7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gegužės 11 dieną 69-ąjį Kanų kino festivalį atidarys naujas Woody Alleno filmas „Café Society“. Filmas pasakoja apie jaunuolį (Jesse Eisenberg), kuris 4-ajame dešimtmetyje atvažiuoja į Holivudą, svajodamas dirbti kino pramonėje. Čia jis įsimyli merginą (Kristen Stewart) ir, kaip rašo festivalio rengėjai, tampa „draugijos, kuri nulėmė to laiko dvasią, dalimi“. Filme taip pat vaidina Blake Lively, Parker Posey, Steve’as Carellas ir Corey’is Stollas. Šiame filme Allenas pirmąkart bendradarbiavo su vienu garsiausių nūdienos kino operatorių, keturių „Oskarų“ savininku Vittorio Storaro. „Café Society“ – 14 Alleno filmas, rodomas nekonkursinėje Kanų programoje. Pirmasis buvo „Manhatanas“ (1979).

Savaitgalį įvyko seniausios rusų kino premijos „Nikė“ apdovanojimų ceremonija. Geriausiu 2015 m. Rusijos filmu tapo Aleksandro Mindadzės „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“. Mindadzė taip pat gavo geriausio scenaristo apdovanojimą. Geriausio režisieriaus „Nikė“ įteikta Stanislavui Govoruchinui už filmą Sergejaus Dovlatovo apsakymų motyvais „Nuostabios epochos pabaiga“ („Konec prekrasnoi epochi“). Pastarojo filmo kūrėjai taip pat tapo „Nikės“ laureatais“: Genadijus Kariukas apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą, Valentinas Gindulianovas – už dailininko darbą, metų atradimo „Nikė“ paskirta aktoriui Ivanui Kolesnikovui, suvaidinusiam filme pagrindinį vaidmenį.

Kadras iš Woody Alleno filmo „Cafe Society“
Kadras iš Woody Alleno filmo „Cafe Society“
Jakobas Diehlis filme „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“
Jakobas Diehlis filme „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“
Ina Čiurikova filme „Ozo šalis“
Ina Čiurikova filme „Ozo šalis“
Aktorė Robin Wright
Aktorė Robin Wright
Živilė Pipinytė

Nuostabus dugnas

Nauji filmai – „Vyrai muša tiksliau“

Lietuvių komercinis kinas pateikė staigmeną balandžio 1-ajai. Nauja Donato Barbvydo, Vidmanto Tadeušo ir Alvydo Šlepausko komedija „Vyrai muša tiksliau“ dar kartą įrodė, kad jauni lietuvių kino kūrėjai apdovanoti nepakartojamu humoro jausmu. Kaip jau įprasta, ir šis lietuviškas filmas reklamuoja ne tik specifiškas lietuviškas prekes bei paslaugas, bet ir nacionalinio atgimimo spiritus movens – pažangius lietuvių verslininkus bei jų liberalų požiūrį į kultūrą.

 

Pagrindinis filmo herojus – jaunosios kartos verslininkas Alfonsas (Marius Repšys) – turi problemų su savo seksualine tapatybe, mat jam patinka ir blondinės, ir blondinai. Ištikimi draugai Petras ir Povilas (Sakalas Uždavinys ir Arūnas Sakalauskas) nusprendžia jam padėti. Kartu su draugais Alfonsas vyksta medžioti į Lietuvos miškus kažkur Lenkijos pašonėje. Atvykę į pamiškės kaimą, išalkę draugai nusprendžia užkąsti kaimo užeigoje. Čia juos užpuola degradavę vietos gyventojai, kuriuos suvaidino lietuvių kino žvaigždės – Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius, Andrius Užkalnis ir Mantas Jankevičius. Draugai meniškai sutalžo užpuolikus ir pelno žavios blondinės Daivos (Edita Užaitė), kuri turi nuostabų balsą, bet priversta užsiiminėti striptizu pakelės bare, simpatijas.

„Vyrai muša tiksliau“
„Vyrai muša tiksliau“
Jonas Ūbis

Kaip tapti tuo, kas esi

Krėsle prie televizoriaus

Pasaulis sensta, gyvenimas ilgėja ir pagyvenusių žmonių problemos tampa vis aktualesnės. Dar prieš keliolika metų seksualinės šešiasdešimtmetės problemos, ko gero, būtų sudominusios tik neišradingų komedijų kūrėjus. Bet laikai keičiasi. Sebastiano Lelio „Glorijos“ (LRT kultūra, 6 d. 22.30) herojei yra maždaug tiek ir ji kupina įvairiausių talentų. Po skyrybų su vyru, kuris išėjo pas jaunesnę, Glorija jaučiasi vieniša. Vaikai suaugę ir motinai neturi laiko. Ir nors moteris suvokia, kad senėjimo nesustabdysi, artimiausiu metu ji nesirengia tapti senute. Smulkutė, energinga Glorija vaikšto į pagyvenusiems žmonėms rengiamus šokius, pro didelius akinių stiklus smalsiai žvalgosi į potencialius partnerius, lanko įvairiausius užsiėmimus ir nori gyventi visavertį gyvenimą. Šokiuose ji sutinka Rodolfą, kuris prieš metus išsiskyrė su žmona. Tarp jų užsimezgęs ryšys žada tikrą, gal paskutinį jausmą.

 

Už geriausią moters vaidmenį Berlyno kino festivalio „Sidabriniu lokiu“ apdovanota Čilės teatro ir kino žvaigždė Paulina Garcia filme subtiliai atskleidžia staiga gimusią moters viltį ir aistrą. Jos Glorija negali nesižavėti. Režisierius ir aktoriai neslepia pagyvenusių nuogų kūnų, bet sugeba apsaugoti filmą nuo vulgarybių. Glorijos problemas gilina Rodolfo neryžtingumas. Buvęs karininkas, matyt, sėkmingas žmogus, jis nesugeba (ar nenori) suprasti Glorijos, todėl pasirengęs palikti moterį bet kurią minutę, kai jo prireiks nesavarankiškoms dukterims.

„Glorija“
„Glorija“
„Blogis po saule“
„Blogis po saule“
„Slaptasis brolis“
„Slaptasis brolis“
„Bornas. Sunaikinta tapatybė“
„Bornas. Sunaikinta tapatybė“

Ten viskas – apgaulė

Vitalijus Manskis apie filmą „Čia visad šviečia saulė“

„Kino pavasaris“ parodys garsaus rusų kino dokumentininko Vitalijaus Manskio filmą „Čia visad šviečia saulė“ (2015). Manskis gimė Lvove 1963 m., mokėsi Maskvos kinematografijos institute (VGIK). Jo filmai pelnė per šimtą prizų Rusijos ir tarptautiniuose kino festivaliuose, Manskis – Rusijos kino premijos „Nika“ laureatas. Kine jis debiutavo 1987 metais. Lietuvoje dėmesio sulaukė 1999 m. sukurtas jo filmas „Asmeniškos kronikos. Monologas“, kuriame pasinaudodamas kino mėgėjų filmuotomis šeimos kronikomis režisierius sukūrė simbolišką sovietų šalyje užaugusio keturiasdešimtmečio biografiją. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rodytas filmas „Nekaltybė“ (2008) apie merginas, nusprendusias pelningai parduoti savo nekaltybę, 2013 m. „Scanorama“ pristatė Manskio filmą „Vamzdis“, rodantį dujų kelią iš Rusijos Šiaurės į Europą.

 

Manskis išgarsėjo ne tik originaliais dokumentiniais filmais „Palaima“ (1996), „Tatu“ anatomija“ (2003), „Poeto mirtis“ (apie Vladimirą Vysockį, 2006), bet ir aktualiais, Rusijos politinėms problemoms skirtais kino pasakojimais „Jelcinas. Kitas gyvenimas“ (2001), „Putinas. Keliamieji metai“ (2001), dokumentiniais serialais. Rusijos televizijose RTR, REN TV Manskis kūrė ir prodiusavo originalius projektus „Šeimos kino kronikos“ (1995–1997), „Realus kinas“ (1999). 2004 m. jis įkūrė studiją „Vertov. Realnoje kino“, kurios tinklalapis „Vertov.ru“ bene pirmasis internete pradėjo nuosekliai pristatyti sovietų dokumentinio kino istoriją. Tarp garsiausių Manskio projektų – mėgėjiškų kino kronikų (1945–1991) archyvas, Realaus kino manifestas, Nacionalinė nevaidybinio kino premija „Lavrovaja vetv“ ir nevaidybinio kino festivalis „Artdokfest“. Nuo 2014 m. režisierius gyvena Rygoje. Pateikiame ištraukas iš Manskio interviu žurnalui „The New Times“. Su Manskiu kalbėjosi Jevgenija Albac.

„Čia visad šviečia saulė“
„Čia visad šviečia saulė“
„Čia visad šviečia saulė“
„Čia visad šviečia saulė“
„Čia visad šviečia saulė“
„Čia visad šviečia saulė“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kovo 18 d. Prahoje mirė kino režisierius, vienas čekų Naujosios bangos kūrėjų Janas Němecas. Jam buvo 79 metai. Debiutinis pilno metražo Němeco filmas „Nakties deimantai“ (1964) pasakojo apie du jaunus žydus, pabėgusius iš konclagerin važiuojančio traukinio. Jau šiame filme, apdovanotame Manheimo kino festivalio prizu, Němecas atsisakė tradicinio pasakojimo. Vėliau jis ne kartą eksperimentavo su kino pasakojimo galimybėmis, filmuose dažnai pasitelkdavo alegoriją, satyrą, poetinio ir siurrealistinio kino elementus. Němecas savo stilių vadino „sapnų realizmu“. 1965 m. kartu su Jiři Menzeliu, Vera Chytilova ir Jaromiru Jirešu Němecas ekranizavo Bohumilo Hrabalo noveles – filmas „Perlai dugne“ tapo naujojo čekų kino manifestu ir iki šiol lieka viena 7-ojo dešimtmečio autorinio kino viršūnių. Provokuojanti Němeco „Ataskaita apie vakarėlį ir jo svečius“ (1966) tapo karčia totalitarinės sistemos ir kartu žmonių elgesio joje satyra. Filmas įsiutino tuometinius valdančiuosius. 1968 m., kai sovietų tankai nuslopino „Prahos pavasarį“, Němecui pavyko slapta nufilmuotą medžiagą išvežti į Vakarus. Ją režisierius panaudojo filme „Oratorija Prahai“ (1968). Netrukus Němecas pateko valdžios nemalonėn, jam buvo uždrausta kurti filmus. 1974 m. režisierius emigravo, jis dirbo Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Britanijoje ir JAV. 1989 m. jis grįžo į Čekiją, kūrė filmus ir dėstė Prahos kino mokykloje (FAMU). Prieš mirtį Němecas filmavo autobiografinę komediją „Vilkas iš Karališkųjų vynuogynų gatvės“. Pernai rudenį „Scanorama“ Vilniuje parodė trijų režisieriaus filmų retrospektyvą, pavadintą „Janas Němecas iš arčiau“.

69-ojo Kanų kino festivalio afiša
69-ojo Kanų kino festivalio afiša
Kadras iš Jano Němeco filmo „Nakties deimantai“
Kadras iš Jano Němeco filmo „Nakties deimantai“
Aktorė Margot Robbie
Aktorė Margot Robbie
Jonas Ūbis

Daug nostalgijos

Pavasarinio „Kino“ skaitymo malonumai

Kai įvairiuose lietuviško interneto šiukšlynuose po kiekvienos premjeros režisieriai giriasi savo nauju komerciniu „kūriniu“, ne tik jiems sveika atsiversti naują „Kiną“ ir paskaityti, ką prancūzai rašo apie Šarūną Bartą. Neringa Kažukauskaitė parengė pluoštą žiniasklaidos atsiliepimų apie Paryžiaus Pompidou centre surengtą režisieriaus kūrybos retrospektyvą. Susižavėjimas begalinis. Ji taip pat pateikia žurnalo „Chaos reigns“ anketą. Atsakydamas į ją Bartas netiesiogiai liudija, kas formavo jo kinematografinį skonį. Daug ką galima buvo ir nuspėti, bet kad filmas, padalijęs gyvenimą į „iki ir po“, būtų Romano Balajano „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“, niekad nebūčiau pagalvojęs.

 

Jei pavargote nuo kino teatrų siūlomo repertuaro, balandį galima pabėgti į „Kino pavasarį“. Jo programai skirti keli žurnalo straipsniai: Santa Lingevičiūtė atkreipia dėmesį į programos filmus, kurių negalima praleisti, Aistė Račaitytė pristato Shakespeare’o ekranizacijų retrospektyvą, Mantė Valiūnaitė – Raimondą Vabalą, kurio ankstyvųjų filmų retrospektyva taip pat laukia festivalio žiūrovų, Živilė Pipinytė „iš arčiau“ pristato rusų režisierių Aleksandrą Sokurovą – jo naujausią filmą „Frankofonija“ taip pat rodys „Kino pavasaris“, Izolda Keidošiūtė rašo apie lenkų kino ir teatro aktorę Magdaleną Cielecką, kurią bus galima pamatyti dviejuose konkursiniuose festivalio filmuose – „Šokių aikštelės dukterys“ ir „Jungtinės meilės valstijos“.

Jonas Ūbis

Menininkai ir virėjai

Krėsle prie televizoriaus

Parduotuvėse neprasigrūsi pro šokoladinius zuikučius ar kiaušinius, gatvėje – šlapdriba ir purvas, oras surūgęs lyg Ritos Miliūtės šypsena – pavasario nematyti. Televizijų šventinės programos prigrūstos dokumentinių filmų apie popiežius ir holivudinių niekalų, tačiau šios savaitės programoje matyti ir kelios premjeros. Tad trumpai apie jas.

 

Man svarbiausia – Xavier Dolano „Mamytė“ (LRT, 31 d. 22 val.). Tai penktasis 1989 m. gimusio Kanados režisieriaus filmas. Vieni jį vadina apsišaukėliu, kiti – genijumi, bet Dolanas tikrai savitas menininkas. Jis viską daro pats – rašo scenarijus, kuria kostiumus, montuoja, vaidina. Kiekvienas jo filmas – lyg intymus prisipažinimas. Dolanas kuria filmus apie save – sudėtingus santykius su artimaisiais, tapatybę, šeimos paslaptis, bet kartu tai ir linkusio į autodestrukciją šių dienų pasaulio liudijimai. Formaliai „Mamytė“ (2014) tarsi tęsia debiutinio filmo „Aš užmušiau savo mamą“ temas, nes abiejuose rodomi dramatiški motinos ir sūnaus santykiai.

„Mamytė“
„Mamytė“
„Didis grožis“
„Didis grožis“
„Nudegęs“
„Nudegęs“

Apie meilę, kuri kovoja

Pokalbis su Toddu Haynesu

Pradedame supažindinti su artėjančio „Kino pavasario“ filmų kūrėjais. Vienas garsiausių ir laukiamiausių šių metų filmų – „Kerol“ („Carol“, D. Britanija, JAV, 2015). Jo autorius, amerikiečių režisierius Toddas Haynesas lietuvių žiūrovams pažįstamas iš filmų „Auksinė praraja“ („Velvet Goldmine“), „Toli nuo rojaus“, „Manęs čia nėra“. Jis gimė 1961 m. Los Andžele, studijavo meno istoriją ir semiotiką. Pirmąjį trumpo metražo filmą Haynesas sukūrė 1978-aisiais. Baigęs studijas, persikėlė į Niujorką. Čia 1987 m. debiutavo kontroversišku muzikiniu filmu „Superstar: The Karen Carpenter Story“, kuriame „vaidino“ lėlės Barbės ir buvo pasakojama amerikiečių popžvaigždės Karen Carpenter kovos su bulimija ir anoreksija istorija. Filmas ekranuose nepasirodė. Pilnametražis Hayneso debiutas „Poison“ sukėlė dar daugiau kontroversijų ir tapo radikalios dešiniosios grupuotės „American Family Association“ atakų objektu. Jo pagrindas buvo Jeano Genet tekstai, filmas laikomas vienu svarbiausių New Queer Cinema įvykių. 1998 m. sukurtos „Auksinės prarajos“ premjera įvyko Kanuose, bet didžiausią komercinę sėkmę režisieriui atnešė filmas „Toli nuo rojaus“ Douglaso Sirko melodramos motyvais. Dramoje „Manęs čia nėra“ režisierius sukūrė originalią Bobo Dylano biografiją, kurioje dainininką suvaidino šeši aktoriai. Bene didžiausias Hayneso projektas – penkių valandų trukmės serialas pagal Jameso M. Caino romaną „Mildred Pirs“, kurį 1945 m. ekranizavo Michaelas Kurtizas. 2011 m. pasirodęs Hayneso serialas, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Kate Winslet, pelnė kelis „Emmy“ apdovanojimus. Pateikiame režisieriaus pokalbių su Pawełu T. Felisu ir Anna Tatarska fragmentus.

„Kerol“
„Kerol“
„Kerol“
„Kerol“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ukrainos valstybinė kino agentūra patvirtino sąrašą projektų, kurie gaus valstybės palaikymą 2016–2017 metais. Konkursui buvo pateikti 74 vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų projektai. Iš dalies valstybė finansuos ne vieną pilno metražo filmą. Įdomu, kad pilnametražiai vaidybiniai filmai suskirstyti į kelias kategorijas – filmai plačiajai žiūrovų auditorijai, autoriniai filmai, filmai vaikams, debiutiniai vaidybiniai filmai, teminiai vaidybiniai filmai (apie ukrainiečius Antrajame pasauliniame kare ir antiteroristinėse operacijose). Į pastarąją grupę pateko Sergejaus Loznicos filmas „Donbasas“ bei Šarūno Barto filmas „Kitas“ („Inyj“).

 

23,5 milijono grivnų paremtas Olesio Jančiuko „Slaptas Simono Petliūros dienoraštis“ („Tajemny ščiodenik Simona Petliuri“), pasakojantis apie vieną prieštaringiausių XX a. Ukrainos veikėjų. „Slaptas Simono Petliūros dienoraštis“ bus skiriamas plačiai žiūrovų auditorijai. Tarp dokumentinių filmų paramą gavo ir garsaus rusų dokumentininko Vitalijaus Manskio filmas „Savi“ („Ridni“). Manskis yra kilęs iš Lvovo, neseniai jis emigravo į Latviją. Naujausią Manskio filmą apie Šiaurės Korėją netrukus rodys „Kino pavasaris“.

Sergejus Loznica
Sergejus Loznica
Agnieszka Holland
Agnieszka Holland
Lucy Lawless
Lucy Lawless
Simon Pegg
Simon Pegg
Rosamund Pike
Rosamund Pike
Jonas Ūbis

Kas prisimena „Haną Montaną“?

Krėsle prie televizoriaus

Radijo „Svoboda“ tinklalapyje galima rasti įdomių dalykų. Neseniai ten perskaičiau pokalbį su Michailu Osokinu, kuris kadaise vedė dar neišsigimusios ir nedegradavusios Rusijos televizijos NTV žinių laidas. Paklaustas, per kiek laiko žmonės visiškai pamiršta praeitį – per penkerius, dešimt ar penkiolika metų, jis atsakė: „Tai priklauso nuo žmogaus. Kai kurie Alzheimerio liga suserga anksčiau. Aš manau, kad kiekviena nauja karta užmiršta tai, kas buvo iki jos. Kiekviena nauja karta nežino, kas vyko tada, kai jų dar nebuvo. Jei negyvenai, tai ir nesuprasi. Jokios knygos nepadės suprasti. Žmonės prastai įsivaizduoja, kaip gyveno jų tėvai.“

 

Pirma reakcija buvo: „Jis neteisus“, bet prisiminiau staiga sovietų kultūros specialistais tapusių Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidas, kurių herojė buvo literatūrologė Nerija Putinaitė. Neva savo knygoje ji atskleidė baisią tiesą apie Justiną Marcinkevičių ir todėl ją nuskriaudė karo ministras. Supratau, kad Osokinas įvardijo ir mūsų situaciją. Tai gana simptomiška situacija – kultūros ir meno žinovais apsimeta atsitiktiniai žmonės. Jie kalba visų vardu, nes humanitariniai mokslai nuvertinti, jie nelaikomi mokslu. Iš čia – begalinis įvairaus plauko eseistų antplūdis. Manau, ne tik žurnalistai, bet ir politikai šventai tiki, esą tikrasis mokslas turi būti naudingas – iškart ir akivaizdžiai, kad naujame mokslo centre apsilankiusi Prezidentė galėtų iš televizoriaus ekrano pranešti: esame pirmaujanti Europos tauta. Nesakysiu, ką man tai primena, nes būtų ne į temą.

Šokantys arabai“
Šokantys arabai“
Šokantys arabai“
Šokantys arabai“
„L.O.L.“
„L.O.L.“
„L.O.L.“
„L.O.L.“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas