Įtariu, kad „Panoramos“ žurnalistai gyvena pagal šūkį: „Nė dienos be kariuomenės.“ Kasdien jie rengia siužetus apie kariuomenę ir šauktinius, kartais net du ar tris, ir visai nesvarbu, kad pretekstas labiau anekdotiškas nei aktualus, pavyzdžiui, apie būsimą šauktinių vegetarų valgiaraštį. Surinkus ir sumontavus kad ir pastarojo pusmečio siužetus apie armiją ir krašto apsaugos ministrą, manau, atsirastų ne tik psichoanalitikams įdomus filmas.
Šiąnakt (29 d. 02.25) TV3 parodys Danny Boyle’o „Transo būseną“ (2013). Režisierius pasinaudojo pastaraisiais metais pamėgta tema apie prarastą atmintį. Panašių filmų scenaristas Charlie Kaufmanas yra sakęs, kad „dabar madingi trileriai, kuriuose viskas ne taip, kaip tikrovėje“.
„Transo būsenos“ veikėjas, dailės aukcionų bendradarbis Saimonas (James McAvoy), vykstant apiplėšimui gauna per galvą ir pamiršta, kur paslėpė Goyos drobę. Todėl plėšikai pasamdo gražuolę psichoanalitikę Elizabet (Rosario Dowson), ji turi padėti Saimonui prisiminti. Elizabet neįmanoma neįsimylėti, tad šis filmas – ne tik galvosūkis apie apiplėšimą, bet ir pasakojimas apie meilės transą. Kodėl jis man priminė militaristinę „Panoramos“ propagandą? Boyle’as nori įtikinti žiūrovus, kad asmenybė – tai viskas, ką žmogus kada nors pasakė, padarė, pajuto, pamatė. Visa tai jis paverčia vaizdų virtine, kuri veikia beveik kaip hipnozė. Nesakau, kad „Panorama“ ar krašto apsaugos ministras nori hipnotizuoti žiūrovus begaliniu pasakojimu apie augančią karinę lietuvių galią. Greičiau jie beldžiasi į tai, ką psichoanalitikai vadina fantazmu. Pasak filosofo Andrzejaus Lederio, būtent fantazmas slepia pavojingus troškimus, kurie niekad nebūna iki galo suvokti. Kartais reikia vieno žodžio, kad fantazmų scenarijai pradėtų veikti. Man regis, lietuvių problema ta, kad vis dar neatsirado politinė kalba, kuri įvardytų tautos nuoskaudas, kompleksus, neteisybės pojūtį. Vietoj žodžių turime kareiviškus vaizdelius arba blogus Vilniaus mero fantazmus žadinančias Žaliojo tilto skulptūras. Štai čia ir vėl kyla klausimas, ką pamiršti, o ką atsiminti.
„Transas“ – efektingas, bet tuščias filmas, dar vienas neonoir pratimas. Tokius stiliaus pratimus itin mėgsta madingi režisieriai. Tačiau „Transas“ tiksliai įvardija šių dienų žmogaus būseną – nuolatinę naujų pojūčių paiešką, net jei tie pojūčiai ne visai malonūs. Filmai apie moterų laimės paieškas tradiciškesni. Nicole Holofcener „Meilei nereikia žodžių“ (TV3, 31 d. 22.30) pasakoja apie du penkiasdešimtmečius – masažistę Evą (Julia Louis-Dreyfus) ir televizijos serialų filmotekoje dirbantį Albertą (James Gandolfini). Abu gyvena Los Andžele, abu išsiskyrę, augina dukteris, kurios netrukus išvyks studijuoti į kitus miestus. Jie susipažįsta vakarėlyje, po to pradeda susitikinėti. Eva – temperamentinga, veikli, pasitikinti savimi, flegmatiškas storulis Albertas apdovanotas geru humoro jausmu ir sugeba būti autoironiškas.
Eva draugauja su poete Mariana (Catherine Keener) ir nuolat girdi jos prisiminimus apie buvusį vyrą – buką ir neseksualų. Sužinojusi, kad Marianos buvęs vyras ir jos naujas širdies draugas – tas pats žmogus, Eva padaro lemtingą klaidą. Ji pasiduoda Marianos vertinimams. Čia ir slypi Holofcener pamoka žiūrovams: nepasiduokite svetimiems vertinimams, niekada jų neprisiminkite.
Apie tai, ar verta prisiminti praėjusias meiles, svarsto Nancy Meyers filmas „Tai... sudėtinga“ (LRT, 31 d. 21 val.). Pagrindinė jo herojė Džeinė (Meryl Streep) išsiskyrė prieš dešimt metų. Ji turi gražius vaikus ir cukrainę. Tačiau sūnaus diplomo teikimo išvakarėse moteris praleidžia naktį su buvusiu vyru Džeiku (Alec Baldwin). Prasideda keistas romanas, nes Džeikas jau sukūrė kitą šeimą, o ir Džeinės horizonte pasirodo žavus architektas (Steve Martin). Ką pasirinks Streep herojė – nepriklausomybę ar vyriškį?
Pastebėjau, kad naujose lietuviškose komedijose būtinai, kad ir menkame epizode, turi nuskambėti žodis „gėjus“. Matyt, lietuviams gėjaus motyvas turi sukelti humoro priepuolį. Kažkodėl kino salėje iki šiol to nepastebėjau, net kai kartu su grupele protiškai atsilikusių jaunuolių „Forum Cinemas Vingis“ žiūrėjau gėdingai nejuokingą „Tarp mūsų, berniukų...“. Todėl nesitikiu sulauksiąs lietuvių kine kažko panašaus į 1996 m. Mike’o Nicholso sukurtą „Narvelį“ (TV3, šiąnakt, 29 d. 00.10), nors ir šis filmas – gerokai vėlesnis Franciso Vebero komedijos perdirbinys. Jei pasižiūrėtume, kada sukurta pjesė, pagal kurią filmą statė Veberas, suprastume, kad nuo Europos atsilikome, matyt, pusšimčiu metų ir dar antra tiek žiūrėsime įžūliai reklamos prigrūstą lietuvišką klojimo kiną.
„Narvelio“ herojai – laiminga gėjų pora Armanas ir Albertas. Jie – naktinio klubo Majamyje savininkai. Poros laimę sudrumsčia Armano sūnaus sugrįžimas. Jis rengiasi vesti konservatyvaus senatoriaus dukterį. Merginos tėvai jau skuba susipažinti su būsimais giminaičiais. Tad Robino Williamso herojui teks apsimesti mama. 1996-aisiais „Narvelis“ konservatyviojoje Amerikoje sulaukė didžiulio pasisekimo ir pralaužė ledus ne vienam rimtam filmui apie homoseksualus.
Robinas Hudas nuo pat 3-iojo XX a. dešimtmečio pradžios – vienas populiariausių kino personažų. Tačiau kiekvienas kino Robinas Hudas vis kitoks. 2010 m. sukurto filmo „Robinas Hudas“ (LRT, vasario 4 d. 22 val.) režisierius Ridley Scottas mato jį pirmiausia kaip „tikrą vyrą“. Filmuose apie kilnųjį plėšiką dominuoja koks nors vienas aspektas – istorinis personažas, mitas ar maištininkas. Bet kiekvienąkart Robinas Hudas yra tikrasis to laiko, kai sukurtas filmas, herojus. Pasak kultūros tyrinėtojo Stepheno Knighto, „gero nusikaltėlio idėja yra patraukli kiekvienoje kultūroje. (...) Ji testuoja savo laikotarpio teisę, apnuogina jos silpnybes, tampa būsimos laisvės pažadu. Tokius utopinius mitus galima personifikuoti: vienas personažas tada sukaupia visą pasipriešinimą represyviai tikrovei.“
Todėl aktoriaus pasirinkimas visada svarbus, nes Robiną Hudą gali vaidinti ne bet kas, tik žvaigždė, įkūnijanti savo laiko vyriškumo idealą. Todėl neatsitiktinai „tikrą vyrą“ Scotto filme kuria Russellas Crowe. Jo vaidinamų personažų „primušto šuns“ išorė dažniausiai slepia ne tik fizinę jėgą, bet ir įžvalgų protą bei daug patyrusio ir sau atsakiusio į klausimą, prisiminti ar pamiršti, žmogaus patirtį.
Jūsų–
Jonas Ūbis
