Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Mėgstu filmus apie rašytojus, nors paprastai jie ne patys geriausi. Bet filmai vis dar primena, kad egzistuoja tokia žmonių rūšis, kuri išnyko iš žiniasklaidos. Žinoma, yra ir tokių, kurie reklamuojasi knygų mugėse, duoda interviu, susitinka su skaitytojais ir kitaip dalyvauja brandžios vartotojų visuomenės gyvenime. Tačiau tai netikri rašytojai. Tikrieji rašo. Ruperto Wyatto filmo „Lošėjas“ (LNK, 7 d. 22 val.) veikėjas Džimas Benetas (Mark Wahlberg) – rašytojas ir literatūros dėstytojas, sugebantis nuo Shakespeare’o pereiti prie apmąstymų apie socialinę nelygybę ir genialumą, paaiškinti, kodėl reikia susitaikyti su savo vidutiniškumu, ir net išvaryti studentus iš auditorijos, nes jie tik apsimeta, kad mokosi. Niekas neįtaria, kad vyras yra žaidėjas, galiausiai užstatęs net savo gyvybę. Kaip supratote, tai ne dar viena Fiodoro Dostojevskio romano ekranizacija, bet kartu ir ne originalus filmas, o 1974 m. Karlo Reiszo „Lošėjo“, kuriame vaidino Jamesas Caanas, perdirbinys. Abu sukurti pagal tą patį Jameso Tobaco romaną, bet užuominų ir į Dostojevskį, ir į Albert’ą Camus, kuriuos domino asmenybę griaunantis azartas, gausu.  

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Patriotai“

Kai vedžioju šunį, praeinu pro šiukšlių konteinerius. Iš po nakties prie jų dažnai atsiranda baldų, kambarių durų ir kitokių didelių daiktų. Žmonės turi pinigų remontui, bet kažkodėl gaili sumokėti keliasdešimt eurų, kad jų šiukšles išvežtų. Panašiai ir su „Patriotais“ (Lietuva, 2016), kurių premjera įvyko prieš savaitę. Studijos „Singing fish“ savininkas Rolandas Skaisgirys išleidžia į ekranus vieną filmą po kito (šiemet sausį jau buvo „Tarp mūsų, berniukų...“, prieš tai – „Kunigo naudą velniai gaudo“), bet nepasirūpina, kad juos kurtų profesionalai. Tai lietuviškas paradoksas: vis kalbama apie komercinį lietuvių kiną, bet žiūrovams pateikiami produktai – atvirai mėgėjiški ir nesugebantys konkuruoti kur nors už Lietuvos ribų, nors turėtų būti atvirkščiai. Tai toks trečio, ketvirto, penkto „šviežumo“ kinas, net nepretenduojantis tapti padoriu „trešu“. Tačiau dar didesnis paradoksas, kad jį kažkas žiūri, o premjeroje apsilankiusios lietuviškos, atsiprašau, „žvaigždės“ tokiu kinu net viešai žavisi.

Sugalvojau hipotezę, kodėl tokie filmai atsirado XXI a. pradžios Lietuvoje. Tarpukariu buvo sukurti vos keli vaidybiniai lietuvių filmai. Jie neišliko, bet iš aprašymų, recenzijų ir išlikusių galima spręsti, kad tai buvo mėgėjiškos primityvaus siužeto komedijos. Sovietmečiu lietuvių kinas buvo pradėtas kurti ant kito pagrindo. Todėl stojus Nepriklausomybei patriotai pasišventėliai, matyt, nusprendė pradėti ten, kur sovietai nutraukė lietuvių kino raidą. Komercinis lietuvių kinas tęsia tai, kas prasidėjo tarpukariu. Dar koks šimtas metų, ir jis galės lygintis su pasauliniu.

Pavelas Ruminovas apie filmą „Laisvas kaip paukštis“

Rusų režisierius ir scenaristas Pavelas Ruminovas – vienas originaliausių jaunosios kartos kūrėjų. Prieš ateidamas į didįjį kiną Ruminovas kūrė vaizdo klipus, montavo garsių režisierių filmus. Jo debiutinis trumpo metražo filmas „Deadline“ sulaukė daugybės apdovanojimų. 2007 m. ekranuose pasirodė pilnametražis Ruminovo debiutas – siaubo filmas „Mirusios dukterys“. Po to buvo dar keli filmai, tačiau tikrąjį pripažinimą režisieriui atnešė melodrama „Aš būsiu šalia“, pasakojanti apie vėžiu sergančią moterį, kuri ieško įtėvių savo šešiamečiui sūnui. Iš pradžių sumanytas kaip serialas, filmas pelnė festivalio „Kinotavr“ Didįjį prizą. 2012 m. Ruminovas sukūrė dokumentinį filmą „Tai tiesiog liga“ („Eto prosto bolezn“) apie vėžiu sergančius žmones. Režisierius pats rašo savo filmų scenarijus. Neseniai pasirodęs naujausias Ruminovo filmas „Laisvas kaip paukštis“ („Status: svoboden“) Rusijoje sulaukė teigiamų atsiliepimų ir net buvo pavadintas romantine komedija žmonėms, kurie niekad nemėgo romantinių komedijų. Šį savaitgalį „Laisvas kaip paukštis“ pradedamas rodyti mūsų kino teatruose. Pateikiame žurnale „Snob.“ išspausdinto Antono Sazonovo pokalbio su režisieriumi fragmentus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniaklaidą

Sausio 29 d., būdamas 87-erių, mirė prancūzų kino režisierius, vienas prancūzų Naujosios bangos pradininkų Jacques’as Rivette’as. Jis gimė 1928 metais Ruane. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje būsimas režisierius persikėlė į Paryžių, kur Lotynų kvartalo kino klube susipažino su Jeanu-Lucu Godard’u, François Truffaut ir Ericu Rohmeru. 1950 m. Rivette’as kartu su Rohmeru įkūrė „Gazette du cinéma“, kuriame intelektualai diskutavo apie šiuolaikinį kiną. Nuo 1952-ųjų Rivette’as rašė straipsnius žurnalui „Cahiers du cinéma“, 1963–1965 m. buvo jo vyriausiasis redaktorius.

Pirmuoju Naujosios bangos filmu dažnai pavadinamas trumpametražis „Šachas ir matas“ („Le coup du berger“), jį Rivette’as nufilmavo Claude’o Chabrolio bute. Pilnametražis debiutinis 16 milimetrų kamera už skolintus pinigus nufilmuotas Rivette’o filmas pasirodė 1961 metais, nors buvo nufilmuotas prieš trejus metus. Po to sukurta Denis Diderot „Vienuolės“ ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė Anna Karina, dvejus metus laukė cenzūros leidimo rodyti. Pasirodęs ekranuose šis Bažnyčią demaskuojantis filmas – bene vienintelis režisieriaus karjeroje, sulaukęs komercinės sėkmės.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Transo būsenos“ veikėjas, dailės aukcionų bendradarbis Saimonas (James McAvoy), vykstant apiplėšimui gauna per galvą ir pamiršta, kur paslėpė Goyos drobę. Todėl plėšikai pasamdo gražuolę psichoanalitikę Elizabet (Rosario Dowson), ji turi padėti Saimonui prisiminti. Elizabet neįmanoma neįsimylėti, tad šis filmas – ne tik galvosūkis apie apiplėšimą, bet ir pasakojimas apie meilės transą. Kodėl jis man priminė militaristinę „Panoramos“ propagandą? Boyle’as nori įtikinti žiūrovus, kad asmenybė – tai viskas, ką žmogus kada nors pasakė, padarė, pajuto, pamatė. Visa tai jis paverčia vaizdų virtine, kuri veikia beveik kaip hipnozė. Nesakau, kad „Panorama“ ar krašto apsaugos ministras nori hipnotizuoti žiūrovus begaliniu pasakojimu apie augančią karinę lietuvių galią. Greičiau jie beldžiasi į tai, ką psichoanalitikai vadina fantazmu. Pasak filosofo Andrzejaus Lederio, būtent fantazmas slepia pavojingus troškimus, kurie niekad nebūna iki galo suvokti. Kartais reikia vieno žodžio, kad fantazmų scenarijai pradėtų veikti. Man regis, lietuvių problema ta, kad vis dar neatsirado politinė kalba, kuri įvardytų tautos nuoskaudas, kompleksus, neteisybės pojūtį. Vietoj žodžių turime kareiviškus vaizdelius arba blogus Vilniaus mero fantazmus žadinančias Žaliojo tilto skulptūras. Štai čia ir vėl kyla klausimas, ką pamiršti, o ką atsiminti.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su režisieriumi Aleksandru Veledinskiu

Praėjusią savaitę Vilniuje svečiavosi rusų režisierius, scenaristas Aleksandras Veledinskis. Jis – žinomų TV serialų „Brigada“, „Tolimųjų reisų vairuotojai“, „Įstatymas“ scenaristas bei filmų, tapusių tikrais įvykiais Rusijos kino pasaulyje, režisierius. Veledinskio filmas „Rusiška“ (2004) rodė sudėtingą jaunuolio brandos periodą. Filme „Gyvas“ (2006) prabilta apie Čečėnijos kare suluošintų jaunuolių gyvenimą. Didžiausio pripažinimo sulaukė Veledinskio juosta „Geografas gaublį pragėrė“ (2013), sukurta Aleksejaus Ivanovo romano motyvais. Filmas į ekraną grąžino taip ilgai nebūtą mūsų laikų herojų – mokytoją Služkiną, kurį nyki kasdienybė verčia išduoti save ir elgtis niekšingai.

Leonardo DiCaprio apie „Hju Glaso legendą“

Filme rodomas menkai aprašytas Amerikos istorijos tarpsnis. Tam tikra prasme kūrėme mokslo populiarinimo švietėjišką filmą apie laikus, kai JAV teritorijoje dar nebuvo valstybės, tik atskiros anglų ir prancūzų kolonijos, kur žmonės kovėsi už gamtos išteklius ir valdžią. Pabandėme įsivaizduoti, koks tada buvo ir kaip atrodė pasaulis, kaip jo viduje gyveno žmonės ir kaip jie bendravo. Bet filmas iš esmės yra apie žmogaus ir gamtos santykius. Juos išsiaiškinti, man regis, svarbu būtent dabar, todėl filmas, be abejo, aktualus. Kaip tik tai mes su Alejandro ilgai svarstėme. Po pramoninės revoliucijos į Vakarus plūstelėjo milžiniška banga, trokštanti Naujojo pasaulio išteklių, ir tai atvedė prie vietinių gyventojų genocido.

Taip sutapo, kad paraleliai su „Hju Glaso legendos“ filmavimu kūriau dokumentinį filmą apie globalų atšilimą. Teko važinėti po visą pasaulį. Pavyzdžiui, Kanadoje, Pietų Amerikoje ir Indonezijoje vyksta tas pats – ten vykstama naftos ir naudingų iškasenų, vietiniai gyventojai išstumiami iš jų žemių, aukojamos visos kultūros, jos naikinamos dėl išteklių.

Man patinka, kaip subtiliai Alejandro parodė indėnus, apsieidamas be stereotipų ir karikatūrų. Jis parodė juos labai humaniškus, parodė įvairias gentis, jų skirtumus ir sugebėjo perteikti šių žmonių pasaulio suvokimą. Bet svarbiausia, kad jis perteikė tą dvasios jėgą, su kuria šie žmonės kovojo už savo palikimą, savo žemę ir teisę joje gyventi. Daugeliui tokia kova už nepriklausomybę ir kultūrinį savitumą aktuali ir dabar.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniaklaidą

Amerikos kino akademija sureagavo į kritiką. Kad išvengtų kaltinimų rasizmu, Akademija iš dalies savo narių atims balsavimo teisę ir pakvies dalį naujų narių. 2020-aisiais balsuos dukart daugiau moterų ir tautinių mažumų atstovų. Penktadienį Akademijos vadovė Cheryl Boone Isaacs pranešė, kad Akademijos valdyba balsavo už permainas. Jų dar nebus šiemet, bet per kelerius ateinančius metus pakeitimai turėtų pradėti veikti ir, kalbant apie moteris ar mažumas, nominacijų bei verdiktų rezultatai, pasak jos, bus teisingesni.

Per kelias savaites 51 žmogaus valdyba bus papildyta trimis moterims ir mažumoms skirtomis vietomis. Iki 2020 metų jų sudėtis turi padvigubėti. Svarbu ir tai, kad asmenys, su kinu neturintys nieko bendra daugiau nei dešimt metų, negalės balsuoti už „Oskarus“. Dabar teisę pripažinti „Oskarus“ turi maždaug 6 tūkstančiai Akademijos narių. Pasak „Los Angeles Time“, 94 procentai jų yra baltieji, 77 procentai – vyrai. Juodaodžiai kūrėjai ir moterys jau keliasdešimt metų reikalavo permainų. Šiemet visi 20 „Oskarams“ nominuotų aktorių yra baltieji.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pirmuosius rusų teroristus sovietų istorikai vadino romantikais ir maištininkais. Fiodoras Dostojevskis romane „Demonai“ aprašė, kas iš tikrųjų yra terorizmas. Rašytojas rėmėsi 1871 metais Sankt Peterburge vykusio teismo, kuriame buvo teisiami Sergejaus Nečiajevo suburto revoliucinio ratelio nariai, medžiaga. Jų vadas pabėgo į užsienį. Jaunuoliai buvo teisiami ne tik už revoliucinę veiklą, bet ir už studento Ivanovo nužudymą. Tai buvo lyg ir ritualinė žmogžudystė, turėjusi pragmatišką tikslą: Nečiajevas manė, kad nusikaltimas, kuriame dalyvauja visi, privers grupelės narius besąlygiškai jam paklusti.

Vasarą skaičiau Nečiajevo biografiją ir stebėjausi, kaip lengvai sutiktus intelektualus sužavėdavo jokio išsilavinimo neturintis žiaurus manipuliuotojas ir veidmainis. Teismas turėjo milžinišką atgarsį, jį pratęsė Dostojevskio romanas. Tačiau po keliasdešimties metų valdžią Rusijoje uzurpavę bolševikai ėmėsi energingai įgyvendinti Nečiajevo parašytą „Revoliucionieriaus katekizmą“. Jame, be kita ko, rašoma, kad revoliucionierius neturi nei savo interesų, nei darbų, nei jausmų, nei prisirišimo, nei nuosavybės, nei vardo. Nečiajevas sakė, kad revoliucionierius žino tik „griovimo mokslą“, jis niekina visuomenės nuomonę ir nekenčia dabartinės moralės. Iš pradžių bolševikai visiškai uždraudė Dostojevskį, o po 1956-ųjų leido skaityti ne visas jo knygas. „Demonai“ buvo tarp uždraustųjų, kol bene 8-ojo dešimtmečio pradžioje buvo pradėti leisti akademiniai rašytojo raštai. Į juos paprastai sudedama viskas. Taip pirmąkart perskaičiau „Demonus“ kartu su nepaprastai išsamiais moksliniais komentarais ir supratau, kad gyvenu Nečiajevo išsvajotoje santvarkoje. Santvarka man ir anksčiau kėlė abejonių, tačiau „Demonai“ puikiai paaiškino jos teroristinę prigimtį.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Grėsmingasis aštuonetas“, „Didžioji skola“

Filmo „Grėsmingasis aštuonetas“ („The Hateful Eight“, JAV, 2015) titruose iš pat pradžių lyg perspėjimas nuskamba, kad tai – aštuntasis Quentino Tarantino filmas. Vadinasi, liko dar du ir režisierius pasitrauks iš kino. Ką jis veiks, dar anksti spėlioti, nors visai nenustebčiau, jei Tarantino imtų kurti romanus ar pjeses. Dialogus jis rašo puikiai, kalbos jausmas – tiesiog tobulas: kiekvienas naujojo filmo personažas kalba taip, kad akivaizdi jo kilmė ir išsilavinimas, personažų istoriją jis gali papasakoti keliomis replikomis. Kita vertus, nežinau, kas dabar gali prilygti Tarantino darbui su aktoriais. Visiems būtų geriau, jei jis liktų kine, juolab kad Tarantino nuolat prisipažįsta jam meilę.

Ji akivaizdi nuo pirmųjų kadrų, kai plačiame ekrane (filmuota ant 70 milimetrų juostos, kuri buvo populiari 7-ajame dešimtmetyje), skambant Ennio Morricone’s muzikai, pamažu ryškėja pakrypusi medinė Nukryžiuotojo skulptūra, o jos fone atsiveria snieguose paskendę kalnai ir jų papėdėje skubantis diližanas. Žinoma, kalno viršūnė gana aiškiai primena studijos „Paramount“ emblemą, o nuorodų į vesterno istoriją filmas kimšte prikimštas, ką jau kalbėti apie pavadinimą. Bet šįkart režisierius nesistengia polemizuoti nei su klasikiniais vesternais, nei su antivesternais, ima tik tai, ko jam reikia. Todėl vienas amerikietiškiausių žanrų režisieriui yra būdas diskutuoti apie šiuolaikinę Ameriką, nors galiausiai noras sušiuolaikinti filmą, man regis, tapo jo silpnąja vieta.