Kinas
„Helovinas“ („Halloween“), rež. David Gordon Green, JAV
Labiausiai Davido Gordono Greeno „Helovinu“ mėgausis tie, kurie matė originalų, dabar jau kultiniu vadinamą Johno Carpenterio „Heloviną“ (1978) bei po trejų metų pasirodžiusį jo tęsinį.
Mėgausis neilgai. Apytiksliai tiek, kiek trunka pradžios titrai. Šie atrodo lyg iš 8-ojo dešimtmečio, tokie šiek tiek hipsteriški, stilizuoti. Kaip ir filme skambanti muzika, kurią naujam populiarios franšizės kūriniui, kaip, beje, ir pirmoms dviem dalims, parašė pats Carpenteris. Žodžiu, garso takelis bus atsakingas už prisiminimų dirginimą, net kažkokį nostalgišką virpulį, o visa kita tebus asmeninė Gordono Greeno interpretacija.
Tiesa, imantis kultiniais tapusių filmų tęsinių arba perdirbinių visada kyla klausimas, kaip derėtų elgtis: demonstruoti ištikimybę pirmtakui ar bandyti nutolti nuo originalo ir pateikti savą kinematografinę viziją? Deja, situacija nepavydėtina. Bet kokiu atveju atsiras tokių, kuriems neįtiksi. Vieni norės hommage, kiti – kažko originalaus, kitokio.
Gordonas Greenas šiuos du polius bando suderinti. Formos požiūriu naujasis „Helovinas“ (beje, VLKK šią šventę siūlo vadinti šiurpnakčiu) atiduoda duoklę klasikai, o savo turiniu bando nutolti nuo pirmtako. Turiu omenyje režisieriaus siekį siaubo istorijai suteikti daugiau psichologizmo.
Pirmame filme siužetą į priekį vedė tik plikas ir inertiškas žudymas bei pernelyg neindividualizuoti charakteriai, o tęsinyje pasakojimas koncentruojamas į pagrindinės herojės Lori Stroud (Jamie Lee Curtis) išgyvenimus.
Režisierius rodo, kad prieš keturiasdešimt metų patirta trauma sugriovė Lori gyvenimą – ji iki šiol jaučia nuolatinę baimę, vartoja alkoholį, jos vengia dukra. Moteris gyvena atokiame name toli nuo šeimos ir laukia vienintelio dalyko – lemtingos akistatos su žudiku Maiklu Majersu, kuris, jos įsitikinimu, būtinai ateis su ja susidoroti.
Žodžiu, tikra drama, kuri bent man atėmė dalį žavesio ir galiausiai pavertė „Heloviną“ eiliniu holivudiniu šeimos filmu: pagrindinės herojės susidūrimas su praeities monstru tampa suartėjimo ir susitaikymo su dukra įvykiu.
Net Maiklo Majerso žmogžudystės pakeliui pas Lori atrodo kažkokios pernelyg tvarkingos ir visai nekraupios. Be Helovino „pokštų ir saldainių“.
„Sunkūs laikai viešbutyje „El Royale“ („Bad Times at the El Royale“), rež. Drew Goddard, JAV
Uždara erdvė. Daug personažų su spalvinga praeitimi ir paslaptimis. Viena lemtinga naktis. Toks išeities taškas skamba intriguojančiai. Mes iš anksto žinome, kad panašiuose filmuose režisierius vedžios už nosies, nuolat mėtys pėdas ir stebins. Jei tik, žinoma, režisierius bus talentingas.
Pamenate, ką „Grėsmingajame aštuonete“ su būriu charakterių viename name išdarinėjo Quentinas Tarantino? Kažką panašaus bando padaryti Drew Goddardas, į krūvą surinkęs Jeffą Bridgesą, Dakotą Johnson, Joną Hammą, Chrisą Hemsworthą ir mažiau žinomus aktorius. Panašaus ne tik dėl veikėjų gausos, apibrėžtos erdvės ir smurto estetikos. Režisierius renkasi ir neįprastai lėtą ritmą, nors kai kurias scenas taip ištęsia, jog šios ima panašėti į manierą, o ne motyvuotą režisūrinį sprendimą. Ką jau kalbėti apie pasakojimą dalinančias užsklandas à la senasis Holivudo kinas.
Man regis, ne visada režisieriui pavyko išvengti ir teatro, su kuriuo uždaroje erdvėje besirutuliojantys kino pasakojimai dažnai rizikuoja susidurti. Be to, ne į visus aktorius įdomu žiūrėti. Juk ką gali Bridgesas, negali Johnson, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, Bridgesas tikrai negali visą filmą sėdėti akmeniniu veidu, kai aplink verda pragaras.
Ir vis dėlto – šalia netikėtų siužetinių vingių galima įžvelgti ir rimtesnį antrąjį dugną. Visą filmą Goddardas barsto užuominas į to meto (nors laikas ir nekonkretizuojamas) politines realijas: Vietnamo karas, gėlių vaikai, šnipinėjimas, aukštas pareigas užimančių politikų nuodėmės ir skandalai. Jis netiesiogiai teigia, kad šis neramus JAV laikotarpis sugriovė dalies personažų gyvenimą, privertė juos kentėti ir ieškoti nuodėmių atleidimo. Tiesa, giliau į šią temą neneria ir, priešingai nei Tarantino, paralelių su šiandiena nekuria. Todėl išėjęs iš salės filmą prisimeni tik kaip neblogą pramogą, o ne apmąstymų vertą objektą. Kas, beje, nėra jau taip blogai.
