Tadas Friendas „The New Yorker“ rašo apie amerikiečių reperį, dainininką, rašytoją, komiką, aktorių Donaldą Gloverį, daugeliui tikriausiai geriau žinomą sceniniu pseudonimu „Childish Gambino“. Šių metų „Grammy“ apdovanojimuose jo albumas „Awaken, My Love!“ ir singlas „Redbone“ nominuotas penkiose kategorijose, 2017 m. jis taip pat pelnė „Auksinių gaublių“ ir „Emmy“ statulėles geriausiam aktoriui (taip pat „Emmy“ už režisūrą) savo kuriamame televizijos seriale „Atlanta“, juodojoje egzistencinėje komedijoje apie juodaodžių gyvenimą.
Pokalbis su Jagoda Szelc
Jaunos lenkų režisierės Jagodos Szelc filmas „Bokštas. Šviesi diena“ – vienas originaliausių šiųmečio „Kino pavasario“ filmų. Tai pirmas ilgo metražo režisierės filmas. Jo premjera įvyko pernai rudenį Gdynės kino festivalyje, kuriame Szelc buvo apdovanota už geriausią debiutą ir scenarijų. Šiemet ji jau gavo prestižinį žurnalo „Polityka“ apdovanojimą („Paszport Polityki“), skiriamą jauniems menininkams, o „Bokštas. Šviesi diena“ nuolat keliauja po tarptautinius festivalius. Pateikiame režisierės interviu Januszui Wróblewskiui, išspausdinto savaitiniame žurnale „Polityka“, fragmentus.
Krėsle prie televizoriaus
...Ramus miestelis Ramiojo vandenyno pakrantėje. Viename name atsiskyrę nuo pasaulio gyvena keturi kunigai ir vienuolė Monika. Vienintelė jų pramoga – šunų lenktynės. Ramų gyvenimą sudrumsčia naujai atvykusio kunigo savižudybė – jis negalėjo pakelti kaltinimų, kuriais miestelyje švaistosi valkata. Tada namuose pasirodo Vatikano pasiuntinys tėvas Garsija – jis turi atlikti tyrimą arba, tiksliau, numalšinti kylantį skandalą. Tačiau kartu su juo pasibaigia ir įnamių idilė. „Klubas“ vis labiau virsta niūriu, tamsiu filmu, kurio kadrus užpildo Arvo Pärto muzika.
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Lietuviškų trumpo metražo filmų premjerų vakarą pradėjo Prezidentės Dalios Grybauskaitės vaizdo klipas – kreipimasis į „Kino pavasario“ žiūrovus, skatinantis žiūrėti festivalio filmus. Jį palydėjo plojimai salėje. Prezidentės tonas žiūrovus, matyt, įkvėpė, nes panašių plojimų sulaukė ir visi vakaro filmai.
Animacinio filmo „Šviesa“ autorius Gediminas Šiaulys prisipažino, kad filmą sukurti jį įkvėpė „nuoširdus lietuviškas gabalas“. Taip jis pavadino Kęstučio Navako eilėraštį, kuris, virtęs Vytauto Leistrumo daina, ir tapo jo filmo pagrindu. Eilėraščio žodžius buvo sunku suprasti – taisyklinga dikcija šiais laikais negali pasigirti net profesionalūs aktoriai, ką jau kalbėti apie vaikus. Tačiau lietuvių kine dabar vis dažniau linkstama įsiklausyti į autorių intencijas ar intonacijas, o ne vertinti rezultatą. Todėl visais požiūriais dramaturgiškai neįgali ir eklektiška „Šviesa“ (pagrindinis filmo veikėjas – „Šviesos“ leidyklos prekės ženklas – plastilininis mokinukas panyra į pieštinius Lietuvos istorijos debesis, susikauna su kirilica ir net sutinka lytį pakeitusius M.K. Čiurlionio karalius) taip pat buvo sutikta plojimais, nes juk kataloge parašyta, kad tai „odė Lietuvai, skirta pagerbti gimtąją kalbą“.
Mačiau „Kino pavasaryje“
Robino Campillo „120 dūžių per minutę“ pasakoja apie Paryžiaus „ACT UP“ judėjimą, kovojusį su visuomenės, valdžios organų ir farmacijos koncernų abejingumu AIDS epidemijos akivaizdoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Tai filmas apie žmones, kurie sąmoningai politiką patyrė pirmuoju asmeniu
Trumpos kino recenzijos
„Baugi mama“ („Sashishi deda“), rež. Ana Urushadze, Gruzija, Estija
Debiutuojanti režisierė, pasakodama apie penkiasdešimtmetę Mananą, besiblaškančią tarp pareigos šeimai ir aistros rašyti knygą, tikėtina, sukelsiančią ne tik namiškių, bet ir visuomenės pasipriešinimą, organiškai sujungia žanrus ir skirtingas nuotaikas – tai ir socialinė drama apie patriarchalinę Gruzijos visuomenę bei moters vaidmenį joje (žmona privalo rūpintis šeima, kurstyti namų židinį, būti visada pasitempusi ir neišsišokti etc.), ir siaubo elementų turintis pasakojimas (siurrealistiniai sapno epizodai, garso takelis), ir viltinga istorija apie moters emancipaciją, kuri čia įvyksta per išsilaisvinimą iš autoritetų įtakos lauko arba, dar kitaip tariant, „nužudžius“ simbolinę Tėvo figūrą – svarbią jai ne tik kaip dukrai, bet ir kaip naujai gimstančiai rašytojai.
Pagal užsienio žiniasklaidą
„Sutemų“ žvaigždė Kristen Stewart persikūnys į amerikiečių aktorę Jean Seberg, geriausiai žinomą iš Otto Premingerio filmo „Sveikas, liūdesy“ bei Jeano-Luco Godard’o „Iki paskutinio atodūsio“. Benedicto Andrew filmas „Against All Enemies“, kurio filmavimas turėtų prasidėti šią vasarą, pasakos apie 8-ajame dešimtmetyje FTB pradėtą aktorės diskreditavimo kampaniją. Buvo siekiama apjuodinti Seberg už tai, kad ji rėmė radikalų juodaodžių judėjimą „Juodosios panteros“. Buvo skleidžiami gandai, esą kūdikio, kurio laukėsi aktorė, tėvas yra ne jos vyras – prancūzų rašytojas Romainas Gary, o „Juodųjų panterų“ narys, garsiojo Malcolmo X giminaitis. Skandalas „pavyko“, Seberg net bandė nusižudyti. Aktorė mirė 1979 m. Prancūzijoje, paslaptingomis aplinkybėmis, jos mirtis laikoma savižudybe. Stewart partneriai filme bus Jackas O’Connellas ir Anthony Mackie, kas vaidins Gary, kol kas nežinoma.
Pavasarinio „Kino“ skaitymo malonumai
Naujame „Kine“ vyrauja maišto tema. Daugiausia dėmesio tradiciškai skirta šią savaitę prasidedančiam „Kino pavasariui“, tačiau jau festivalį pristatančiame Santos Lingevičiūtės straipsnyje maišto dvasia įvardyta kaip šiemet svarbiausia. Ją pabrėžia ir festivalio rengiama Jeano Vigo filmų retrospektyva. Anksti miręs, tik keturis filmus spėjęs sukurti prancūzas buvo garsaus anarchisto sūnus, tad ir Vigo filmuose akivaizdus pasipriešinimas buržuazinei rutinai, vartojimui, nuolankumą skiepijančiai švietimo sistemai. Vigo filmo „Atalanta“ pavadinimas skamba kaip burtažodis vis naujoms kinematografininkų kartoms. Naujame „Kine“ su Vigo ir retrospektyvos filmais supažindina Neringa Kažukauskaitė.
Nauji filmai – „Nematomas siūlas“
Koks bus naujas Paulo Thomo Andersono filmas, visada sunku nuspėti, net ir žinant jo temą ar pagrindinius aktorius. „Nematomas siūlas“ („Phantom Theread“, JAV, 2017) iškart išmuša iš vėžių: jausmingai judanti kamera, neįtikėtinai stambūs planai, realistiški, bet kartu „išdidinti“, stambiu planu pateikiami kasdienybės garsai, nuolat pabrėžiamas daiktų ar maisto materialumas nuo pat pirmų kadrų verčia klausti, apie ką iš tikrųjų pasakoja režisierius (jis ir scenarijaus autorius bei operatorius).
Krėsle prie televizoriaus
Esu per senas, kad žiūrėčiau tiesioginę „Oskarų“ ceremonijos transliaciją. Kadaise perskaičiau, kad žmonės dažniausiai miršta tarp ketvirtos ir penktos valandos ryto, todėl stengiuosi tą valandą miegoti. Kas gali būti švelniau už mirtį miegant? Arba už šviesų dangų vis dėlto atsibudus? Juolab kad žinau: visus bent kiek įdomesnius juokelius, triukus ar padėkas ir, žinoma, spalvingiausius tualetus pamatysiu internete. Šiemet visi ceremoniją vadino nuobodžia. Kai kas kranksėjo, esą taip atsitiko todėl, kad Holivudas tapo pernelyg politizuotas. Todėl siūlau šįvakar (TV1, 16 d. 23.05) pasižiūrėti Jay’aus Roacho filmą „Ponas Trumbo“ (2015), kuriame prisimenamas vienas labiausiai politizuotų Holivudo gyvavimo periodų.