Kinas
Aistė Račaitytė
(Ne)šlovė Holivudui?
Nauji filmai – „Šlovė Cezariui!“
Broliai Ethanas ir Joelis Coenai niekada nesiliovė flirtavę su kino istorija. Naujasis jų filmas „Šlovė Cezariui!“ („Hail, Caesar!“, JAV, 2016), atidaręs Berlyno kino festivalį, grįžta prie filme „Bartonas Finkas“ narpliotos Holivudo užkulisių temos.
1951-ieji. Kol Amerika kovoja Šaltajame kare, o propaganda skleidžia komunizmo baimę, klesti dabar klasikiniu vadinamas Holivudas, kuriame vienas po kito kepami lengvi eskapistiniai filmai. Studijoje „Capitol Pictures“ jau įpusėtas istorinis epas „Šlovė Cezariui! Kristaus istorija“, čia taip pat filmuojamas vesternas, miuziklas su ilgais choreografiniais numeriais, stebuklinė pasaka bei kelios kostiuminės dramos.
Pagrindinis filmo herojus – Edis Maniksas (Josh Brolin). Jo prototipas – garsusis „MGM“ studijos prodiuseris Eddie Mannixas, kino istorijoje žinomas „tvarkdario“ vardu. Jis prižiūrėjo ir prireikus taisė aktorių įvaizdžius, nuo kurių priklausė studijos reputacija. Maniksas tarsi cerberis rūpinasi, kad joks skandalas neišeitų už studijos ribų, tačiau iš filmavimo aikštelės dingus pagrindiniam aktoriui padėtį suvaldyti tampa vis sunkiau. Maniksas net svarsto galimybę iškeisti studiją į ramų darbą aeronautikoje, tačiau prieš tai reikia baigti filmą ir atlaikyti Holivudo paskalų medžiotojų ataką. Tilda Swinton, netikėtai įsispraudusi į siaurutėlius pretenzingus kostiumus, vaidina dvynes Torą ir Tesali Teker, kurių personažai sukurti remiantis nuolat aršiai konkuravusių feljetonisčių seserų Annos Landers ir Abigailės Van Buren istorija.
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Vasario 17-osios rytą po sunkios onkologinės ligos mirė Andrzejus Żuławskis – režisierius, rašytojas ir maištininkas. Żuławskis buvo neįtikėtinas eruditas, todėl ir maištavo prieš supaprastintą, visiems prieinamą ir suprantamą kiną. Jis buvo nepakantus dviveidystei ir apsimetinėjimui, dažnai tapdavo skandalų provokatoriumi ar veikėju. Paskutinį sukėlė Żuławskio knyga „Naktipuodis“ („Nocnik“), kurioje jis atvirai aprašė romaną su 47 metais jaunesne aktore. Żuławskis – per dvidešimties knygų autorius – pas mus vis dar nežinomas. Jo ankstyvuosius filmus prieš kelerius metus rodė Lenkų filmų savaitė.
Żuławskis gimė 1940 m. Lvove. Inteligentų Żuławskių šeimoje buvo daug menininkų – rašytojų, dailininkų, poetų ir kompozitorių. Po Antrojo pasaulinio karo jo tėvas rašytojas Mirosławas tapo diplomatu, dalį vaikystės būsimas režisierius praleido Čekoslovakijoje, studijavo kiną ir filosofiją Paryžiaus IDHEC ir Sorbonoje. Po studijų grįžęs į Varšuvą, Żuławskis dirbo Andrzejaus Wajdos asistentu. Matyt, tada ir susiformavo režisieriaus požiūris į Wajdą bei jo aplinkos žmones, kuriuos Żuławskis gana paniekinamai vadino „Varšuvos kunigaikštyste“.
Debiutinis Żuławskio filmas „Trečioji nakties dalis“ („Trzecia częśc nocy“, 1971) rėmėsi tėvo patirtimi – karo metais jis šėrė utėles vienoje Lvovo laboratorijoje, gaminančioje vakciną nuo šiltinės. Pirmajame filme jau akivaizdus Żuławskio stilius, supynęs siurrealizmą, siaubo kino elementus ir nervingą ekspresiją. Prancūzai sugalvojo būdvardį „zulawskienne“, kuriuo dažnai apibūdina net Żuławskio filmų neprimenančius, bet keistus ir įtaigius filmus.
Linas Vildžiūnas
Roterdamo akcentai
Iš kino festivalio sugrįžus
Tarptautinis Roterdamo kino festivalis (IFFR) šiemet paminėjo savo 45-ąsias metines ir pasitiko permainas. Aštuonerius metus jam vadovavęs kultūrologas Rutgeris Wolfsonas užleido savo postą prodiuseriui Bero Beyeriui. Tai gana simptomiška, nes su biudžeto formavimo sunkumais vis dažniau susiduriantys kino festivaliai patenka vis didesnėn vadinamosios kino industrijos įtakon ir tampa specifiniais verslo subjektais. Mažėja jų aukštosios ambicijos, aktyvėja rinkodaros retorika, stiprėja orientacija į platųjį vartotoją ir kūrybos standartą. Ypač svarbūs tampa viešieji ryšiai, kino kritikus peržiūrose jau senokai pakeitė žurnalistai.
Naujasis direktorius deklaravo reikšmingus struktūrinius IFFR programos pokyčius, pabrėžė jos įvairovę, drąsą bei iššūkius, nors įprastiniame filmų sraute visa tai buvo nelengva pastebėti. Festivalio formulė iš esmės nepakito, jis tebeskelbia propaguojantis viso pasaulio, neaplenkiant nė „periferijų“, jaunųjų kūrybą, o tai šiais menininkų perprodukcijos laikais neišvengiamai susiję su pilka vidutinybe. Senstelėjęs globėjo vaidmuo nežada IFFR nieko gero.
Deimantė Petrutytė
Nepaliesto žmogaus būtis
Nauji filmai – „Mari istorija“
Režisieriaus Jeano-Pierre’o Ameris filmas „Mari istorija“ („Mari Heurtin“, Prancūzija, 2014) nukelia į XIX a. pabaigos Prancūzijos moterų vienuolyną. Įprastą jo tylą sudrumsčia jauna mergina Mari, kuri su išoriniu pasauliu bendrauja tik lytėjimu, uosle ir skoniu. Neturėjusi galimybės bendrauti su žmonėmis, ji elgiasi kaip laukinis žvėrelis. Mergaitės pasaulio suvokimą užsibrėžia pakeisti sesuo Margarita. Taip prasideda Mari Heurtin istorija.
Nors filmo veiksmas rutuliojasi vienuolyne, religija nėra pagrindinė filmo tema, čia ji tik papildoma sąlyga. Pagrindinę veikėją vienuolę režisierius rodo kaip ypač kantrią, siekiančią santarvės ir pasiaukojančią kitiems. Tačiau, kita vertus, toks sesers Margaritos įvaizdis atspindi visuomenės susikurtą vienuolės įvaizdį, todėl atrodo stereotipiškas. Vis dėlto vienuolės abitas filme atrodo natūralus, savaime suprantamas, jis ne varžo šią veikėją, o ją papildo.
Beveik Sizifo darbui prilyginamas sesers Margaritos tikslas išmokyti aklą ir kurčnebylę mergaitę bendrauti teigia, kad nėra neįmanomų darbų, reikia tik didelio noro ir kantrybės. Todėl „Mari istoriją“ galima laikyti ne tik biografine drama, bet ir filmu, kuris motyvuoja žiūrovus. „Žmonės, kurie laikomi kitokiais ir todėl atstumti, – pagrindinė mano filmų tema. Mari Heurtin istorijoje mane jaudina išskirtinis sesers Margaritos charakteris ir jos įsitikinimas, kad pasiseks išlaisvinti jaunąją Mari iš jos vidinio kalėjimo“, – teigia režisierius.
Živilė Pipinytė
Įžengiant į prisiminimų upes
Pirmieji Berlinalės įspūdžiai
Pačią pirmą dieną, tik išėjusi iš Berlyno metro, anapus gatvės pamačiau angliškai parašytą šūkį: „Putinas nėra jūsų priešas“. Skubėjau į viešbutį ir nestabtelėjau sužinoti, kas ir kodėl pačiame Berlyno centre nusprendė agituoti už Rusijos „carą“. Kitą dieną šūkiais apklijuoto stalelio jau nebebuvo, o aš vis dėlto pavėlavau į atidarymo filmą – brolių Coenų „Šlovė Cezariui!“. Tačiau spėjau išgirsti apie filmą prieštaringų nuomonių. Vienus jis nuvylė, kiti sakosi pamatę gražų meilės kinui prisipažinimą.
Kaip yra iš tikrųjų, šį penktadienį galės įsitikinti ir Lietuvos žiūrovai, o kai rašau šias eilutes, festivalis dar tik įsivažiuoja. Kartais jo siūlymų margumynas atrodo perdėtas, kartais primena atsiminimų vakarą – festivalis pagerbia šiemet mirusius Davidą Bowie, Alaną Rickmaną, Ettore Scolą. Garsiojo „Berlinale Palast“ fojė stovi geltonos dėžės – čia renkamos aukos pabėgėliams, apie juos kalbėta net per „Šlovė Cezariui!“ spaudos konferenciją, kai vienas žurnalistas uždavė su Angela Merkel susitikti panorusiam George’ui Clooney klausimą, ką jis konkrečiai daro, kad padėtų žmonėms.
Jonas Ūbis
Per šventes
Krėsle prie televizoriaus
Televizijos programas skaityti kartais visai įdomu, nes jos savaip atspindi tautos mentalitetą. Kur dar taip akivaizdžiai pamatysi, kad vasario šventės Lietuvoje lyg ir susilieja – Šv. Valentino diena greit bus nebeatskiriama nuo Nepriklausomybės šventės. Du viename – visai kaip vasario 16 d. BTV programoje: 14.35 „Čilinam Šv. Valentiną, arba devyni antausiai ir trejos vestuvės. Muzikinis filmas apie meilę, antausius ir vestuves“ ir 17.50 „Koncertas, skirtas Valstybės atkūrimo dienai“. Panašiai ir vasario 16-osios vakaras per TV3: 21.30 – mėgėjiškai apgailėtinas Simono Aškelavičiaus ir Ričardo Marcinkaus „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“, o po jo 23.20 – Steveno Spielbergo filmas apie JAV prezidentą „Linkolnas“.
LRT šią dieną beveik nesiūlo pramogų – tik patriotinius dokumentinius filmus apie partizanus ir Audriaus Juzėno „Ekskursantę“ (14.30) – mažos mergaitės odisėją iš Sibiro į Lietuvą. Vaikai lietuvių kine, matyt, pasmerkti būti svarbiausiais istorijos liudininkais ir kentėti už visus suaugėlius. Tai suprantama, juk suaugusį personažą, ypač istorinį, ne taip lengva parodyti ekrane įtikinamai.
Živilė Pipinytė
Ką žada Berlinalė
Prasideda Tarptautinis Berlyno kino festivalis
Atidarymo filmas – brolių Ethano ir Joelio Coenų „Šlovė Cezariui“ – perkelia į 6-ojo dešimtmečio Holivudą. Amerikos kino sostinėje ar apylinkėse vyko ne vieno Coenų filmo veiksmas ir kiekvienąkart tai buvo gana išsamus vieno ar kito laikotarpio amerikiečių kino stiliaus tyrinėjimas. Naujojo filmo pavadinimas žada panardinti į garsiųjų „kolosų“ – istorinių filmų su šimtais statistų – pasaulį, nes 6-ojo dešimtmečio pradžioje Holivudas suprato, kad turi rimtą konkurentą – televiziją. Filme vaidina daug garsių aktorių ir žvaigždžių – George’as Clooney, Scarlette Johansson, Jamesas Brolinas. Lietuvoje jį bus galima pamatyti dar nepasibaigus festivaliui.
Berlyno kino festivalis kasmet priverčia pasijusti laiko duobėje, nes filmų daug ir greit supranti, kad gali nespėti pamatyti net pačių svarbiausių. Vis dar laikausi senų nerašytų taisyklių, todėl visada stengiuosi pasižiūrėti visus pagrindinio konkurso filmus, nes jie ir apibūdina festivalio veidą bei lygį. Patyrinėjus konkursinę programą akivaizdu, kad žiuri, kuriam šiemet vadovauja Meryl Streep, neteks nuobodžiauti. Juolab kad žiuri sudėtis taip pat gana marga – joje vokiečių aktorius Larsas Eidingeris, mūsų žiūrovams pažįstamas iš Olivier Assayso filmo „Zils Marijos debesys“, bet labiau išgarsėjęs vaidmenimis Thomaso Ostermeierio teatre; taip pat žiuri – aktoriai Clive’as Owenas (D. Britanija) ir Alba Rohrwacher (Italija), pernai Berlinalės „Sidabriniu lokiu“ už režisūrą apdovanota lenkė Małgorzata Szumowska, prancūzų fotografė Brigitte Lacomb, britų kino kritikas Nickas Jamesas. Jų sprendimas paaiškės kitą šeštadienį.
Živilė Pipinytė
Grįžtančios istorijos
Nauji filmai – „Ponas Trumbo“, „Laukimas“
Holivudas mėgsta ekscentriškus personažus. Scenaristas ir rašytojas Daltonas Trumbo buvo kaip tik toks. Jis neslėpė kairiųjų pažiūrų, buvo turtingas – su žmona ir trimis vaikais gyveno žavioje rančoje, scenarijus rašė gulėdamas vonioje ir mėgo išgerti. Viskas pasikeitė po 1947-ųjų, kai JAV Kongreso įkurta Antiamerikinės veiklos komisija pradėjo intensyviai ieškoti komunistų Holivude, Trumbo pateko jos akiratin ir į garsiuosius „juoduosius sąrašus“. Atsisakęs duoti parodymus Komisijai, Trumbo buvo nuteistas 11 mėnesių kalėjimo, jam buvo uždrausta dirbti Holivude. Scenaristas pateko į keblią padėtį, bet netrukus rado išeitį: jis pasirašydavo scenarijus svetimomis arba išgalvotomis pavardėmis. Šie scenarijai pelnė kelis „Oskarus“, kurių Trumbo dėl suprantamų priežasčių negalėjo atsiimti. Tačiau po išbandymų atėjo ir triumfo valanda. Visa tai ir rodoma biografiniame Jay’aus Roacho filme „Ponas Trumbo“ („Trumbo“, JAV, 2015).
Vienas niūriausių Holivudo istorijos puslapių jau buvo rodytas ne viename filme, iš kurių labiausiai žinomas gana pompastiškas Irwino Winklerio „Juodasis sąrašas“ („Guilty By Susspicion“, 1991). Aš labiau mėgstu Martino Ritto komišką dramą „The Front“ (1976) ir joje pagrindinį vaidmenį kūrusio Woody Alleno herojų, kaip tik ir skolinusį savo pavardę įtarimų komunistine veikla sulaukusiems scenaristams. Tačiau populiarių komedijų režisierius Jay’us Roachas akivaizdžiai nesirengia keisti biografinio filmo kanonų, jis mielai naudojasi kino kronikos kadrais, įterpia į filmą garsiųjų Trumbo filmų fragmentus, lakoniškai kuria vis tirštėjančią Šaltojo karo atmosferą.
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Šeštadienio naktį JAV režisierių gildija (DGA) 68 kartą skyrė savo apdovanojimus. Svarbiausiąjį ir antrą iš eilės gavo Alejandro Gonzálezas Iñárritu. Pernai jis buvo apdovanotas už filmą „Žmogus-paukštis“, šiemet – už „Hju Glaso legendą“. Tai pirmas kartas gildijos istorijoje, kai režisierius gauna apdovanojimą du kartus iš eilės.
Pirmąkart gildija apdovanojo ir debiutinių filmų režisierius. Laureatu tapo filmo „Ex Machina“ autorius Alexas Garlandas. Apdovanojimą geriausio draminio serialo režisieriui gavo Davidas Nutteris už finalinę penktojo „Sostų žaidimo“ sezono seriją. Už televizijos filmo režisūrą apdovanota Dee Rees, sukūrusi filmą „Bessie“ apie bliuzo dainininkę Bessie Smith. Už geriausią dokumentinį filmą apdovanotas Matthew Heinemanas už filmą „Kartelių šalis“, kurį pernai rodė „Nepatogus kinas“.
Kora Ročkienė
Tikroji lytis slypi giliau
Eddie Redmayne’as apie „Danų merginą“
Pernai britų aktorius Eddie Redmayne’as gavo „Oskarą“ už mokslininko Stepheno Hawkingo vaidmenį filme „Visko teorija“. Šiemet jis vėl nominuotas „Oskarui“ už vaidmenį filmu „Karaliaus kalba“ išgarsėjusio režisieriaus Tomo Hooperio filme „Danų mergina“ („The Danish Girl“). Filmas šį penktadienį pasirodo mūsų ekranuose. Pateikiame pokalbio su aktoriumi, išspausdinto dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, fragmentus. Su Redmayne’u kalbėjosi Krzysztofas Kwiatkowskis.
