Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Chen Kaige – „penktosios kartos“, t.y. tos, kuri pradėjo kurti pasibaigus vadinamajai kultūrinei revoliucijai, kinų režisierius. 1993 m. jo filmas „Sudie, mano sugulove“ buvo apdovanotas Kanų „Auksine palmės šakele“. Kartu su Zhang Yimou 9-ajame dešimtmetyje jie pavertė Kinijos kiną pasauliniu reiškiniu. Chen Kaige gimė režisieriaus ir aktorės šeimoje. Dar vaikystėje jis buvo verčiamas skųsti savo šeimą saugumo organams. Tad nieko keista, kad pagrindine Chen Kaige tema tapo individo ir valstybės santykiai, konformizmas ir tapatybės praradimas. Jo filmų veikėjai kenčia, nes nesugeba prisitaikyti prie visuomenės priimtų normų, nesvarbu, ar veiksmas vyksta imperatorių valdomoje, ar komunistinėje Kinijoje.

Aštuoni „Scanoramos“ filmai, kuriuos reikia pamatyti savo akimis

Lapkričio 8 d. prasideda svarbiausias rudens kino festivalis „Scanorama“ ir vėl siūlo glaustą, bet išsamų šių dienų kino pjūvį. Dėmesio nusipelno Ingmaro Bergmano filmų programa bei nauji dokumentiniai filmai apie didįjį režisierių, kurio gimimo šimtmetis minimas šiemet, taip pat retai Lietuvoje rodoma Kinijos naujosios kartos režisierių kūryba ir tarpukario Lietuvos kronikos vaizdai.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Labiausiai Davido Gordono Greeno „Helovinu“ mėgausis tie, kurie matė originalų, dabar jau kultiniu vadinamą Johno Carpenterio „Heloviną“ (1978) bei po trejų metų pasirodžiusį jo tęsinį.

Mėgausis neilgai. Apytiksliai tiek, kiek trunka pradžios titrai. Šie atrodo lyg iš 8-ojo dešimtmečio, tokie šiek tiek hipsteriški, stilizuoti. Kaip ir filme skambanti muzika, kurią naujam populiarios franšizės kūriniui, kaip, beje, ir pirmoms dviem dalims, parašė pats Carpenteris. Žodžiu, garso takelis bus atsakingas už prisiminimų dirginimą, net kažkokį nostalgišką virpulį, o visa kita tebus asmeninė Gordono Greeno interpretacija.

Tiesa, imantis kultiniais tapusių filmų tęsinių arba perdirbinių visada kyla klausimas, kaip derėtų elgtis: demonstruoti ištikimybę pirmtakui ar bandyti nutolti nuo originalo ir pateikti savą kinematografinę viziją? Deja, situacija nepavydėtina. Bet kokiu atveju atsiras tokių, kuriems neįtiksi. Vieni norės hommage, kiti – kažko originalaus, kitokio.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“

Rašant oficialiąją istoriją moterys dažniausiai lieka antrame plane, jei ne visai už kadro. Regis, tokią istorinę neteisybę nusprendė atitaisyti teatro ir kino režisierė Ramunė Kudzmanaitė filmu „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ (Lietuva, 2018), pasakojančiu apie seseris Chodakauskaites – Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Spalio 26 d. septyniasdešimt ketvirtojo gimtadienio išvakarėse mirė Nikolajus Karačencovas – vienas populiariausių sovietų kino ir teatro aktorių. Jis nebuvo gražuolis, tačiau kiekvieną galėjo pakerėti savo vyrišku žavesiu, muzikalumu, balsu ir plastika.

Karačencovas gimė 1944 m. Maskvoje, dailininko ir baletmeisterės šeimoje. 1967 m. baigė Maskvos dailės teatro mokyklą ir buvo paskirtas į Maskvos Lenino komjaunimo teatrą, kuriam vadovavo Markas Zacharovas. Pagrindinius vaidmenis dažniausiai kūrė teatre. Čia jis buvo tikra žvaigždė, ypač po to, kai suvaidino pagrindinius vaidmenis dviejuose miuzikluose – „Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis“ (1976) bei „Junona ir Avos“ (1981). Pastarajame Karačencovo grafas Rezanovas tapo romantiško didvyrio įsikūnijimu kelioms žiūrovų kartoms. Kine jis taip pat debiutavo 1967 m., iš viso sukūrė per šimtą vaidmenų. Dažniausiai buvo kviečiamas kurti spalvingų antrojo plano personažų, visus triukus atlikdavo pats. Karačencovas vaidino populiariose komedijose „Žmogus iš Kapucinų bulvaro“, „Šuo ant šieno“, „Elektroniko nuotykiai“, „Kriminalinis kvartetas“, M. Zacharovo „Dvylikos kėdžių“ televizijos ekranizacijoje. Filme „Trestas, kuris žlugo“ jo partneris buvo Regimantas Adomaitis. Vieną svarbiausių kino vaidmenų – studento Busygino – Karačencovas sukūrė Vitalijaus Melnikovo ekranizuotoje Aleksandro Vampilovo pjesėje „Vyresnysis sūnus“ (1975). Rusiškai dubliuotuose filmuose Karačencovo balsu kalba tokie aktoriai, kaip Jeanas-Paulis Belmondo, aktorius taip pat įgarsino daug animacinių filmų, dirbo televizijoje ir radijuje. 2005 m. Karačencovas pateko į automobilio avariją, patyrė sudėtingą galvos smegenų traumą, ilgai gydėsi, bet į normalų gyvenimą nebesugrįžo.

Spalio 26–28 d. „Skalvijos“ kino centre rengiamos Ukrainos kino dienos Vilniuje. Bus parodyti pastaraisiais metais sukurti ir tarptautinio dėmesio sulaukę jaunų kino kūrėjų filmai, o penktadienį (26 d. 18.30) dienas atidarys viena poetinio ukrainiečių kino viršūnių – Jurijaus Iljenkos „Balta paukštė su juoda žyme“ („Bilyj ptach z čornoju oznakoju“, 1970).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Bene penkiasdešimt metų svajoju apie taksiuką – ši veislė man gražiausia. Bet kaskart atsisveikinus su šį pasaulį palikusia keturkoje drauge, namie vėl apsigyvena nekilminga kalytė, tarp kurios tolimų giminaičių galėjo būti ir taksas.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Pirmasis žmogus“

„Pirmasis žmogus“ („First Man“, JAV, 2018) neprimena filmų apie kosmoso užkariavimą. Nesvarbu, ar pasakotų apie rusų kosmonautus, ar apie amerikiečių astronautus, šie filmai pirmiausia apdainuoja būtent „užkariavimą“ – žmogaus proto ir dvasios pergalę prieš nežinomybę, veikėjų didvyriškumą, ištvermę patekus į sudėtingas situacijas ir, žinoma, Žemės ilgesį.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Interneto valytojai“

Socialiniai tinklai nėra tik platforma, kurioje žmonės dalijasi savo naminių gyvūnėlių ar vakarienės nuotraukomis. Šis Silicio slėnio kūrinys – tai didžiulę politinę įtaką turintis įrankis, keičiantis viešąjį diskursą ir intymius žmonių santykius mums sunkiai suvokiamais būdais ir mastais. Daugiau nei du milijardai žmonių visame pasaulyje naudojasi feisbuku, kuriame seka naujienas, diskutuoja apie politiką ar prisijungia prie politinių judėjimų, bendrauja su šeima ar draugais. Ši platforma tapo globaliu socialinės sąveikos pagrindu, būdu, kuriuo formuojami ir palaikomi žmonių santykiai. Šiandien „Facebook“ ir „Twitter“ neabejotinai yra galingiausios privačios institucijos, formuojančios visuomenę ir viešąjį diskursą taip, kad net didžiųjų technologijų kompanijų vadovai to tikriausiai nesupranta, o George’as Orwellas net negalėjo įsivaizduoti.

Tačiau, pasirodo, tokių gigantų kaip „Google“, „Twitter“ ar „Facebook“ turinį redaguoja ne specialiai parengti asmenys, o vos mokyklą baigę jaunuoliai iš besivystančių šalių. Dokumentinis vokiečių režisierių Hanso Blocko ir Moritzo Riesewiecko filmas „Interneto valytojai“ („The Cleaners“, Vokietija, Brazilija, Olandija, Italija, JAV, 2018) supažindina su šia šešėline didžiųjų technologijų kompanijų verslo puse. Filmo centre – vadinamieji turinio moderatoriai, kurie tikrina informaciją socialiniuose tinkluose ir jų taisykles pažeidžiančius įrašus naikina. Palaikydami socialinių tinklų „švarą“, jie yra atsakingi už tai, kokia informacija turėtų mus pasiekti, kas laikomas teisėta, tinkama ir priimtina. Nors socialinius tinklus nuo pornografijos ar smurtinio turinio srauto moderatoriai saugo turėdami tik dvi galimybes – remdamiesi griežtomis kompanijos taisyklėmis ištrinti arba ignoruoti, jie neabejotinai atlieka cenzorių funkciją. Kaip teigia Blockas: „Tų žmonių rankose yra įtaka demokratijai. Juk tai, kas vieniems yra teroristinė grupuotė, kitose šalyse gali būti vertinama kaip laisvės kovotojai. Ar juos cenzūruoti, priklausys nuo žmonių, sėdinčių priešais monitorių.“

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Rusijos kino kritikų ir kinotyrininkų gildija paskelbė viešą pareiškimą, kuriame ginamas Aleksejaus Krasovskio filmas „Šventė“ („Prazdnik“), mat politikai pradėjo pulti šį satyrinį filmą apie Leningrado valdininkus ir raginti jo nerodyti kino teatruose, filmo net nematę. Jis dar tik montuojamas. „Šventės“ veiksmas nukels į 1942-ųjų išvakares blokadiniame Leningrade, į privilegijuotos valdininko Voskresenskio šeimos butą, kuriame slapta sutinkami Naujieji metai. Voskresenskiai nusprendžia patys gaminti vištieną, nes neteko virėjos. Visas filmo veiksmas vyksta vieną naktį viename bute. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Janas Capnikas, Aliona Babenko, Pavelas Tabakovas, Anfisa Černych, Timofejus Tribuncevas, Anastasija Čistiakova.

Politikai mano, kad filmas tyčiosis iš Leningrado blokados ir perrašys istoriją. Interviu BBC režisierius, kurį išgarsino debiutinis filmas „Kolektorius“, sakė: „Tai komedija ne apie blokadinį Leningradą, bet apie privilegijuotus žmones, kurie turi beprotiškų lengvatų ir tais laikais gyvena pasakiškai turtingai.“