7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Domina, ką filmai mums padaro

Pokalbis su Jagoda Szelc

Nr. 12 (1249), 2018-03-23
Kinas
„Bokštas. Šviesi diena“
„Bokštas. Šviesi diena“

Jaunos lenkų režisierės Jagodos Szelc filmas „Bokštas. Šviesi diena“ – vienas originaliausių šiųmečio „Kino pavasario“ filmų. Tai pirmas ilgo metražo režisierės filmas. Jo premjera įvyko pernai rudenį Gdynės kino festivalyje, kuriame Szelc buvo apdovanota už geriausią debiutą ir scenarijų. Šiemet ji jau gavo prestižinį žurnalo „Polityka“ apdovanojimą („Paszport Polityki“), skiriamą jauniems menininkams, o „Bokštas. Šviesi diena“ nuolat keliauja po tarptautinius festivalius. Pateikiame režisierės interviu Januszui Wróblewskiui, išspausdinto savaitiniame žurnale „Polityka“, fragmentus.

 

Kas esate: vaizdo menininkė, režisierė, avangardininkė?

Dabar režisuoju filmus. Esu Jagoda. Kažkam esu menininkė, o kažkam – ne. Tiziano Terzani (italų žurnalistas, keliautojas, knygų autorius – red. past.) gyvenimo pabaigoje susidūrė su didele problema, norėdamas atsikratyti savo žurnalistinės tapatybės. Jis buvo puikus žurnalistas, bet matė save tik per darbo prizmę. Aš norėčiau atsibusti ryte ir pasakyti sau: esu žmogus ir einu susitikti su kitais žmonėmis.

 

Ar režisūra – tai tik kaprizas?

Ne. Tiesiog pernelyg daug kalbama apie karjerą. Aš suvokiu karjerą savęs tobulinimo kategorijomis. Jei koks nors užsiėmimas skatina mano raidą, tuo ir užsiimsiu. Manau, tam tikra prasme nėra gerai, kai žmogus visą gyvenimą dirba tą patį darbą. Žinoma, būna išimčių, tačiau aš tikiu, kad turime konfrontuoti su naujumu visą gyvenimą.

 

Kokius tikslus keliate sau kaip menininkei?

Menininko pozicija man labai svarbi. Svarbiausia. Šalia, tarkime, „primityvaus“ eksperimentavimo su forma. Tai iš tikrųjų gana primityvus užsiėmimas. Dabar norėčiau, kad mano filmai atkreiptų dėmesį į tai, jog esame būtybės, kurios čia yra laikinai ir iš mūsų nieko negalima atimti, nes nieko neturime. Mane domina perprodukcijos problemos, ekologinė krizė (kuri artėja, gerbiami ponai, dideliais žingsniais, todėl siūlau įsiklausyti į tai, ką sako Noamas Chomsky). Ypač mane domina – politiniu ir religiniu lygiu – tai, kaip greitai žmonės atiduoda savo laisvę. Tai, kaip aš atiduodu savąją. Tai, kaip nemokome vaikų abejoti tikrove. O juk tai – gražiausia pamoka.

 

Turite omenyje ideologiją, kai viskas perteikiama supaprastintomis sąvokomis?

Turiu omenyje, kad laisva valia – tai mąstymo laisvė, kuri yra sunkesnis kelias. Apie tai Dostojevskio „Didysis inkvizitorius“. Mums sunku suprasti, ką mąstome patys, o ką pasigavome iš kitų. Man taip pat. Didžiąją laiko dalį sėdžiu ir tikrinu pati save. Mano mokytojas Lodzės kino mokykloje visada sakydavo: „Pagalvok viena, o po akimirkos pagalvok atvirkščiai.“ Dideli mokslininkai dažnai tokiu būdu ateina prie didžių atradimų. Kodėl kiekvienas iš mūsų taip nedaro? Kodėl esame pasirengę taip greitai atiduoti savo laisvę? Ir atimti ją iš kitų. Kaip ir kiekvienas žmogus Žemėje, mes su jumis gerai žinome, ką jaučiame. Tai kodėl leidžiame kam nors sakyti, kokie mūsų jausmai?

 

„Bokštas. Šviesi diena“ kelia seserų santykių atkūrimo temą, bet paskui virsta rėmus griaunančia filosofine ir religine metafora. Tai istorija apie tikėjimo krizę, jo praradimą?

Ne. Dvasingumas yra asmeninė patirtis. O religingumas – tai svetima patirtis. Esu už tai, kad kiekvienas turėtų savo tikėjimą ir gyventų gerbdamas svetimą.

 

Kas yra ir kokią funkciją atlieka paslaptingas pasakotojas, filmo pradžioje ir pabaigoje prabylantis Jūsų balsu?

Ačiū už šį klausimą. Tai aš ir mano balsas. Aš pradedu ir baigiu filmą žodžiais „dabar“ ir „jau“. Mėgstu tuos žodžius. Pavyzdžiui, niekad nesakau „filmuojame“. Patinka „dabar“, nes kviečia aktorius būti šią konkrečią akimirką. Mano žodžiai keičiasi, todėl keičiasi ir filmo pavadinimas. Kiekvienas mūsų po filmo visada pasikeičia, todėl pradžioje matome pavadinimą „Bokštas“, o pabaigoje – „Šviesi diena“. Vienas simbolizuoja seserį Mulią – materialų pasaulį, kitas Kają – reiškinį. Tų pasikeitimų uždaviniai yra trys. Pirmiausia tokiu būdu primenu, kad filmas – tai tik tokia mašinėlė. Antra, kad veikėjas pasikeitė: iš vienos sesers – į kitą, iš vienos filosofijos – į kitą. Trečia, tu, būdamas žiūrovas, taip pat „jau“ esi kitas. Manęs nedomina, apie ką yra filmai. Mane domina, ką filmai mums padaro. Noriu kurti tokius filmus, kad žmonės man sakytų, ką galvoja. Tai, ką galvoju aš, jau žinau. Man patinka klausytis, kaip žmonės, pasakodami apie mano filmą, kalba apie save. Tai toks lakmuso popieriukas.

 

Ar jaučiatės maištininkė? Kas Jus labiausiai erzina?

Mane labai skaudina konformizmas. Gyvename manydami, kad ir toliau galime gaminti šiukšles ir dirbti mirčiai. Žmonės manęs niekuo neerzina. Norėčiau juos visus priglausti ir pasakyti: „Neturime nieko. Karstuose bagažinių nėra. Turime tik save. Gamta yra graži. Esame laisvi.“ Yra toks gražus posakis, kad esame sielos su kūnu, o ne kūnai su sielomis.

 

Interviu visada pabrėžiate, kad kurdama filmą turėjote visišką kūrybinę laisvę. Ar žengdama pirmuosius žingsnius kino mokykloje taip pat nepripažinote kompromisų?

Taip, ir vis labiau nepripažįstu. Mariuszas Grzegorzekas mums pasakė svarbų dalyką, kad mokykloje nesistengtume kurti vadinamųjų gerų filmų. Svarbu, kad filmo šaknys būtų autentiškos. Autorinės. Aš neturiu beveik jokių ambicijų. Apskritai manau, kad viskas, kas gadina pasaulį, kyla būtent iš ambicijų (būtų galima ilgai diskutuoti... matau, kaip kreivai šypsosi keli žmonės), bet domiuosi tik autoriniu kinu. Nusijuokiau, kai po Gdynės kažkas man patarė kurti filmą, kuris surinktų tris šimtus tūkstančių žiūrovų, arba reklamą. Nesusipratimas siūlyti man kažką panašaus. Gimiau pilkoje zonoje ir noriu ten likti. Atsiprašau, bet mane domina tik menas, o ne mainstream.

 

Apie ką norėtumėte kurti filmus ateityje?

Dabar kuriu „Monumentą“ – Lodzės kino mokyklos aktorių diplominį filmą. Dar turiu du scenarijus. „Švelnus teroro balastas“ pasakoja apie plačiai suvoktą krizę ir badą, kuris, manau, yra visų mūsų ateitis. Norėčiau sukurti „Valstiečių“ („Chłopi“, 1973 m. Jano Rybkowskio filmas pagal Władysławo Reymonto romaną – red. past.) perdirbinį. Svajoju apie tai. Bet sukurti visai kitaip, nors nepasakysiu kaip, kol nerasiu finansavimo. Tuos filmus tikrai noriu sukurti. Neturiu avarinių scenarijų. Man nerūpi tik režisuoti. Užsiimsiu režisūra tol, kol norėsiu pasakoti konkrečias istorijas ir jausiu, kad galiu ko nors išmokti.

 

O ko bijote labiausiai? Ar lenkų kinui gresia cenzūra arba šiuolaikinės tematikos draudimas?

Labiausiai bijau, kad pradėsime bijoti.

Parengė K. R.

„Bokštas. Šviesi diena“
„Bokštas. Šviesi diena“
„Bokštas. Šviesi diena“
„Bokštas. Šviesi diena“