Autorius: Ramūnas Aušrotas

Ramūnas Aušrotas

Pokalbis su režisiere Kinga Dębska

18-asis Lenkų kino festivalis surengė pasaulinę televizijos dokumentinio filmo „Čia gyvenama“ („Tu się żyje“) premjerą. Filmas pasakoja apie vienuolės Michaelos Rak iniciatyva Vilniuje įkurtą Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą, kuriame mirštantiems ligoniams teikiamos paliatyviosios slaugos paslaugos.

Ramūnas Aušrotas

Nauji filmai – „Mančesteris prie jūros“

Kažkur skaičiau, kad vyrą ženklina ne pergalės, o mokėjimas stovėti tiesiai. Krikščionybėje tai išreiškia kryžiaus įvaizdis: situacija, kai, žvelgiant retrospektyviai, dar negalima kalbėti apie pergalę, bet jau galima kalbėti apie laikyseną. Vyras gimsta būtent tada. Tai nusako ir lotynų kalbos žodis stāre, reiškiantis ir laikymąsi tiesiai, ir kilimą į viršų. Indoeuropietiška šio žodžio šaknis lietuvių kalboje pasirodo tokiais vyrišką prigimtį apibūdinančiais žodžiais kaip „stovėti“, „stogas“, „stalas“, „stuomuo“, „stonas“.

Tiesą sakant, seniai laukiau tokio filmo, kuris kalba apie vyriškumą ne kaip gniuždančią jėgą, bet kaip apie gebėjimą atsukti veidą gyvenimo iššūkiams. Pernelyg neproporcingai feministinė įtarumo hermeneutika prasiskverbė tiek į kino kritiką, tiek ir į kino kūrybą. Apie tokį vyrą, mokantį stovėti, t. y. turintį stuburą, nuo pat pirmo kadro kalba ir jį rodo Kennetho Lonergano filmas „Mančesteris prie jūros“ („Manchester by the Sea“, JAV, 2016). Be triumfo, kaip kad Timuro Bekmambetovo filme „Benas Huras“, ir be patoso, kaip Darreno Aronofsky „Imtynininke“. Lonergano filmo estetika primena Mike’ą Leigh („Viskas arba nieko“) ir Keną Loachą („Aš, Edvardas Bleikas“). Tačiau jo etika kita: režisieriui svetimas socialinis realizmas, nėra pastarųjų kūryboje dažnai prasimušančio fatalizmo. Istorija labai paprasta. Vienišas kiemsargis Li (Casey Affleck) valo nuo šaligatvių sniegą ir sprendžia nuomininkams iškylančias santechnines problemas, o vakarus leidžia bare. Kiekviena scena byloja, kad jis ne namie. Iš pirmo žvilgsnio todėl, jog priklauso tam, ką sociologai vadina paskutine mažuma, t.y. į modernios konjunktūros rėmus netelpantis baltosios rasės, tradicinės orientacijos vyras, priklausantis vidutinei klasei. Bet skambutis apie netikėtą brolio (Kyle Chandler) mirtį atveria duris į tikrąsias benamystės priežastis. Grįžimas į gimtąjį miestą, kad pasirūpintų fizinėmis brolio laidotuvėmis, tampa ir grįžimu į atmintį – kadaise įvykusias jo paties dvasines laidotuves. Tada supranti, kad tai filmas ne apie vyro statusą, bet apie kančią.

Ramūnas Aušrotas

Nauji filmai – „Ben-Huras“

Melo Gibsono filmo „Kristaus kančia“ (2004) sėkmė paskatino Holivudą kurti komercinius religinės tematikos filmus. Tiesa, Holivude viskas vyksta lėtai. Turėjo praeiti dešimt metų, kol buvo patikėta, jog biblinis epas, klestėjęs klasikinio Holivudo laikais (3-iajame dešimtmetyje ir 1945–1960 m.) ir esą sunykęs 7–8-ąjį dešimtmečiais dėl sparčiai vykusio sekuliarizacijos proceso, gali vėl prisikelti. Santykinė komercinė filmų „Nojaus arka“ (2014), „Egzodas: dievai ir karaliai“ (2014), „Prisikėlęs“ (2015) sėkmė leido kalbėti apie šio brangiai kainuojančio žanro atgimimą.

Timuro Bekmambetovo „Ben-Huras“ („Ben-Hur“, JAV, 2016) yra ir vienas iš tokių filmų, ir ne visai toks. Stiliumi, geografiniu ir istoriniu kontekstu – tai biblinis epas, tačiau siužeto pagrindas – ne biblinė, bet paraleliai jai pasakojama istorija. Tokio pobūdžio filmai 6-ojo dešimtmečio pradžioje taikliai pakrikštyti „peplumais“ (nuo graikiško žodžio peplos, reiškusio plačią skraistę). Holivudui jie yra patogūs tuo, kad biblinio siužeto prigimčiai būdingą religinę žinią galima arba apeiti, arba prie jos liestis netiesiogiai (vadinasi, neįkyrėti nereligingam žiūrovui). Fikcinis siužetas leidžia laisviau interpretuoti temą bei disponuoti faktais, nebijant sulaukti kokios nors religinės bendruomenės pasmerkimo, protestų ar boikoto. Be to, Holivudas turi geriausius pasakotojus, bet nuolat alksta siužetų. O Biblijoje jų apstu.