Kinas
Šį penktadienį kino teatrai pradeda rodyti Nani Moretti filmą „Mano mama“ („Mia madre“, 2015). Jo premjera įvyko Kanų kino festivalyje. Ten Pawełas T. Felisas ir kalbėjosi su režisieriumi. Jų pokalbį spausdiname sutrumpintą.
Ar nors akimirką nenorėjote suvaidinti pagrindinio „Mano mamos“ personažo režisieriaus?
Esu per senas, vaidinti pagrindinį vaidmenį ir režisuoti – man jau per daug. Bent jau taip skamba linksmoji atsakymo versija.
O tikroji?
Kiekvienas mano filmas yra asmeniškas: tik tokį kiną sugebu kurti. Filme „Turime popiežių!“ pasakojau apie popiežiaus depresiją, bet iš tikrųjų apie savo. „Balandis“ tikrąja to žodžio prasme buvo apie mane, apie tėvystės patirtį, naują požiūrį į artimuosius. Esu gana savikritiškas, sugebu ir mėgstu iš savęs pasijuokti. Bet filme „Mano mama“ man reikėjo distancijos – nenorėjau pasakoti apie kažką, kas pernelyg stipriai primintų mane. Ieškojau autonomiško personažo iš kūno ir kraujo. Mane daug kas sieja su Margherita, bet ir daug skiria. Ji – ne sijonuotas Moretti.
Ar filmavimo aikštelėje būnate toks pat bejėgis kaip filmo herojė?
Kiekvienąkart vis labiau. Kelios dienos prieš prasidedant filmavimui jaučiuosi ligonis, lyg pirmąkart ruoščiausi į mokyklą. Kai kūriau filmus prieš keturiasdešimt metų, buvau jaunas ir narsus. Žavu pasitikėti savimi – viską žinai geriausiai: tu pakeisi kiną, pasaulį, viską. Dabar suvokiu savo ribas, retai būnu patenkintas savimi.
Ar sakote aktoriams: „Turi būti personažu, bet kartu ir šalia jo“?
Paverčiau tai pokštu, bet iš tikrųjų mėgstu tokią vaidybą. Man neįdomūs aktoriai, kurie visiškai susilieja su personažu. Ir išnyksta. Noriu matyti gerą aktorių, kuris priešais kamerą visąlaik duoda kažką savo, asmeniško. Žinau, tai skamba kvailai. Todėl niekad to neišdrįsčiau aktoriams pasakyti. Renkuosi ilgas repeticijas, papildomus dublius. Kol pasiekiu tai, ko man reikia.
Dažnai kuriate filmus apie filmų kūrimą, net „Turime popiežių!“ svarbus yra teatro motyvas. Tikrovė savaime yra spektaklis?
Žinoma. O aš niekad ir nesijaučiau režisieriumi realistu. Užtat man įdomus žaidimas su tikrove, skirtingos perspektyvos, iš kurių žvelgiame į mus supantį pasaulį. Todėl filme „Mano mama“ yra ne tik filmavimo aikštelė, bet ir prisiminimai, sapnai, svajonės: būtent tokia tikrovė man ir įdomi. Ta pažodinė – iš televizoriaus ekrano ar gatvės – man jau nuobodi. Žinoma, kūriau politiškai angažuotus filmus, būdavau pasipiktinęs ir pašaipus. Bet tam tikra prasme tai balsas, skambantis į tuštumą: tokioje šalyje kaip Italija kinas jau seniai nebeturi prasmės. Man dažnai atrodo, kad filmai jau nebedomina nei politikų, nei italų. Užuot kūręs filmus apie dabartį, norėčiau ekranizuoti Čechovą. Tai tikrai puikūs scenarijai.
Girdėjau, kad „Mano mamos“ scenarijaus apmatus parašėte labai greit.
Kai filmavau „Turime popiežių!“, mama sunkiai sirgo. Ji mirė, kai montavau filmą. Scenarijaus sumanymas gimė labai greit, pradėjau jį rašyti, nors dažniausiai tarp filmų darau ilgas pertraukas.
Jums „Mano mamos“ rašymas padėjo?
Buvo sunkių momentų, ypač pradžioje. Parašęs pirmą variantą, iš stalčiaus išėmiau mamos užrašus, ji juos rašė jau labai sirgdama. Norėjau, kad dialogai tarp mamos ir dukters būtų kuo tikroviškesni. Bet paskui ateina išganingoji distancija: filmas – tai chaosas, masė žmonių, kasdieninės techninės problemos. Asmeninis kontekstas nebetenka prasmės.
Tačiau visada kartoju, kad filmų kūrimas nėra terapija. Tikiuosi, kad po visų tų autobiografinių filmų truputį geriau suprantu save. Bet ar iš tikrųjų daug kas pasikeitė? Abejoju.
Tai ne pirmas Jūsų filmas, kuriame kartojasi artimo žmogaus praradimo tema.
Jauni žmonės nemėgsta galvoti apie mirtį. Bet nuo tam tikro laiko mano laikrodis matuoja laiką daug greičiau. Matau tai, jaučiu. Ir apie tai galvoju vis dažniau.
Kai kūriau „Sūnaus kambarį“, man gimė sūnus. Turėjau išstumti iš savęs baimę, kad tą svarbiausią būtybę galėčiau prarasti. Filme „Mano mama“ pasakoju apie gimdytojos mirtį, nes tai fundamentali kiekvieno mūsų patirtis. Momentas, kai nukertamas svarbiausias, nenutraukiamas siūlas.
Giulia Lazzarini filme vilki Jūsų mamos drabužius, yra apsupta knygų iš jos bibliotekos. Ar ji labai primena Jūsų motiną?
Labai, tai nustebino net mane patį. Stebuklingu būdu ji sugebėjo pagauti itin intymius mano mamos bruožus, nors niekad jos nepažinojo.
Kai mirė Jūsų mama Agata Apicelli, ji buvo prisimenama kaip charizmatiška mokytoja, išauklėjusi kelias jaunų Romos gyventojų kartas.
Pats buvau nustebęs, kai įsitikinau, kaip giliai ji liko mokinių atmintyje. Su daugeliu ji palaikė ryšį, buvę mokiniai lankėsi jos namuose, išsipasakodavo. Bet vis dėlto svarbiausias kuriant „Mano mamą“ buvo klausimas: kas lieka po mūsų? Norėčiau kada nors išeiti su tokiu išsipildymo jausmu, kurį turėjo mama, – savo vaikuose, auklėtinių kartose ji paliko ryškų pėdsaką.
Kas tada lieka po režisieriaus, ar pirmiausia jo filmai?
Nežinau. „Mano mama“ iš tikrųjų yra netikrumo ir bejėgiškumo išraiška. Jau esu senas, man 62-eji. O šiame amžiuje „nežinau“ – tai galbūt didžiausia išmintis.
Tačiau būtų liūdna, jei po manęs liktų tik mano filmai. Tikiuosi, kad mano artimųjų, taip pat visų, su kuriais buvau susitikęs, atmintyje likiu šis tas daugiau nei tik poros judančių paveikslėlių autorius. Nes iš tikrųjų jie nėra tokie jau labai svarbūs.
Parengė K. R.
