Kinas

„Oskaru“ apdovanotas „Sauliaus sūnus“ – Lietuvos kino teatrų ekranuose

Debiutinis László Nemeso „Sauliaus sūnus“ pernai Kanuose buvo apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu, neseniai jis gavo „Oskarą“. Nemeso filmas remiasi gerai apgalvotu formaliu sprendimu: kamera susitelkia į pagrindinio personažo Sauliaus Auslenderio veidą. Viskas, kas vyksta aplink jį, tampa sukrečiančiu, bet fonu. Jis pragariškas, nes žydas iš Užgorodo Saulius dirba konclagerio zonderkomandoje – palydi į dujų kameras naujai atvykusius, o paskui renka lavonus ir juos degina. Filme rodoma viena Sauliaus gyvenimo para. Vyras nori palaidoti dujų kameroje rastą gyvą, bet paskui karininko nužudytą berniuką. Sauliaus ryžtas nepatinka kitiems kaliniams, nes zonderkomanda kartu su visu konclageriu rengiasi sukilimui ir pabėgimui.

„Sauliaus sūnus“ sukelia daug abejonių. Viena vertus, filmo kūrėjai siekia kuo didesnio autentiškumo: pirmasis filmo pusvalandis pritrenkia ir forma, ir konclagerio įvykių, detalių, dialogų nuotrupų tempu, meistriškai kuriama įtampos kupina atmosfera. Režisierius rodo krematoriumo kasdienybę, kuri savaime siaubinga. Bet netrukus ima ryškėti formos monotonija – su personažu susitapatinti sunku, nes apie jį taip nieko daugiau ir nesužinome, o berniuko laidojimo metafora pernelyg aiški, kad išlaikytų filmo svorį ir pusiausvyrą tarp dokumentiškumo bei alegorijos. Kuo toliau, tuo labiau berniuko tema veda filmą prie tradicinės naracijos, jos melodramatiškumas atrodo kaip meninis kompromisas, nes supaprastina filmo ištarmę ir paneigia tai, ką režisierius rodo visą filmą, – žmogiškumas lageryje neįmanomas. Tačiau būtent melodramatiška gaida paradoksaliai paryškina, kad turime reikalą su perdėtai estetizuotu, žiūrovų įpročius savaip kutenančiu reginiu. Todėl ir filmo autentiškumas, kurį turėtų pabrėžti keliskart rodomos slapta kalinių daromos nuotraukos, tampa abejotinas.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Vasario pabaigoje lenkų televizija TVP2 parodė pernai „Oskaru“ apdovanotą Paweło Pawlikowskio filmą „Ida“. Prieš filmo rodymą publicistinės laidos dalyviai (beje, visi radikalių dešiniųjų pažiūrų) įrodinėjo, kad filmas atspindi „žydišką požiūrį“. Prie filmo taip pat buvo prilipdytas specialus istorinis komentaras. Prieš tokią filmo interpretaciją atvirame laiške Lenkijos televizijos vadovui Jacekui Kurskiui protestavo Lenkų režisierių gildija. Tarp pasirašiusių laišką – Andrzejus Wajda, Agnieszka Holland, Filipas Bajonas, Robertas Glińskis, Borysas Lankoszas, Wojciechas Smarzowskis, Małgorzata Szumowska, pats filmo autorius ir kiti garsūs lenkų kino kūrėjai, manantys, kad „Ida“ televizijoje buvo pristatyta šališkai ir neteisingai. Laiško autoriai pasisakė prieš manipuliavimą. Kurskis atsakė į laišką, tvirtindamas, kad viešasis transliuotojas turi pareigą pristatyti „istorinės tiesos kontekstą“ ir pakvietė Režisierių gildijos narius susitikti. Netrukus po režisierių savo protestą Kurskiui ir TVP2 direktoriui Maciejui Chmieliui išsiuntė 92 kino kritikai, kino žurnalistai ir kinotyrininkai. Trečiadienį oficialų pareiškimą išplatino ir Europos kino akademija. Jame rašoma, kad Akademijos vadovybė „gina teisę atvirai diskutuoti apie filmus, tačiau jai nepriimtinas manipuliavimas tokiomis diskusijomis, kai prieš filmą pristatoma tik vienos pusės nuomonė“. Šališką „Idos“ įžangą pristatė ir amerikiečių savaitraštis „Variety“, cituodamas laidoje dalyvavusių Maciejaus Świrskio ir Krzysztofo Kłopotowskio pasisakymus, esą „be tautos sutikimo negalima tarpininkaujant filmui žadinti katarsio“ ir kad „Ida“ „nebūtų gavusi „Oskaro“, jei nepristatytų žydiško požiūrio.“ „Variety“ pasmerkė būdą, kai prie filmo buvo prijungtas užrašas apie nacių okupaciją Lenkijoje, pateiktas kaip integrali filmo dalis.

Kora Ročkienė

Brie Larson apdovanota už geriausią moters vaidmenį

Dauguma šiųmetės „Oskarų“ nakties nugalėtojų gerai žinomi. Tik Brie Larson, kuriai atiteko apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį ir kuri aplenkė į tą patį „Oskarą“ pretendavusias Charlotte Rampling bei Cate Blanchett, daugumai žiūrovų vis dar mįslė. Nors Lenny Abrahamsono filmo „Kambarys“ („Room“, JAV, 2015) mūsų kino teatrų repertuare nematyti, pristatome jauną aktorę, kuri už vaidmenį „Kambaryje“ gavo „Oskarą“ ir „Auksinį gaublį“.

Dar prieš metus didžioji Amerikos kino akademijos narių dalis, be abejo, negirdėjo apie Brie Larson. Vaidmuo jaudinančioje dramoje apie motiną, laikomą uždarytą mažame kambarėlyje su sūnumi, atskleidė ne tik naują talentą, bet ir tai, kad Holivudas sugeba duoti šansą jauniems aktoriams.

Iš tikrųjų 26-erių metų aktorė šou versle yra jau seniai. Brie Larson kilusi iš Kalifornijos, tačiau jos pirmoji kalba buvo prancūzų. Larson pavardę aktorė pasiskolino iš savo senelės, nes gimė kaip Sidonie Desaulniers. Larson ji pasirinko, kad agentams nereikėtų laužyti liežuvio tariant užsienietišką pavardę. Agentų būsimai aktorei prireikė, kai jai buvo vos devyneri, o būdama septynerių ji tapo jauniausia Amerikos konservatorijos teatro San Fransiske mokine. Televizijoje Larson debiutavo 1998 m. laidoje „Tonight Show with Jan Leno“. Pirmą rimtą vaidmenį suvaidino 2001-aisiais situacijų komedijoje „Raising Dad“ ir už vaidmenį seriale net buvo nominuota jaunojo menininko apdovanojimui. 2003 m. ji suvaidino Gary Vinicko romantinėje komedijoje „Staiga trisdešimties“, kur Larson partneriai buvo Jennifer Garner ir Markas Ruffalo. Po dvejų metų Larson išleido pirmą savo albumą, nes yra ne tik aktorė, bet ir dainininkė bei roko atlikėjo Alexo Greenwaldo draugė.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Garsiausias Berlyno mokyklos režisierius Christianas Petzoldas yra sakęs, kad kinas visada pasakoja apie vaiduoklius. Juk iš tikrųjų kino ekrane matome ne gyvus žmones, o tik jų atvaizdus. Paskutinio Petzoldo filmo „Feniksas“ (LRT Kultūra, 9 d. 22.30) herojė dainininkė Nelė (daugelio Petzoldo filmų aktorė Nina Hoss) po Berlyną klaidžioja kaip vaiduoklis. Bet ir Berlynas labiau primena vaiduoklių miestą – čia daug griuvėsių ir kavinė „Feniksas“. Nelė išgyveno Aušvicą, bet buvo taip sužalota, kad prireikė plastinės operacijos. Dabar ji grįžo, kad rastų savo vyrą, nors draugė ir perspėja, jog būtent šis ją išdavė gestapui. Nelė randa Džonį „Fenikse“, bet šis jos neatpažįsta. Vis dėlto moteris jam primena buvusią žmoną, kurios mirtimi jis neabejoja, todėl vyras nusprendžia pasinaudoti nepažįstamąja, kad atgautų Nelės turtą.

Nelė įsitraukia į keistą žaidimą. Viename interviu Petzoldas sakė: „Primo Levi ir Jeanas Améry visada rašė savo knygose, kad žmonės, kuriems pavyko išgyventi koncentracijos stovyklų siaubą, troško tik vieno – atsukti laiką atgal. Nelė sako sau, kad nėra žydė – tai naciai suteikė jai tokią tapatybę. Nelė jos nepriima, kaip nepriima fakto, kad dainos, eilės ir meilė nesugrąžinamai sunaikinti. Ji nenori tapti nauju žmogumi. Ji nori grįžti prie tos, kuria buvo, į laikus, kai ją mylėjo vyras, o draugai pamatę nepereidavo į kitą gatvės pusę.“

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Sensacija“

Sunku nepritarti šiųmečiui JAV kino akademijos sprendimui: Tomo McCarthy „Sensacija“ („Spotlight“, JAV, 2015) pelnytai gavo geriausio filmo „Oskarą“. Paradoksas, bet šis aiškios koncepcijos ir struktūros, tiksliai suvaidintas filmas labiau primena klasikinį europietišką kiną, kuris, deja, pastaraisiais metais primiršo, kad gali formuluoti visuomenei svarbius klausimus, kelti opias temas, rodyti paprastus, bet tiesos siekiančius žmones.

Aktorius, prodiuseris, scenaristas, režisierius McCarthy ir kituose savo filmuose tyrinėjo kasdienybę, kurioje, kaip kad prieš „Sensaciją“ sukurtame filme „Batsiuvys“, staiga atsiranda jos įprastą tėkmę griaunantis veiksnys. „Sensacijoje“ tokiu tampa naujasis „The Boston Globe“ redaktorius Martinas Baronas (Liev Schreiber). Redakcijoje jo laukiama kaip ir kiekvieno naujo vadovo – tikintis, kad permainos nebus pernelyg skausmingos. Iš pat pradžių akivaizdu, kad jis „kitas“ – ne iš Bostono (neatsitiktinai dar XIX a. pabaigoje Henry Jamesas vieną savo romanų pavadino „Bostoniečiai“, pabrėždamas ypatingą miesto mitologiją) ir dar žydas. Kad jis svetimas, netiesiogiai prabils ir Bostono kardinolas, padovanojęs naujajam redaktoriui Katekizmą. Tačiau būtent Baronas, analizuodamas dienraščio potencialą, ir užčiuops svarbią temą, kuri iki tol atsidurdavo žinučių ar redaktoriaus apžvalgų skiltyse, kur fiksuojama, kad dar vienas kunigas nuteistas už lytinį priekabiavimą, įtartas pedofilija ir pan. Baronas mano, kad tai didelė tema ir paveda „Spotlight“ (lietuviškai, matyt, tai būtų „Dėmesio centre“) skyriui patyrinėti, kaip Bažnyčia stengiasi užglaistyti visus tuos skandalus, kaip su ja bendradarbiauja teismai, advokatai, politikai, policija ar paprasti tikintieji, noriai praryjantys teiginį, esą tai tik atskiri atvejai. Baronas įsitikinęs, kad tai – sistema. Jis nori, kad šią sistemą ir atskleistų žurnalistai. Prasideda darbas, kuris truks ilgai, o 2002 metais pasirodęs straipsnis sukels panašių tyrimų laviną visame pasaulyje ir atneš „The Boston Globe“ žurnalistams prestižinę Pulitzerio premiją.

Andreaso Dreseno retrospektyva

Vokiško kino dienos šiemet pristato penkių vokiečių režisieriaus Andreaso Dreseno filmų retrospektyvą. Režisierius ir pats pirmą kartą atvyks į Vilnių pristatyti naujausio filmo „Kai mes svajojom“ (2015) ir šį penktadienį bei šeštadienį „Skalvijoje“ susitiks su žiūrovais.

1963 m. rugpjūčio 16 d. Rytų Vokietijoje, Geroje, teatralų šeimoje gimęs Andreasas Dresenas augo Šverine, nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos kūrė mėgėjiškus filmus. 1982 m. baigęs mokyklą dirbo Šverino teatre garso operatoriumi, vėliau – režisieriaus Günterio Reischo asistentu DEFA kino studijoje. 1986–1991 m. Dresenas studijavo režisūrą Konrado Wolfo kino ir televizijos akademijoje Potsdame-Babelsberge. Nuo 1992 m. Dresenas dirba teatre, televizijoje, operoje, kuria vaidybinius ir dokumentinius filmus. Jis – įvairių premijų bei festivalių laureatas. Jau debiutinis Dreseno vaidybinis filmas „Tylus kraštas“ (1992) buvo apdovanotas Heseno kino ir vokiečių kino kritikų premijomis. Ne vieną apdovanojimą pelnė ir vėlesni jo filmai „Nakties siluetai“ (1999), „Policininkė“ (2000), „Kavinė „Halbe Treppe“ (2002), „Ponas Vichmanas iš CDU“ (2002), „Vasara Berlyne“ (2006), „Devintas dangus“ (2008), „Viskis ir degtinė“ (2009).

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Pirmadienio rytą baigėsi 2016-ųjų „Oskarų“ ceremonija. Kaip niekad anksčiau, laureatus šįkart buvo lengva numatyti, juolab kad Lietuvoje beveik visi apdovanoti filmai jau rodyti arba rodomi, išskyrus Lenny Abrahamsono „Kambarį“. „Oskarų“ ceremonijoje skambėjo daug politinio pobūdžio pasisakymų, nuolat buvo prisimenami šiemet apdovanojimams nenominuoti juodaodžiai kino kūrėjai. Dėl apdovanotų filmų meniškumo ar svarbos kino istorijai pastaraisiais metais jau beveik nesiginčijama, nes ne tai dažniausia lemia Akademijos sprendimą. Tačiau niekas neabejoja, kad „Oskaras“ atneša apdovanotam filmui daug finansinės naudos. Lietuvių žiniasklaidoje nuo ankstyvo ryto „Oskarai“ nurungė ir Sirijos paliaubas, ir rinkimų JAV bei Irane rezultatus, todėl trumpai pristatome svarbiausius laureatus.

Rengėjų inf.

Prasideda Vokiško kino dienos

Kovo 2 d. Vilniuje prasidės Vokiško kino dienos. Pasibaigus Tarptautiniam Berlyno kino festivaliui, bet dar neįsisukus „Kino pavasariui“, jau tradiciškai kino gerbėjus sieks sudominti filmai iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Austrijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Vilniuje prasidėjęs kino renginys vėliau persikels į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius ir truks iki kovo 20 dienos. „Vokiško kino dienas“ organizuoja Goethe’s institutas Lietuvoje, Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje.

Bendros filmų temos ar jungiančios ašies nereiktų ieškoti. Esminis filmų atrankos kriterijus buvo jų paveikumas ir išskirtinumas. Siekta parodyti įvairovę ir išryškinti kontrastus bei atskleisti istorijas, slypinčias detalėse. Programos kuratorius – Goethe’s instituto Lietuvoje vadovas Detlefas Gericke – sako: „Svarbiausi atrankos kriterijai – KAS ir KAIP. Tai ir tradicinė vokiečių kino dramaturgija, ir naujovės, prasidedančios išsižadėjus įprastinio pasakojimo. Pristatysime stereotipinius mitus apie vokiečius, kontrastuojančius su elektronine muzika, pasiūlysime saldžiai karstelėjusių siaubo istorijų, supažindinsime su autore, kuri rašydama siekia atskleisti diktatūros sukeliamas traumas, papasakosime apie trenerį, kuris ugdo pasaulines sporto žvaigždes, supažindinsime su mergina, kurią šeimos tapatybės paieškos nuveda į Lietuvą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Imitation Game“ – tai britų matematiko, vieno informatikos kūrėjų Alano Turingo (1912–1954) testo, leidžiančio suvokti, ar bendrauji su mašina, ar su žmogumi, pavadinimas. Režisierius Mortenas Tyldumas taip pavadino ir filmą, pasakojantį apie Turingą. TV3 jį, lietuviškai pavadintą „Vaizduotės žaidimu“, rodys sekmadienio vakarą (28 d. 22.30). Pirmadienio paryčiais paaiškės ir nauji „Oskarų“ savininkai. Pernai „Vaizduotės žaidimas“ buvo nominuotas net aštuoniems apdovanojimams, gavo vieną – už geriausią scenarijų.

Norvegas Tyldumas po kelių Europoje sukurtų filmų pateko į Holivudą, kur iš režisieriaus pirmiausia laukta paprastai ir prieinamai papasakotos istorijos apie tragiško likimo mokslininką, kuris nusižudė, nes buvo nuteistas už homoseksualumą ir turėjo rinktis cheminę kastraciją arba kalėjimą. Pastarasis faktas filme, tiesa, neakcentuojamas.

Živilė Pipinytė

2016-ųjų Berlinalės laureatai

„Auksinis lokys“ Gianfranco Rosi dokumentiniam filmui „Fuocoammare“, manau, niekam nebuvo staigmena. Parodytas festivalio pradžioje, filmas iškart tapo kritikų favoritu, nors kalbėta, kad Meryl Streep uždraudė žiuri nariams skaityti kritikų vertinimus. Mačiusiems Venecijos „Auksiniais liūtais“ apdovanotą Rosi filmą „Šventasis greitkelis“, „Fuocoammare“ gali pasirodyti kaip šio tęsinys: panaši labirintiško klaidžiojimo po erdvę struktūra, išraiškingi personažai, nuosekliai formuluojama ir iš lėto auginama filmo ištarmė. Tik šįkart veiksmas nukelia ne į Romos aplinkkelį, o į Lampedūzos salą, kurią pirmą pasiekia pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos. Režisierius dėmesį sutelkia į vietinius gyventojus. Berniukas Samuelis pasirodo jau pirmuosiuose kadruose, kai kartu su draugu darosi laidynes. Iš jų berniukai šaudys į milžiniškus kaktusus ir paukščius. Samuelis išmintimi dalijasi ir su režisieriumi, sakydamas, kad viską (taip pat ir laidynę) reikia daryti su aistra. Tai smalsus ir vikrus vaikas, todėl jis yra puikus režisieriaus palydovas. Berniukas tampa Lampedūzos gyventojų žvejų požiūrio į pasaulį, jų temperamento atspindžiu. Viena iškalbingiausių filmo scenų – Samuelis vakarieniaudamas taip meistriškai siurbia makaronus, kad negali atitraukti akių. Tik vieną kartą filme Samuelis sustings kaip įbestas, kai jo žvilgsnis susikirs su tokiu pat sustingusiu paukščiuko žvilgsniu.

Tokių išraiškingų kadrų, kurie įstringa, matyt, visam likusiam gyvenimui, filme yra ir daugiau. Tiesiog sukrėtė kadras, kai ką tik iš mirties išgelbėtas pabėgėlis žiūri į kino kamerą, o jo veide kaip ekrane atsispindi sudėtingi jausmai, bet galiausiai žvilgsnyje atsiranda nedrąsi viltis. Kad padėti tokiems žmonėms – visų pareiga, neabejoja kitas filmo personažas – Lampedūzos gydytojas. Filme jis pasakoja apie savo patirtį, kuri kartais būna ir siaubinga, kai reikia tirti jūroje nuskendusių žmonių lavonus. Samuelis filme yra gamta, gydytojas – gyvenimo išmintis ir civilizacija, jo pokalbiai su režisieriumi intymūs ir atviri.