Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Elios Kazano filmą „Krantinėje“ (1954), kurį šeštadienį (11 d. 21 val.) parodys LRT Kultūra, rasite tarp geriausių dešimties visų laikų JAV filmų, jis pelnė aštuonis „Oskarus“, sukėlė audringas diskusijas. Filmas iki šiol ir žavi, ir erzina tuos, kuriems kine nepriimtinas joks metaforiškas moralitė. Nespalvotas, perkeliantis į Niujorko dokus, kurių darbininkai nepatenkinti savo profsąjungų vadais – korumpuotais nusikaltėliais, filmas gal primintų seną dokumentiką, jei ne pagrindinį vaidmenį suvaidinęs ir po kito Kazano filmo „Geismų tramvajus“ (1951) žvaigžde tapęs Marlonas Brando. (Beje, iš pradžių buvo planuota pagrindinį vaidmenį atiduoti Frankui Sinatrai.)

Brando vaidina buvusį boksininką, prižiūrintį tvarką dokuose. Teris – subtilus, žiaurus, nuoširdus, jautrus, piktas. Tai sudėtingas personažas, kurį Brando kuria sekdamas geriausiomis (beje, taip pat Kazano iš dalies išugdytomis) „Actor’s Studio“ tradicijomis. Profsąjungoms dirba ir Terio vyresnysis brolis, kadaise studijavęs teisę. Teris įpainiojamas į dokininko nužudymą, tačiau nuspėjamą įvykių eigą sugriauna nužudytojo sesuo Edė (Eva Marie Saint), kuri prašo jo padėti išaiškinti nusikaltimą. Kazanas rodo, kaip Teris pradeda keistis, suvokti solidarumą su kitais, savo meilę Edei.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Jei ne masės priaugęs, nerangus ir „pliktelėjęs“ Matthew McConaughey, kuris talentingai vaidina nevykėlį, tačiau visai geros širdies naudingų iškasenų ieškotoją Kenį (vienas personažas jį pavadina „meškėnu“ ir geresnį apibūdinimą vargu ar sugalvosi – „meškėniškumą“ kuria net nelygūs priekiniai Kenio dantys), pasakojimas apie aukso ir pinigų troškimą būtų kur kas nuobodesnis: juk „amerikietiškos svajonės“ istorijos panašios – iš pradžių veikėjas nieko neturi, tada staiga praturtėja, naudojasi pinigų teikiamais malonumais ir trokšta dar, kol vieną dieną – lyg iš giedro dangaus – patiria nesėkmę ir pasijunta visų išduotas ir apleistas (šioje scenarijaus vietoje dažniausiai veikia žmonos, sužadėtinės, draugės), t.y. lieka prie tos pačios suskilusios geldos, kuri šio filmo atveju ne tokia jau susikilusi ir ne tokia jau gelda.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio, kuris vyks gegužės 17-28 d., organizatoriai pranešė, kad šiemet žiuri vadovaus ispanų kino režisierius Pedro Almodovaras. Režisierius jau buvo Kanų žiuri, kuriam vadovavo Gerard’as Depardieu, narys. 1982-aisiais „Auksinę palmės šakelę“ jie skyrė Bille‘s Augusto filmui „Geri ketinimai“ (pagal Ingmaro Bergmano autobiografinę knygą). Almodovaro filmai penkis kartus buvo rodyti Kanų konkurse, nors „šakelės“ negavo, bet buvo apdovanoti prizais už geriausią režisūrą, scenarijų ir prizu už geriausią moters vaidmenį, kuris buvo paskirtas filme „Sugrįžimas“ vaidinusioms aktorėms.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vienas senas pažįstamas vadina brolius Joelį ir Ethaną Coenus iškiliausiais pasaulinės kultūros mizantropais ir tvirtina, kad geriausias to įrodymas – jų „Groja Liuvinas Deivisas“ (LRT Kultūra, 8 d. 21 val.). Esą broliai filme pasityčiojo iš mitologizuoto JAV 7-ojo dešimtmečio, jo muzikos, bitnikų, intelektualų, kitų bohemos veikėjų ir net katinų. Žinoma, galima traktuoti ir taip. Coenai dažnai kuria filmus apie nevykėlius, žmones, kurie gyvenime nieko nepasieks, nors ir turi iliuzijų, ambicijų ar net talentą, trumpai tariant, griauna amerikietiškų žanrų ir svajonių schemas. Matydamas per filmų premjeras prie įvairių „sienelių“ įamžintus laimingus ir neskoningus lietuvius, dažnai pasijuntu žmogumi iš praeities ir kažkodėl prisimenu būtent Liuviną Deivisą.

Jis neturi nieko – pinigų, namų, draugų, mylimos moters, šviesios ateities, jis neseniai palaidojo savižudį muzikinio dueto partnerį ir netrukus susipyks su apgaviku prodiuseriu. Jo solinio albumo „Inside Llewyn Davis“ taip pat niekam nereikia. Filmas prasideda Liuvinui (Oscar Isaac) pajutus, kad prisilietė prie dugno. Pernakvojęs draugų namuose, jis užtrenkia duris ir draugų katinas Ulisas lieka Liuvino glėbyje. Tai – tik jų abiejų odisėjos po Niujorką pradžia.

Lina Kaminskaitė-Jančorienė

Arūno Žebriūno „Gražuolė“ Izraelyje

Arūno Žebriūno „Gražuolė“ – vienas ryškiausių autorinių filmų Lietuvos kino istorijoje. Dėl sociokultūrinių, politinių ir technologinių priežasčių juo ilgą laiką galėjome džiaugtis tik mes. Sovietmečiu 1969 m. sukurtos „Gražuolės“ ir daugelio kitų lietuviškų ir Sovietų Sąjungos centruose kurtų filmų sklaida buvo ribota. Ką rodyti Vakarams iš kasmet SSRS sukuriamų apytikriai pusantro šimto kūrinių, spręsdavo centras: jis atrinkdavo arba konjunktūrinius, ideologijos sklaidai parankius kūrinius, arba šedevrus, prieš kuriuos nublankdavo bet koks įdomesnis kažkur imperijos pakraštyje sukurtas filmas. Atgavus Nepriklausomybę, sovietmečiu kurti lietuviški kūriniai nurašyti kaip nesavi, vėliau norą svetur parodyti lietuvių kino istorijos pavyzdžius užklupo technologinė negalia – kino juostos paseno ir susidėvėjo, Lietuvoje nebeliko kino laboratorijos, pajėgios parengti naujas analogines filmų kopijas. Skaitmeninės technologijos šią sklaidos negalią padėjo įveikti – suskaitmenintus ir restauruotus kūrinius, pritaikytus šiuolaikiniams kino teatrams, galima pamatyti.

Ramūnas Aušrotas

Nauji filmai – „Mančesteris prie jūros“

Kažkur skaičiau, kad vyrą ženklina ne pergalės, o mokėjimas stovėti tiesiai. Krikščionybėje tai išreiškia kryžiaus įvaizdis: situacija, kai, žvelgiant retrospektyviai, dar negalima kalbėti apie pergalę, bet jau galima kalbėti apie laikyseną. Vyras gimsta būtent tada. Tai nusako ir lotynų kalbos žodis stāre, reiškiantis ir laikymąsi tiesiai, ir kilimą į viršų. Indoeuropietiška šio žodžio šaknis lietuvių kalboje pasirodo tokiais vyrišką prigimtį apibūdinančiais žodžiais kaip „stovėti“, „stogas“, „stalas“, „stuomuo“, „stonas“.

Tiesą sakant, seniai laukiau tokio filmo, kuris kalba apie vyriškumą ne kaip gniuždančią jėgą, bet kaip apie gebėjimą atsukti veidą gyvenimo iššūkiams. Pernelyg neproporcingai feministinė įtarumo hermeneutika prasiskverbė tiek į kino kritiką, tiek ir į kino kūrybą. Apie tokį vyrą, mokantį stovėti, t. y. turintį stuburą, nuo pat pirmo kadro kalba ir jį rodo Kennetho Lonergano filmas „Mančesteris prie jūros“ („Manchester by the Sea“, JAV, 2016). Be triumfo, kaip kad Timuro Bekmambetovo filme „Benas Huras“, ir be patoso, kaip Darreno Aronofsky „Imtynininke“. Lonergano filmo estetika primena Mike’ą Leigh („Viskas arba nieko“) ir Keną Loachą („Aš, Edvardas Bleikas“). Tačiau jo etika kita: režisieriui svetimas socialinis realizmas, nėra pastarųjų kūryboje dažnai prasimušančio fatalizmo. Istorija labai paprasta. Vienišas kiemsargis Li (Casey Affleck) valo nuo šaligatvių sniegą ir sprendžia nuomininkams iškylančias santechnines problemas, o vakarus leidžia bare. Kiekviena scena byloja, kad jis ne namie. Iš pirmo žvilgsnio todėl, jog priklauso tam, ką sociologai vadina paskutine mažuma, t.y. į modernios konjunktūros rėmus netelpantis baltosios rasės, tradicinės orientacijos vyras, priklausantis vidutinei klasei. Bet skambutis apie netikėtą brolio (Kyle Chandler) mirtį atveria duris į tikrąsias benamystės priežastis. Grįžimas į gimtąjį miestą, kad pasirūpintų fizinėmis brolio laidotuvėmis, tampa ir grįžimu į atmintį – kadaise įvykusias jo paties dvasines laidotuves. Tada supranti, kad tai filmas ne apie vyro statusą, bet apie kančią.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Zero III“

Keista rašyti apie į tris dalis – „Geltoną“, „Žalią“ ir „Raudoną“ padalytą filmą, kurį autoriai skiria ateities kartoms, bet kurio pagrindinis veikėjas yra politiko lytinis organas. Naujausias Emilio Vėlyvio filmas „Zero III“ (Lietuva, 2017) pasakoja Andriaus Bialobžeskio suvaidinto personažo Bialobžeskio falo istoriją nuo tos akimirkos, kai jis pasirodo ekrane (tiesa, pridengtas moters burnos), politikui repetuojant rinkiminę kalbą apie Lietuvą, kurioje norisi gyventi, iki tos, kai, kruvinas ir įdėtas į plasikinį maišiuką, kažkurio veikėjo kišenėje pasuks tiesiai į prezidentūrą – galutinį kelionės tikslą.

Tačiau „Zero III“ veiksmas prasideda para anksčiau, kai svingerių vakarėlyje slapta padarytas prokurorę (Inga Jankauskaitė) kompromituojantis vaizdo įrašas patenka į įtakingos televizijos redaktorės (Rimantė Valiukaitė) rankas. Ši pareikalauja iš prokurorės 50 tūkstančių eurų. Moteris tokios sumos neturi, todėl pasiūlo reitingų apačioje atsidūrusiai Bialobžeskio partijai BBD nusipirkti įrašus, įrodančius jų konkurentų korupciją. Tada BBD galės paviešinti faktus tiesioginėje televizijos laidoje ir išgelbėti savo varganą situaciją. Politikai (Ramūnas Rudokas, Giedrius Savickas) šantažuoja juos remiantį ir STT sekamą verslininką (Ramūnas Cicėnas), gaminantį užkrėstus koldūnus, ir reikalauja iš jo jau 106 tūkstančių. Tokių ir panašių užuominų filme gausu. Įdomu, kaip jas supras ateities kartos.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Vienas laukiamiausių metų filmų – Ukrainoje kuriamas Šarūno Barto „Speigas“ („Frost“). Praėjusį gruodį dvi savaites jo filmavimas vyko ties Ukrainos ir Rusijos aneksuoto Krymo siena. Filmo veiksmas nukels į kariaujančią Ukrainą. Pagrindinis jo herojus yra lietuvis Rokas (Mantas Jančiauskas), vežantis humanitarinę pagalbą iš Lietuvos į Ukrainą. Kelyje jis sutinka du karo žurnalistus, juos vaidina prancūzė Vanessa Paradis ir vienas garsiausių šių dienų lenkų kino bei teatro aktorių Andrzejus Chyra (pernai rudenį Vilniuje jį buvo galima pamatyti „Sirenų“ rodytame Krzysztofo Warlikowskio spektaklyje „Varšuvos kabaretas“). Žiauri karo realybė prislėgs filmo personažus ir privers juos stoti akistaton su savo silpnybėmis ir baime, tačiau stiprus ryšys padės išverti sunkiausias akimirkas.

„Speigas“ – bendros prancūzų, lietuvių, ukrainiečių ir lenkų gamybos filmas. Anot prodiuserės Janjos Kralj, „Speigas“ – tai „ambicingas užsnigtas kelio filmas, kurio veikėjai keliauja per Lietuvą, Lenkiją ir Ukrainą į karo veiksmų vietas, o kartu tai ypatinga kelionė į Ukrainos tikrovę“. Prancūzų dienraštis „Libération“ parašė, kad „Speigas“ – vienas iš 20 kino kūrinių (kartu su naujais Martino Scorsese, Philippe’o Garrelio, Lavo Diazo filmais), kuriuos bus verta pasižiūrėti 2017-aisiais, tačiau tiksli premjeros data dar nežinoma. Apie filmą užsiminė ir amerikiečių „Variety“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Gerą savaitę žiūrėjome lietuvišką serialą apie miegančią provincijos gražuolę, kuri netikėtai atsibudo Seime, ir jos turtingą globėją. Šis serialas dar kartą įrodė, kad nemokame kalbėtis ir susikalbėti, kad Seime dialogas neįmanomas, kad skelbdami negrabius pranešimus lietuviai praranda daug gyvenimo malonumų ir nesupranta: žodis gali būti vaistas nuo melo, vienatvės, ligos, skausmo ar net beprotybės. Apie tai ir Pedro Almodovaro filmas „Pasikalbėk su ja“ (2002), kurį, sakyčiau, laiku primins LRT Kultūra (vasario 2 d. 21 val.). Šiame filme Almodovaras bando įrodyti, kad: 1) monologas autizmo akivaizdoje gali tapti dialogo forma, 2) tylėjimas gali išreikšti iškalbingą kūną, 3) kinas sugeba idealiai suvienyti žmones, 4) žodžiais perpasakotas filmas sustabdo laiką ir tampa pasakotojo bei tos, kuri jo klausosi, gyvenimo dalimi. Kartu tai pasakojimas apie vyrišką draugystę, kaltę, mirtį ir apie tai, kaip ilgai gyja meilės žaizdos. Almodovaras rodo vyrus, kurie kalbasi su galinčiais juos išgirsti, bet labiausiai su tais, kurie išgirsti negali. Jei pamiršote siužetą, priminsiu, kad filmo herojai – slaugas Beninjo ir rašytojas Markas – myli moteris, patekusias į komą.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Priešingai nei ankstesni režisieriaus filmai „Išsiskyrimas“ ar „Praeitis“, šis atrodo pernelyg sukonstruotas ir išmąstytas. Jame mažiau dramaturginio lengvumo, užtat daugiau teatro: tiek tiesiogine (pagrindiniai veikėjai repetuoja ir vaidina Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“), tiek perkeltine prasme (Farhadi – kamerinių erdvių meistras).

Todėl įdomiausia buvo (pa)stebėti ne siužetinius ėjimus (juk žinai, kad pabaigoje režisierius privers tavo spėjimus ir vertybinius orientyrus apsisukti 180 laipsnių kampu), bet mažas detales, kurios, tikiu, kadre – ne šiaip sau. Pavyzdžiui, veikėjo Emado persižegnojimas, iš filmo į filmą keliaujantis suskilusio stiklo motyvas ar į sieną atremtas Ingmaro Bergmano „Gėdos“ plakatas finalinėje scenoje. Pastaroji detalė prasmingai išsiskleidžia sąmonėje ir verčia svarstyti, apie kokią ir kieno gėdą kalbama: prostitutės paslaugomis besinaudojusio senyvo vyriškio, jam atkeršyti linkusio Emado ar galbūt visos šalies, kurią kausto taisyklės, normos, baimės, fanatizmas, cenzūra.