7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kaip suprasti dabartį

„Kino pavasario“ dienoraščio

Živilė Pipinytė
Nr. 14 (1166), 2016-04-08
Kinas
„Klanas“
„Klanas“

Kai 1985-aisiais Argentiną sudrebino Puccio šeimos skandalas, Pablo Trapero buvo paauglys. Suaugęs jis pradėjo rinkti medžiagą apie šeimą, kurios tėvas ir sūnūs vogė žmones, kankino juos savo namo rūsyje ir žudė, išpirką pasilikdami sau. Kiti šeimos nariai apie viską žinojo, bet apsimetė, kad nemato ir negirdi, kas vyksta namuose. Trapero gyveno netoliese ir prisiminė, kad dauguma kaimynų tikėjo Arquímedeso Puccio žodžiais, esą jis nekaltas. Teisme jis viską neigė.

 

Filme „Klanas“ (Argentina, Ispanija, 2014) Trapero tiksliai laikosi faktų ir rodo tik tuos nusikaltimus, kurie buvo įrodyti teisme, nors akivaizdu, kad jų buvo ir daugiau. Režisierius tiksliai įvardija visas žinomas datas, vardus ir pavardes, detales, tačiau nekuria tradicinio filmo apie nusikaltimą. Trapero nerodo gaudynių, policijos tyrimo, teismo proceso. Didžioji veiksmo dalis klostosi namuose: šeima tradiciškai meldžiasi atsisėdusi prie pietų stalo, giria motinos pagamintus valgius, tėvas padeda dukterims ruošti namų darbus. Atrodo, kad šios idilės negali sudrumsti niekas, net vonioje ar rūsyje slepiami surakinti žmonės. „Klanas“ – tai bandymas į blogį pažvelgti iš vidaus, suprasti tuos psichologinius mechanizmus, kurie priverčia paklusti tėvui ar bet kuriam autoritetui. Tai ir dar vienas pasvarstymas apie blogio banalumą, nors Arkimedą suvaidinęs Guillermo Francelle neįtikėtinai tiksliai atskleidžia to banalaus blogio dviprasmiškumą. Šeimos tėvas puikiai moka manipuliuoti ne tik savo vaikais, kuriems yra visokeriopo saugumo garantija. Vėliau paaiškės, kad tai apgaulė. Kai prokuroras pasiūlys visą kaltę prisiimti sau ir išgelbėti kitus šeimos narius, tėvas atsisakys. Tai vienas įsimintiniausių filmo epizodų. Jis leidžia maksimaliai priartėti prie to absoliutaus blogio, kuris ir domina filmo kūrėjus.

 

Trapero neatsitiktinai atskiras pasakojimo dalis įrėmina archyviniais televizijos kadrais, kuriuose fiksuojami Argentiną valdantys politikai ar generolai. Puccio pradėjo savo „verslą“ po to, kai buvo priverstas pasitraukti iš saugumo tarnybos, kurioje ir įgijo daug vėliau „naudingų įgūdžių“. Tačiau Trapero eina toliau – „Klanas“ rodo, kad blogis klesti ten, kur dešimtmečiais nesilaikoma teisės normų, meluojama iš aukštų tribūnų, kur pinigai, korupcija ar pseudopatriotizmas užgožia moralines vertybes. Nebaudžiamumo, paminto žmogiškumo atmosfera čia gimdo pabaisas.

 

Tačiau Trapero nemoralizuoja ir nesipiktina. Atvirkščiai: „Klanui“ būdinga vis labiau šių dienų kine nykstanti ironiška distancija, kuri itin pasiteisina, kai režisierius virtuoziškai montuoja paraleliai vykstančias pagrobimų ir sūnaus Alechandro (Peter Lanzani) pasimatymų scenas. Ironišką distanciją pabrėžia ir nusikaltimų scenas lydinti energinga daina „Sunny Afternoon“. Kartu Trapero prismaigsto filmą iš pirmo žvilgsnio absurdiškų užuominų (pavyzdžiui, kad apie Puccio šeimos nusikaltimus policija žinojo iš pat pradžių), kurios kartu su finaliniais filmo titrais, paaiškinančiais tolesnį Puccio šeimos narių likimą, paverčia „Klaną“ ne tik vienos šeimos istorija, bet ir šiuolaikinio blogio studija.

 

Pernai Berlyno kino festivalyje žiūrėjau Walterio Salleso dokumentinį filmą apie Jia Zhang-ke. Kinų režisierius vedžiojo kolegą po savo vaikystės miestą Fenjangą Šiaurės Kinijoje, kalbėjo apie tai, kaip pastaraisiais dešimtmečiais keičiasi Kinija, apie grėsmę, kurią kinų kultūrai kelia globalizacija, tiksliau, vartotojų civilizacija ir jos įpročiai. Tik pradėjusi žiūrėti naujausią kinų režisieriaus filmą „Kalnai gali pasislinkti“ (Kinija, Japonija, Prancūzija, 2015), atpažinau ne tik tas pačias Fenjango vietas, bet ir idėjas, nes Jia Zhang-ke, pradedant „Platforma“, kiekviename filme analizuoja socialines permainas, pakeitusias šiuolaikinę Kiniją ir jos žmones, tai, kokią kainą jie moka už materialius gyvenimo malonumus.

 

Jia Zhang-ke naujo filmo veiksmą simboliškai pradeda 1999-aisiais, naujo tūkstantmečio išvakarėse. Iš pradžių gali pasirodyti, kad filmo centre atsidūrė banalus trikampis – mergina Tao (režisieriaus žmona Tao Zhang) draugauja su pirmuosius verslininko žingsnius žengiančiu ir nauju raudonu automobiliu besididžiuojančiu Džinšenu (Yi Zhang) ir su akmens anglies kasykloje dirbančiu Liangci (Jing Dongliang). Tao niekaip negali apsispręsti, su kuriuo iš dviejų ji nori būti. Kai mergina pasirenka verslininką, akivaizdu, kad santuoka nebus laiminga, bet Tao sprendimą nulėmė laikas, kupinas „naujųjų kinų“ utopijų apie šviesią ateitį. Kad ši ateitis neatsiejama nuo pinigų, ironiškai pabrėžia vardas, kurį Džinšenas išrenka savo pirmagimiui. Vaikas gauna Dolerio vardą. Tai – šio veikėjo kiniškos svajonės sudėtinė dalis.

 

Tačiau kameriška „Kalnai gali pasislinkti“ istorija yra giliai simboliška, nes veikėjų sprendimai remiasi Kinijos modernizacijos logika, jos idėjomis ir šūkiais. Personažai nėra tik permainų iliustracija, nes režisierius rodo ne tik jų veiksmus. Svarbiausia filme – kaip keičiasi herojų jausmai, norai, troškimai. Simboliški kadrai (tiksliau, metaforos) akivaizdūs visą filmą, tačiau jie labiau nujaučiami nei akivaizdūs – gatve žingsniuojantis berniukas su alebarda, fejerverkai, budistas vienuolis, pastebintis laukimo salėje mirštantį Tao tėvą, Tao šuo, antroje filmo dalyje aprengtas persiūta Tao palaidine, populiari kinų daina, kurios skirtingomis aplinkybėmis klausosi filmo veikėjai... Ypač svarbu, kad herojus nuolat supa tuštuma – tušti keliai, tarsi negyvenamas oro uostas, ištuštėję Tao namai.

 

Kita filmo dalis rodo 2014-uosius, kai iliuzijos žlugo. Tao išsiskyrė su vyru, šis tapo milijonieriumi ir suka nelabai dorą verslą Šanchajuje. Doleris gyvena su juo ir atvyksta tik į senelio laidotuves, kur berniukas jaučiasi atsidūręs kitame, svetimame pasaulyje. Kaip traukiasi ta senoji erdvė, Jia Zhang-ke bene tiksliausia parodo laidotuvių scenoje, kur tradicinis orkestras ir gedėtojai atrodo tarsi įsprausti į niūrų pramoninį peizažą. Liangci sugrįžta į miestą mirtinai susirgęs – tuos keliolika metų jis priklausė milžiniškai migruojančių darbininkų armijai.

 

Trečioji filmo dalis nukelia į ateitį – 2025-aisiais Doleris su tėvu gyvena Australijoje. Vaikinas maištauja, jis nenori tėvo jam suplanuotos karjeros, bet ir negali su juo susikalbėti, nes nekalba kiniškai. Ateitis filme „Kalnai gali pasislinkti“ pažymėta visiško susvetimėjimo ir nesusikalbėjimo, šeimos ir draugystės ryšių išnykimo.

 

Visas tris „Kalnai gali pasislinkti“ dalis (beje, kiekviena nufilmuota naudojantis skirtingais objektyvais) susieja grupės „Pet Shop Boys“ daina „Go West“. Iš pradžių ji skamba triumfališkai ir simbolizuoja ne tik naujus laikus, bet ir naujas galimybes, tačiau finale, kai Tao lėtai ir mechaniškai kartoja šokio judesius, daina tik patvirtina iliuzijų žlugimą.

 

Akivaizdu, kad abu filmai gimė iš kūrėjų noro suprasti, kas vyksta jų šalyje, kaip keičiasi tikrovė, todėl man tai asmeniški kūriniai. Paradoksas, bet jie daug asmeniškesni nei kiti „Kino pavasaryje“ matyti filmai – gana filosofiški pasisakymai apie tikrovę ir save. Bet tai, matyt, jau kitos dienoraščio atkarpos tema.

„Klanas“
„Klanas“
„Kalnai gali pasislinkti“
„Kalnai gali pasislinkti“