Nauji filmai – „Aš už tave pakalbėsiu“
Dokumentinio filmo „Aš už tave pakalbėsiu“ (Lietuva, Italija, 2015) režisieriai Maxie Dejoie ir Virginija Vareikytė neslepia norėję, kad apie sovietų valdžios persekiojimą Lietuvoje kalbėtų žmonės, kalėję KGB kalėjime Vilniaus centre, savo kailiu patyrę sekimą ar provokacijas. Filmo kūrėjai atsisakė istorikų, ekspertų komentarų ir pasitikėjo tik filmo personažais bei archyviniais kadrais. Iš pirmo žvilgsnio „Aš už tave pakalbėsiu“ nepretenduoja į istorinį apibendrinimą, nes kūrėjams svarbu perteikti herojų išgyvenimus, prisiminimus, trumpai tariant, išgirsti tiesą iš pirmų lūpų. Tai pabrėžia ir subjektyvi operatoriaus Federico Torresso, kuriam talkino Eitvydas Doškus, kamera. Ji somnabuliškai klaidžioja po dabar Genocido muziejumi tapusio KGB kalėjimo koridorius, Vilniaus gatves ir miegamuosius rajonus. Kadre iškart atsiranda slogi atmosfera, kurią filmo autoriai nori išsaugoti visą filmą. Tai, matyt, aiškiausiai ir išreiškia jų požiūrį į anuos laikus. Deja, jis banalus ir paviršutiniškas, primenantis ekskursijos po KGB muziejų, kuri taip pat rodoma filme, įspūdžius. „Aš už tave pakalbėsiu“ autoriai ėmėsi užduoties, kuri, matyt, peraugo jų sugebėjimus ir žinias. Jie pasiryžo kalbėti už žmones, kurių patirties nesugeba suprasti.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Šiąnakt Beverli Hilse 73 kartą buvo išdalyti Holivude akredituotų užsienio žurnalistų apdovanojimai „Auksiniai gaubliai“. Apdovanuotuosius rinko 91 vienas žurnalistas iš 55 šalių. „Auksiniai gaubliai“ dažnai numato ir pretendentus į „Oskarus“. Pastarųjų nominantai bus paskelbti netrukus – sausio 14 dieną.
„Auksiniuose gaubliuose“ triumfavo Alejandro Gonzálezo Iñárritu filmas „Hju Glaso legenda“ („The Revenant“), kurį Lietuvos žiūrovai galės pamatyti nuo sausio 29 dienos. „Hju Glaso legenda“ gavo geriausio filmo, geriausio režisieriaus ir geriausio dramos aktoriaus (Leonardo DiCaprio) „Auksinius gaublius“.
Geriausia komedija arba miuziklu tapo Ridley Scotto „Marsietis“. „Auksinis gaublys“ geriausiai dramos aktorei įteiktas Brie Larson, suvaidinusiai Lenny Abrahamsono filme „Kambarys“. Geriausia komedijos arba miuziklo aktore tapo Jennifer Lawrence už vaidmenį filme „Džoja“ („Joy“, rež. David O. Russell), kuris mūsų ekranuose pasirodys nuo sausio 22 dienos. „Marsietyje“ pagrindinį vaidmenį įkūnijęs Mattas Damonas apdovanotas geriausio komedijos arba miuziklo aktoriaus „Auksiniu gaubliu“. Apdovanojimus už antro plano vaidmenis pelnė Kate Winslet („Steve Jobs“) ir Sylvesteris Stallone („Krydas. Gimęs kovoti“, ekranuose nuo šio penktadienio). „Auksinį gaublį“ už geriausią scenarijų pelnė Aaronas Sorkinas („Steve Jobs“). Geriausiu filmu užsienio kalba tapo vengrų režisieriaus László Nemeso filmas „Sauliaus sūnus“, kurį rudenį rodė „Scanorama“.
Ko laukti 2016-aisiais?
Nors didžiųjų kino teatrų repertuaras dažnai nuvilia kino gerbėjus, akivaizdžias jo spragas bando kamšyti kino festivaliai. Platintojai nenoriai dalijasi savo planais, juolab kad jie nuolat keičiasi, o žadėti filmai taip ir nepasirodo kino teatruose. Tačiau metų pradžioje galima ir pasvajoti, pasvarstyti, ko verta tikrai laukti, o ką bus galima pamatyti jau visai netrukus.
Sausio viduryje turi pasirodyti Adamo McKay’aus „Didžioji skola“ („The Big Short“). Pranašaujama, kad tai vienas geriausių šių metų filmų. Christianas Bale’as, Steve’as Carellas, Ryanas Goslingas ir Bradas Pittas vaidina finansininkus, kurie išpūtė nekilnojamojo turto burbulą. Tik kad jiems toli iki bankininkų, pasaulį atvedusių į 2008-ųjų krizę. Todėl finansininkai tampa teigiamais veikėjais. Puikus tempas, originali režisūra, edukacinė vertė ir moralinis kartėlis – šio filmo bruožai.
Krėsle prie televizoriaus
Lietuviai nuo tarpukario mėgdžioja amerikiečius, todėl nesistebiu, kai įsijungęs televizorių girdžiu tik sėkmės istorijas, nesvarbu, ar iš praturtėti bet kokia kaina (net savo orumo) siekiančių emigrantų, ar iš turtingų žmonių, kurie laiko save tautos žiedu. Gal todėl kiekviena televizija nuolat teikia ir kokius nors prizus, nes sėkmę turi patvirtinti solidžiai sveriantis ženklas. Todėl abejoju, ar brolių Coenų 2013 m. filmą „Groja Liuvinas Deivisas“ (LRT kultūra, 13 d. 22.40) tinka rodyti su „Elito kino“ etikete. Mūsų elitas nemėgsta nevykėlių ir jų neužjaučia.
Coenų filmas kalba apie tai, kas yra sėkmė. Liuvinas Deivisas neturi nieko – pinigų, namų, draugų, mylimos moters, šviesios ateities, jis neseniai palaidojo savižudį muzikinio dueto partnerį ir netrukus susipyks su apgaviku prodiuseriu. Jo solinio albumo taip pat niekam nereikia. Liuvinas turi tik savo muziką ir dar tiki, kad ji kam nors bus reikalinga, bet tas tikėjimas vis beprasmiškesnis. Pernakvojęs draugų namuose, jis užtrenkia duris, ir mylimas draugų katinas Ulisas lieka Liuvino glėbyje. Tai – jų abiejų odisėjos po Niujorką pradžia.
Quentinas Tarantino apie „Grėsmingąjį aštuonetą“
Šį penktadienį Lietuvos ekranuose pasirodo naujausias Quentino Tarantino filmas „Grėsmingasis aštuonetas“ („Hatefull Eight“, JAV, 2015). Pateikiame sutrumpintą režisieriaus pokalbį su Lane’u Brownu, pernai išspausdintą „New York Magazine“.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Gruodžio 27 d. savo namuose Santa Monikoje mirė amerikiečių kino operatorius, režisierius, prodiuseris, vienas įtakingiausių amerikiečių kino kūrėjų Haskellas Wexleris. Jam buvo 93-eji. Wexleris gimė 1922 m. Čikagoje, žydų šeimoje, kurios šaknys siekia Rusiją ir Lenkiją. Wexleris baigė Kalifornijos universitetą, tarnavo karo laivyne, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Kine – nuo 1955-ųjų. Buvo vienas originaliausių amerikiečių kino operatorių, smarkiai prisidėjęs prie pasaulinio kino raidos. Jis dirbo su garsiais režisieriais – Elia Kazanu, Tony Richardsonu, Halu Ashby, Milošu Formanu, Normanu Jewisonu, Mike’u Nicholsu, Johnu Cassavetesu, Dennisu Hopperiu, George’u Lucasu ir kitais. Wexleris dukart buvo apdovanotas „Oskaru“ ir garsėjo savo nepalenkiamu būdu: dėl kūrybinių nesutarimu Wexleris paliko F.F. Coppolos filmo „Pokalbis“ filmavimą. 1969 m. Wexlerio režisuotas vaidybinis „Medium Cool“ – vienas originaliausių amerikiečių filmų, sukurtas sekant cinéma vérité stiliumi ir estetika.
Kas įsiminė 2015-aisiais
Šiemet prašėme išrinkti 5 geriausius 2015-aisiais matytus filmus (pageidautina, kad jie oficialiai būtų rodyti Lietuvoje – kino teatruose ar festivalių programoje) ir aprašyti įspūdį, kurį šiais metais paliko lietuvių kinas.
M. Matulytė, J. Budraitis. Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams. Vilnius, R. Paknio leidykla, 2015, 320 p.
Aktoriaus Juozo Budraičio, pakvietusio draugus ir gerbėjus į Vilniaus dailės galeriją – knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatymą, kvietimas intrigavo. Pirmoji pavadinimo dalis – aktoriaus fotografijų paroda, surengta Vilniaus „Prospekto“ galerijoje 2012-aisiais, antroji – taip ir nesukurto režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmo pavadinimo parafrazė.
Puikiai fotografuojančio aktoriaus knygos bendraautorė – Margarita Matulytė. Tai sufleruoja mintį, kad rankose – fotografijų albumas. Neapsigaukite – surikiuotoms kaip albume nuotraukoms skirtas tik trečdalis knygos. Knyga prikausto dėmesį nuo pirmo sakinio ir nepaleidžia iki pabaigos. Joje iš ilgiau nei penkiasdešimtmetį trunkančios aktoriaus karjeros išskirti 22 filmai. Pradedant Žalakevičiaus, atvedusio Budraitį į kiną, „Niekas nenorėjo mirti“, baigiant jo paskutiniu filmu „Savaitgalis pragare“. Sutapimas, kad šiuos filmus skiria 22 metai?
Pokalbis su „Oskaro“ laureatu Matu Kirkby
Europos šalių kino forume „Scanorama“ lankėsi šiemet „Oskarą“ už geriausią trumpametražį filmą „Skambutis“ („Phone Call“) šiemet laimėjęs britų režisierius Matas Kirkby. Jis ilgai dirbo reklaminių ir muzikinių klipų režisieriumi, kūrė juos Adele, „Muse“, „Basement Jaxx“. Į trumpametražį filmą jam pavyko prisikviesti garsius aktorius Sally Hawkins ir Jimą Broadbentą.
Kalėdiniai „Kino“ skaitymo malonumai
Atrodo, kad šiuolaikiniame kine visko yra per daug – spalvų, judesio, triukų, žvaigždžių, mirčių, triukšmo, sekso... Bet žurnalo redaktorė Santa Lingevičiūtė autoriams uždavė klausimą, ko tam kinui labiausiai trūksta. Paaiškėjo, kad trūksta daug ko, o pirmiausia – gerų filmų ir gerų žiūrovų.
Naujame „Kine“ tradiciškai rasite prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ anonsą. Šiemet festivalis primins teminį rodymą, mat bus demonstruojami filmai apie šeimą. Programoje jų tikrai daug, tik pasigedau pasakojimų apie homoseksualias šeimas. Neabejoju, kad Prancūzijoje tokių yra, tik, matyt, rengėjai mano, kad lietuvių žiūrovai jiems dar nepasiruošę. Tradicinė „Žiemos ekranų“ retrospektyva šiemet bus skirta literatūros ekranizacijoms. Prancūzams visada pavydžiu jų alkio ir smalsumo knygoms, o retrospektyvoje bus galima susitikti ne tik su literatūros (Heinrich von Kleist, Joseph Conrad, Boris Vian), bet ir su kino (Claude Chabrol, Eric Rohmer, Chantal Akerman) klasikais.
Prancūzų kino temą pratęs Rūtos Birštonaitės plunksnos režisieriaus Jacques’o Audiard’o portretas. Jo filmas „Dypanas“ šiemet apdovanotas Kanų „Auksine palmės šakele“, o straipsnio autorė tvirtina, kad Audiard’o herojai nenori niekam patikti. Birštonaitė mano, kad Audiard’as kuria filmus apie vyrus, ir su ja sunku nesutikti. „Iš arčiau“ pristatoma ir aktorė Monica Bellucci – jos kūrybinį kelią aptaria Izolda Keidošiūtė.