centrinės figūros. Bet iš tiesų ji yra. Pažiūrėsite filmą ir išsiaiškinsite, kas svarbiausias veikėjas.

 

Kada laukti premjeros?

Kada baigsim... Filmuoju greitai, bet montuoju ilgai. Ir biudžetas filmo labai ribotas. Deja, man visada tenka filmuoti mažo biudžeto filmus.

 

Kodėl?

Nežinau, kažkodėl visada susiveda į tai, kad aš galiu pigiai ir gerai. Gal čia yra ir kokių privalumų, bet aš pavargau. Juo labiau kad toliau laukia rimtas iššūkis – Zacharijaus Prilepino romano „Vienuolynas“ ekranizacija. Lagerių tema, Solovkai, 3-iasis dešimtmetis.

 

Baisūs įvykiai. Mes dabar sėdime ir kalbamės televizijos rodomų neramių žinių fone. Ką menininkas gali (ar turi ) daryti tokioje pasaulio politinėje situacijoje? Kai 8-ajame dešimtmetyje Vokietijoje veikė teroristinė organizacija RAF, R.W. Fassbinderis sakė: „Aš nemėtau bombų, aš režisuoju filmus.“

Teisingai sakė. Aš tokiu atveju visada cituoju kitą vokietį – Goethe. Į klausimą, kodėl rašote knygas, jis atsakė: „Norėdamas sušvelninti papročius.“ Menas reikalingas dvasiniam palaikymui, kad žmogus nedarytų niekšybių.

 

Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė

Aleksandras Veledinskis
Aleksandras Veledinskis
„Geografas gaublį pragėrė“
„Geografas gaublį pragėrė“