Kinas

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Pirmadienio rytą baigėsi 2017-ųjų „Oskarų“ ceremonija. Šiais metais renginys tikrai pateks į istoriją. Miuziklas „Kalifornijos svajos“ gavo rekordiškai daug nominacijų – net keturiolika. Filmas pelnė net 6 „Oskarus“, tačiau skelbta, kad jų sąskaitoje atsirado ir septintasis. Renginio pabaigoje paskelbta, kad filmas gavo ir metų filmo apdovanojimą, tačiau į sceną susirinkusi „Kalifornijos svajų“ kūrybinė grupė pastebėjo klaidą. Filmo prodiuseris pamatė, kad apdovanojimas atiteko dramai „Mėnesiena“, vaizduojančiai juodaodžio paauglio žengimą į suaugusiųjų pasaulį.

Auksinę statulėlę kaip geriausias metų režisierius gavo „Kalifornijos svajų“ kūrėjas Damienas Chazelle’as (32), jis tapo ir jauniausiu istorijoje režisieriumi, pelniusiu „Oskarą“. Šiame filme vaidinusi aktorė Emma Stone pelnė geriausios metų aktorės statulę, o apdovanojimai filmui taip pat atiteko už geriausią operatoriaus darbą, geriausią muziką, geriausią filmui sukurtą dainą, geriausias dekoracijas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Mano širdis yra prancūziška, bet šikna – tarptautinė“, – pasakė prancūzų aktorė Arletty, kai išlaisvinus Prancūziją jai buvo priekaištaujama dėl okupacijos metais užmegzto meilės romano su „Luftwaffe“ leitenantu Hansu-Jürgenu Soehringu. 2015 m. Arnaud Sélignaco sukurtas televizijos filmas „Arleti. Pasmerkta aistrai“ (LRT, kovo 1 d. 22.50) pasakoja apie Arletty (Laetitia Casta) romaną su Soehringu (Ken Duken) ir biseksualios aktorės ryšį su kunigaikščio d’Harcourt’o žmona Antoinette Gérard (Marie-Josée Croze).

1971 m. pasirodžiusioje autobiografijoje „Gynyba“ Arletty šaipėsi iš mylimojo vokiškumo: „Gimęs Konstantinopolyje, kur jo tėvas buvo Vokietijos ambasados kultūros atašė, jaunystę jis praleido Lotynų Amerikoje, o teisę studijavo Grenoblyje.“ Kitaip nei su vokiečių karininku gyvenusi Coco Chanel, kuri po Prancūzijos išvadavimo 1944-ųjų rugpjūtį iškart pabėgo į Šveicariją, Arletty liko Paryžiuje. Savaitei ji pateko į Dransi konclagerį, paskui į kalėjimą, o nuo 1944 m. gruodžio 75 savaitėms buvo uždaryta rūmuose La Houssaye-en-Brie. 1946 m. už kolaboravimą su vokiečiais jai buvo uždrausta trejus metus pasirodyti scenoje ir kine.

Dovilė Grigaliūnaitė

Berlyno kino festivalio konkursinės programos laureatai

Šis klausimas politiškai angažuotame Berlinalės kino festivalyje lydėjo beveik kasdien žiūrint filmus ir jiems pasibaigus. Nuo pat renginio atidarymo vieši menininkų ir politikų pasisakymai kritikavo šiandieninę politinę ir socialinę situaciją, vyko protesto akcijos, susitikimai. Skirtingais rakursais klausimą, ar kinas gali keisti visuomenę, svarstė ir konkursinės programos režisieriai. „Kino kūrėjų veikla tapo kaip niekad svarbi. Mūsų darbas, amatas ir menas gali daryti poveikį ir mes galime bandyti sakyti tiesą“, – kalbėjo Agnieszka Holland, linkėdama jauniems režisieriams nesitaikstyti ir būti drąsiems. Aki Kaurismäki juokavo, kad pakeisti visą pasaulį sudėtinga, todėl pirmiausia pradės nuo Europos. Puikus režisieriaus filmas „Kita vilties pusė“ („Toivon tuolla puolen“) apie sirų pabėgėlį, laukiantį atsakymo, ar jam bus suteiktas prieglobstis, kino kritikų laikytas „Auksinio lokio“ favoritu. Pernai, kaip iškart po premjeros ir spėta, nugalėjo Gianfranco Rosi dokumentinė „Liepsnojanti jūra“, taip pat fiksavusi pabėgėlių gyvenimą, tik laikinoje stotelėje, Lampedūzos saloje, pakeliui į žemyną. Vyliausi, kad Paulo Verhoeveno vadovaujama žiuri šiemet nustebins netikėtu pasirinkimu.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Pasaulyje stiprėja naujasis feminizmas, kyla nauja moterų emancipacijos banga, į gatves išeina tūkstančiai „Moterų maršo“ (Women’s March) dalyvių, o tuo tarpu paralelinėje realybėje sukuriamas filmas, kuriame moterys kaip šunyčiai atsidavusios keliaklupsčiauja vyro geiduliams bei norams ir dėl to jaučiasi pilnavertės. Nes juk pasąmoningai, kaip rodo kūrėjai, kiekviena moteris svajoja apie vyrą, kuris lifte pakištų ranką jai po sijonu. Sveiki atvykę į XXI amžių. Sveiki atvykę į „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“.

Sakysite, kad antroje dalyje pagrindinė veikėja Ana kitokia. Ji jau savarankiška ir nepriklausoma, todėl norėdama susigrąžinti mylimąjį Kristianą net pažaboja jo seksualinius poreikius. Taip sakant – paauklėja ir paprotina, kad šis daugiau taip nedarytų. Arba darytų tik tada, kada pati to nori. O nori ji kokius šešis kartus per filmą. Tada vėl viskas iš pradžių: akių raiščiai, botagėliai, grandinės ir karštas vaškas ant krūtinės, kuris kaitina ne tik heroję, bet ir milijonus bestselerio, o dabar jau ir filmo, gerbėjų visame plačiame pasaulyje.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sekmadienį (vasario 19 d.) mirė lenkų kino ir teatro legenda Danuta Szaflarska. Ji gimė 1915 metais. 1939-aisiais baigė Varšuvos teatro institutą ir tų pačių metų rugpjūčio 23 d. atvyko į Vilnių, kur rudenį debiutavo „Teatr na Pohulance“ scenoje. Antrojo pasaulinio karo metais aktorė vaidino Vilniuje, čia 1941-aisiais ją surado sužadėtinis Janas Ekiertas. Tačiau jie susituokė jau Krokuvoje, paskui išvyko į Varšuvą. Ten Szaflarska vaidino pogrindiniame „Armia Krajowa“ teatre. 1944 m. ji dalyvavo Varšuvos sukilime.

Po karo Szaflarska vaidino Krokuvos Senajame teatre, vėliau Lodzės Kameriniame teatre ir visuose svarbiausiuose Varšuvos teatruose. Net ir sulaukusi 100 metų, Szaflarska pasirodydavo Varšuvos teatro „Teatr Rozmaitości“ scenoje. Į teatrą 2001 m. ją pakvietė Grzegorzas Jarzyna. 2010-aisiais, kai buvo oficialiai priimta į šį teatrą, Szaflarska juokavo, kad gavo etatą, nes neturi konkurenčių. Iki paskutinės akimirkos ji rengėsi naujo spektaklio premjerai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Fredo Zinnemanno 1953 m. filmas „Dabar ir visada“ (LRT Kultūra, 18 d. 21 val.) dažnai pavadinamas pirmuoju didžiu antikariniu filmu. Tai netiesa, tačiau jis tikrai yra vienas svarbiausių ne tik 6-ojo dešimtmečio, bet ir JAV kino istorijos filmų, iškart sulaukęs ir žiūrovų pripažinimo, ir aštuonių „Oskarų“. „Dabar ir visada“ vaidina didžiosios Holivudo žvaigždės, filmas sukurtas pagal 1951 m. pasirodžiusį Jameso Joneso romaną, kuris iškart tapo bestseleriu. Veiksmas perkelia į amerikiečių karinę bazę, įsikūrusią Honolulu, ir prasideda 1941-ųjų vasarą, kai liko visai nedaug laiko iki kol japonai užpuls Perl Harborą.

Pagrindinis filmo veikėjas – kareivis ir gabus boksininkas Robertas (Montgomery Clift) po nelaimingo atsitikimo, kai jo priešininkas apako, atsisako pasirodyti ringe. Tačiau karinė vadovybė šį atsisakymą traktuoja beveik kaip išdavystę. Kapitonas Holmsas (Philip Ober) labiau domisi boksu nei gražuole žmona Karen (Deborah Kerr), todėl nusprendžia sugadinti gyvenimą atsisakiusiam kovoti Robertui. Vieninteliu Roberto draugu taps nuolat į nemalonumus pakliūvantis Andželas (Frank Sinatra), bet jam simpatizuoja ir Holmso žmonos meilužis seržantas Vordenas (Burt Lancaster) bei bare sutikta Lorena (Donna Reed).

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Patersonas“

Šiandien, kai aplink tik ir girdi, jog verta gyventi autentiškai, siekti naujų tikslų, potyrių ir įspūdžių, kai visi tik ir kalba, jog gyvenimas per trumpas, kad dirbtum nepatinkantį darbą ar bendrautum su „ne tais“ žmonėmis, kai visi dalinasi savo „sėkmės istorijomis“ ir pataria, kaip išsiveržti iš komforto zonos ir būtinai save realizuoti, Jimo Jarmuscho filmo „Patersonas“ („Paterson“, JAV, Prancūzija, Vokietija, 2016) herojaus Patersono (Adam Driver) gyvenimas gali pasirodyti vertas gailesčio.

Patersonas vairuoja autobusą, laisvomis nuo darbo minutėmis į slaptą užrašų knygelę rašo eilėraščius, grįžęs namo pabendrauja su mylimąja Laura (Golshifteh Farahani), pavakarieniauja, išveda pasivaikščioti šunelį Marviną ir vis tame pačiame bare išlenkia bokalą alaus. Ir taip kiekvieną dieną. Kito režisieriaus rankose toks herojus užsitarnautų nevykėlio etiketę. Jam tuojau pat būtų pametėtas nuotykis ar potyris, kuris išlaisvintų iš nuobodaus gyvenimo ir padėtų į pasaulį pažvelgti „naujomis akimis“. Tuo nuotykiu galėtų būtų tolima egzotiška kelionė, o potyriu – meilė.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Tyla“

Martinas Scorsese sako, kad apie „Tylą“ („Silence“, JAV, Japonija, Meksika, Italija, Taivanas, 2016) galvojo kelis dešimtmečius nuo tada, kai į jo rankas pateko Shusaku Endo romanas, kuriame aprašyti dviejų krikščionių kunigų nuotykiai XVII a. Japonijoje. Rašytojas knygoje suformulavo klausimą, į kurį Scorsese bandė atsakyti ne viename filme. Tai Dievo tylėjimas žmonių kančių akivaizdoje. Jis skambėjo ir bene daugiausia kontroversijų sulaukusiame režisieriaus filme „Paskutinis Kristaus gundymas“, ir „Kundun“ , kuris man atrodo intymus bandymas suvokti Dievo buvimą.

„Tylos“ išeities taškas paprastas: du jauni kunigai jėzuitai Sebastiao Rodrigesas (Andrew Garfield) ir Franciskas Garupė (Adam Driver) 1640-aisiais vyksta į Japoniją, kad išsiaiškintų savo mokytojo Kristoavo Fereiros (Liam Neeson) likimą, mat Portugaliją pasiekė žinios, kad jis išsižadėjo tikėjimo, vedė japonę ir perėjo į budizmą. Pirmoji beveik tris valandas trunkančio filmo pusė rodo jaunų kunigų susidūrimą su neapsakomu žiaurumu, skurdu ir japonų krikščionių kančiomis. Iki kunigams slapta atvykstant į Japoniją, keli šimtai tūkstančių krikščionių ir juos į tikėjimą atvertę misionieriai jau buvo sunaikinti. Jie mirė nuo kankinimų arba išsižadėjo tikėjimo. Likusieji – žiauriai persekiojami. Tačiau kunigai laukiami – mažų kaimelių gyventojai išsaugojo tikėjimą Dievu, nors gal labiau pasakišku rojumi, kuris laukia jų po mirties.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Antradienį paskelbti Lenkų kino akademijos apdovanojimų „Auksiniai ereliai“ nominantai. Daugiausia – keturiolika nominacijų gavo Wojciecho Smarzowskio filmas „Voluinė“ („Wołyń“), pasakojantis apie lenkų žudynes, vykusiais Ukrainoje per Antrąjį pasaulinį karą. Dešimties nominacijų sulaukė debiutanto Jano P. Matuszyńskio filmas „Paskutinė šeima“ („Ostatnia rodzina“), devynias nominacijas gavo Maciejaus Pieprzycos „Esu žudikas“ („Jestem mordercą“). Įdomu, kad visų trijų filmų pagrindas – realūs įvykiai ir žmonės.

Skelbiant nominacijas, Lenkų kino akademijos prezidentas, prodiuseris ir režisierius Dariuszas Jabłońskis pabrėžė, kad 2017-uosius akademija nusprendė paskelbti Andrzejaus Wajdos metais. Didžiojo režisieriaus atvaizdas papuošė ir šiųmetės ceremonijos plakatą, kurį sukūrė vienas garsiausių lenkų plakatų meistrų Andrzejus Pągowskis.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su režisieriumi Antoninu Peretjatko

Kitas pavojus, kai neprofesionalai vaidina šalia patyrusių, žinomų aktorių. Įsivaizduokime Alainą Deloną turguje pardavinėjantį pomidorus šalia valstiečių. Iš karto pratrūktume juokais. Su tokiu „mišiniu“ reikia elgtis atsargiai. Tai buvo ir viena iš priežasčių, kodėl mano pirmajame filme atsisakė vaidinti Mathieu Amalricas.

Kalbėjausi apie tai su Jacques’u Audiard’u, kuris filmuoja ir neprofesionalus. Jo nuomone, kartais geriau dirbti su neprofesionalais, nes jiems lengviau vadovauti. Geras profesionalas dažnai neklauso, ką sakai, slepiasi už savo įprastų refleksų ir nepadaro, ko iš jo reikalaujama.