Penki savaitės tekstai
Kinas
1. Tadas Friendas „The New Yorker“ rašo apie amerikiečių reperį, dainininką, rašytoją, komiką, aktorių Donaldą Gloverį, daugeliui tikriausiai geriau žinomą sceniniu pseudonimu „Childish Gambino“. Šių metų „Grammy“ apdovanojimuose jo albumas „Awaken, My Love!“ ir singlas „Redbone“ nominuotas penkiose kategorijose, 2017 m. jis taip pat pelnė „Auksinių gaublių“ ir „Emmy“ statulėles geriausiam aktoriui (taip pat „Emmy“ už režisūrą) savo kuriamame televizijos seriale „Atlanta“, juodojoje egzistencinėje komedijoje apie juodaodžių gyvenimą. Pasak Friendo, jau nuo universiteto laikų visiems buvo akivaizdu, kad Gloveris bus „žvaigždė“, tačiau tikriausiai net jam pačiam nebuvo aišku, kurioje srityje. Būdamas dvidešimt trejų ir vis dar gyvendamas studentų bendrabutyje, jis pradėjo rašyti garsiam televizijos serialui „30 Rock“, po trejų metų metė šį darbą ir pradėjo vaidinti seriale „Bendruomenė“. Supratęs, kad komedija neleidžia išreikšti „liūdesio apie rasę, šlovę ir tiesiog buvimą žmogumi“, Gloveris atsigręžė į muziką: ėmė kurti nuoširdžias dainas apie vaikystėje patirtas patyčias ir mintis apie savižudybę – visišką priešingybę perdėtam repo maskulinizmui. Neseniai aktorius paskelbė nebebūsiantis ir „Childish Gambino“. Paklaustas apie nuolatinius karjeros pokyčius, trisdešimt ketverių Gloveris atsakė, kad autentiškumas jam yra kelionė bandant suprasti save.
https://www.newyorker.com/magazine/2018/03/05/donald-glover-cant-save-you
2. Išprovokuotas kino kritiko Davido Ehrlicho klausimo, kokie paskutinių dvejų metų finansiškai nesėkmingi ir kritikų pasmerkti filmai gali tapti kino klasika, Richardas Brody „The New Yorker“ rašo apie tai, kas „žudo“ gerus filmus. Pasak Brody, finansinė nesėkmė būdinga visiems filmams, kurie gali pretenduoti į kino klasiką, todėl šį aspektą jis nusprendė ignoruoti. Brody įdomesnis kritikų pasmerkimo ir filmų platinimo klausimas. Pasak jo, kino kritikos demokratėjimo procesai (ja užsiima įvairiausių patirčių ir profesijų atstovai), socialinės medijos lemia, kad vienas ar kitas filmas retai sulaukia vieningo pasmerkimo cunamio. Brody mano, kad paskutinis film maudit yra nebent Jaredo Hesso „Džentelmenai Bronkai“ (2009), pasirodęs iki prasidedant socialinių medijų vajui. Tačiau pavojingiausias Brody atrodo filmų platinimas ir tai, kad kai kurie filmai tiesiog nepasirodo kino teatruose arba pasirodo tik trumpam. Taip pat Brody atkreipia dėmesį, kad nors dėl interneto filmų prieinamumas išaugo, jis gali tapti filmų kokybės priešu (svarbiau tampa filmų prieinamumas, bet ne jų meninė kokybė), o nuolatinės naujų asmenybių paieškos tiek kritikus, tiek žiūrovus daro vis mažiau pakančius sudėtingiems, įžūliems ar išskirtiniams filmams.
https://www.newyorker.com/culture/richard-brody/what-kills-good-movies-its-not-bad-reviews
3. Devika Girish „Film Comment“ straipsnyje „Ne iš šio pasaulio“ rašo, kad Ryano Cooglerio filmas „Juodoji pantera“ numato alternatyvią ateitį ne tik problemiškai tikrovei, bet ir žanrui, tiesdamas kelią politiškesniems ir žaismingesniems mokslinės fantastikos filmams. Dėl nuolatinio mokslinės fantastikos subžanro – superherojų filmų – šablonų pramoginis kinas prisotintas destrukcijos vaizdinių, pasiskolintų dar iš Šaltojo karo metais kurtų filmų. Tačiau šie filmai funkcionuoja uždarame pastišo pasaulyje ir, nepaisant techniškai „nupoliruoto“ jų vaizdo, jie vis labiau atitrūkę nuo tikrovės aktualijų. Girish mano, kad „Juodoji pantera“ suteikia mokslinės fantastikos filmams naują kvėpavimą. Filme rodoma aktuali tikrovės refleksija, kuri netampa tik reginiu ir pasitelkusi afrofuturizmo (literatūros, muzikos, dailės ir kt. sričių judėjimo, jungiančio mokslinės fantastikos temas ir juodaodžių istorijos bei kultūros elementus) tradiciją, siūlo radikalų, naują praeities ir ateities įsivaizdavimą.
https://www.filmcomment.com/article/black-panther-science-fiction/
4. Nickas Pinkertonas „Sight & Sound“ rašo apie Gretos Gerwig „Lady Bird“. Pinkertonas teigia, kad filmas gali pasigirti aukščiausio lygio aktorių darbais, bet motinos ir dukters santykiai atskleisti paviršutiniškai. Pasak jo, „Lady Bird“ (tai antras Gerwig režisuotas filmas, kartu su Joe Swanbergu ji kūrė „Naktis ir savaitgalius“) scenos neužtęstos. Tuo filmas gali priminti Gerwig kartu su gyvenimo partneriu Noah Baumbachu kurtus filmus „Frances Ha“ (2012) ir „Panelė Amerika“ (2015). „Lady Bird“ konstruojama kaip grandinė trumpų scenų – daugelis trunka minutę ar mažiau ir suteikia tik būtiniausią informaciją ar socialinę užuominą arba sukuria atmosferą prieš įvykstant kulminacijai. Ir nors scenos montuojamos sumaniai, dėliojamos greitu tempu kaip vinjetės jos tampa monotoniškos ir net kuria išsisukinėjimo įspūdį. Pasak Pinkertono, tai nėra atsitiktinumas, nes Gerwig pernelyg gera rašytoja, kad netyčia „apeitų“ dramatiškus konfliktus.
5. „The New York Times“ muzikos kritikas Anthony Tommasini kalbina Jonny Greenwoodą, sukūrusį garso takelį Paulo Thomaso Andersono filmui „Nematomas siūlas“. Kompozitorius, muzikantas, grupės „Radiohead“ narys taip pat kūrė muziką Andersono „Meistrui“ (2012) ir „Bus kraujo“ (2007). Pasak Tommasini, kupinas užuominų ir ekspresyvus Greenwoodo garso takelis, kuriame dera minimalistiniai motyvai, šiurpą keliančios harmonijos, viliojančios melodinės linijos ir įsismelkiantys styginių instrumentų garsai, šokinėjantys tarsi be tikslo, perteikia pagrindinio filmo „Nematomas siūlas“ personažo, 6-ojo dešimtmečio Londono dizainerio Reinoldso Vudkoko gyvenimo prabangą ir manijas. Greenwoodas, kurio muzikinis išsilavinimas apsiribojo keliomis savaitėmis universitete, sako, kad jį visada žavėjo keturi kompozitoriai – Olivier Messiaenas, Krzysztofas Pendereckis, Bachas ir Vivaldi, jų įtaką galima pajusti ir „Nematomame siūle“. Tačiau kuriant filmo garso takelį svarbiausia jam buvo emocijų nuoširdumas, nes pastišas jį gąsdina.
