Kinas

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su Olesia Fokina

Spalio pabaigoje Vilniuje lankėsi dokumentinio kino režisierė Olesia Fokina. Į Lietuvą ji atlydėjo savo juostą „Žavingo žmogaus gyvenimas“ („Žizn obajatelnogo čeloveka“, 2017) apie vieną ryškiausių „atlydžio“ kino asmenybių Genadijų Špalikovą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Andrzejaus Ciecierskio dokumentinis filmas „Meistras, stebėjęs kasdienybę“ („LRT Plius“, 19 d. 19.30) skirtas Stanisławui Filibertui Fleury (1858–1915), kuris į fotografijos istoriją įėjo kaip kasdienio Vilniaus gyvenimo ties XIX ir XX a. riba stebėtojas ir fiksuotojas. Jo nespalvotos nuotraukos pasižymi kadro gelme ir dėmesiu detalėms. Fleury taip pat dokumentavo Vilniaus ir jo apylinkių architektūrą, leido atvirukus, iliustravo knygas, bendradarbiavo su laikraščiais ir žurnalais. Beje, jam priklauso ir vienas geriausių M.K. Čiurlionio portretų.

Živilė Pipinytė

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

1957-ieji Ingmarui Bergmanui buvo svarbūs metai. Tada pasirodė jo pirmieji šedevrai „Septintas antspaudas“ ir „Žemuogių pievelė“, o režisierius suprato, kad nuo šiol kurs filmus apie save. Tai buvo pirmas žingsnis link to didžiojo žmogaus sielos tyrinėtojo Bergmano, kurio gimimo šimtmetį šiemet mini pasaulis.

„Scanoramos“ premjeros

„Scanorama“ pristato Sergejaus Loznicos dokumentinį filmą „Procesas“ („Process“, Olandija, 2018), kurio premjera įvyko šiemet Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje. Šio filmo pagrindas – 1930 m. pasirodęs propagandinis filmas „13 dienų“ apie tais pačiais metais vykusį Josifo Stalino ir čekistų sumanytą grandiozinį reginį – prasimanytos Prompartijos bylos teismą.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Paskelbti Europos kino akademijos apdovanojimų nominantai

Šeštadienį Sevilijoje, vykstant Europos kino festivaliui, paskelbti filmai ir kūrėjai, pretenduojantys į 2018 m. Europos kino akademijos apdovanojimus. Daugiau kaip trys su puse tūkstančio Europos kino akademijos narių visą mėnesį balsuos už geriausius, kurie bus paskelbti Sevilijoje gruodžio 15 d. per iškilmingą Europos kino akademijos apdovanojimų ceremoniją.

Ilona Vitkauskaitė

Įspūdžiai iš Tarptautinio Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalio

Šių metų Tarptautinis Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalis („DOK Leipzig“) dar kartą įrodė, kad problemų dėl tapatybės neturi ir tęsia politiškai angažuoto dokumentinio kino festivalio tradiciją. Spaudos pranešimuose festivalio organizatoriai pabrėžė dabarties politines nuotaikas, socialinio susiskaldymo, rasizmo, populizmo stiprėjimą ir tai, kad istorija kartoja save.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Alfredas Hitchcockas buvo filmų apie Bondą gerbėjas, nors ir prastai vertino jų meninį lygį. Jis sakydavo, kad šių filmų pasakojimas tik vienu tašku aukštesnis nei komiksų. Hitchcockas norėjo sukurti „realistiškesnį Bondą“. 1964-aisiais jis parašė laišką į Šveicariją Vladimirui Nabokovui, siūlydamas šiam kurti filmo scenarijų.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Lietuviški svingeriai“

Pasižiūrėjus didaktinę Tado Vidmanto komediją „Lietuviški svingeriai“ (Lietuva, 2018) ir vėl kilo klausimas, kodėl lietuviai mielai žiūri komedijas, primenančias atšildytus kotletus, – jų scenaristai ir režisieriai ne tik neturi humoro jausmo, bet dar ir yra neraštingi. Kai pamačiau mieste išklijuotas afišas, kuriose „svingeriai“ rašomi didžiąja raide, net nusistebėjau, kodėl patriotiškai nusiteikusi Valstybinė kalbos inspekcija neskuba reaguoti. Bet didžioji raidė sakinio viduryje pasikartojo ir titruose. Sakysite, tai smulkmena. Tačiau numodami ranka į tokias smulkmenas iš esmės pritariame ne tik kalbos kultūros lygio smukimui. Kita vertus, tai, matyt, ir yra lietuviškų komercinių komedijų esmė – primityvus, materialiomis vertybėmis ir pilnaverčiu seksu grįstas posovietinių lietuvių gyvenimas jose pateikiamas kaip šiuolaikiškumo etalonas.

Kora Ročkienė

„Scanoramos“ premjeros

Programoje „Kertant Europą“  festivalis pristato lenkų režisieriaus Januszo Kondratiuko filmą „Kaip šuo su kate“ („Jak pies z kotem“, Lenkija, 2018). Tai labai asmeniškas filmas, nes Kondratiukas pasakoja apie savo brolį, kurį slaugė kelerius metus, kai šis sunkiai susirgo. Pagrindiniai „Kaip šuo su kate“ veikėjai – pats filmo režisierius, jo brolis, taip pat kino kūrėjas, Lenkijoje vadinamas kultiniu režisieriumi, Andrzejus Kondratiukas ir jo žmona aktorė Iga Cembrzyńska. Juos filme suvaidino Robertas Więckiewiczius, Olgierdas Łukaszewiczius, Aleksandra Konieczna, kuri įsiminė filme „Paskutinė šeima“. „Kaip šuo su kate“ kurtas abiejų brolių namuose, jame taip pat pasirodo filmo autoriaus vaikai, šunys, kaimynai ir tikra meška. Tačiau tai, kad žiūrovai negirdėjo apie brolius ar nematė jų filmų, visai netrukdo. „Kaip šuo su kate“ – universalus pasakojimas apie sudėtingą brolių meilę ir žmogaus laikinumą.

Pateikiame pokalbių su Januszu Kondratiuku, išspausdintų žurnaluose „Kino“ ir „Wysokie Obcasy“, fragmentus. Su režisieriumi kalbėjosi Rafałas Pawłowskis ir Krzysztofas Kwiatkowskis.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Bus „Gladiatoriaus“ tęsinys

Ridley Scottas ir „Universal“ studija planuoja „Gladiatoriaus“ tęsinį, kurio scenarijų rašys Peteris Craigas („Mirties žaidimai“). Prieš aštuoniolika metų „Gladiatorius“ ne tik išgarsino pagrindinį personažą suvaidinusį aktorių Russellą Crowe, bet ir tapo vienu populiariausių filmų, uždirbo beveik penkis šimtus milijonų dolerių, gavo penkis „Oskarus“ ir prikėlė peplumo žanrą. „Gladiatorius“ pasakojo apie Romos imperijos generolą Maksimą, kuris pastoja kelią imperatoriui Komodui (Joaquin Phoenix), praranda viską, bet per stebuklą lieka gyvas. Parduotas vergijon, jis grįžta į Romą kaip gladiatorius, kovoja su išdaviku ir žūva. Pagrindiniu naujo filmo veikėju taps Liucijus. Tai Maksimo mylimosios Liucilos (Connie Nielsen) – Marko Aurelijaus dukters ir Komodo sesers – sūnus.