Damienas Chazelle’as apie „Pirmąjį žmogų“
Nuo šio penktadienio Lietuvoje pradedamas rodyti Damieno Chazelle’o („Atkirtis“, „Kalifornijos svajos“) filmas „Pirmasis žmogus“ („The First Man“, JAV, 2018). Tai biografinė drama apie amerikiečių astronautą Neilą Armstrongą, kuris 1969 m. žengė pirmuosius žingsnius Mėnulyje.
Krėsle prie televizoriaus
„Psichopatas“ („LRT Plius“, 20 d. 21 val.) – žinomiausias Alfredo Hitchcocko filmas. Tai režisieriaus virtuoziškumo įrodymas, iki šiol nepralenktas jo gebėjimo manipuliuoti žiūrovų jausmais pavyzdys
Nauji filmai: „Tarp pilkų debesų“
Pastaraisiais metais lietuvių kinematografininkai vis dažniau gręžiasi į šalies praeitį – rodo sovietų okupacijos laikotarpį, apdainuoja tautos kančią ir režimo aukas. Ne išimtis ir debiutinis Lietuvoje kurtas amerikiečio Mariaus Markevičiaus vaidybinis filmas „Tarp pilkų debesų“ (Lietuva, JAV, D. Britanija, 2018), kurio pagrindu tapo to paties pavadinimo Rūtos Šepetys romanas. Filmo veiksmas prasideda 1941-aisiais, kai Kauno inteligentų Vilkų šeima akis į akį susiduria su naujosios valdžios žiaurumu. NKVD suėmus šeimos tėvą ir vyrą, Elena Vilkienė su paaugle dukterimi Lina ir mažuoju Jonuku ištremiami į Sibirą. Lina pagrindine veikėja rašytojos pasirinkta neatsitiktinai, nes knygos „Tarp pilkų debesų“ tikslinė auditorija – paaugliai. Suprantama, kad tokio pobūdžio literatūra reikalauja tam tikrų supaprastinimų, bet, regis, filmo kūrėjai savo auditoriją suprato plačiau.
„Tarp pilkų debesų“ struktūra paprasta. Keliais trumpais epizodais rodomas mylinčios šeimos gyvenimas Kaune, jų jaukūs namai, Linos svajonė studijuoti meno mokykloje ir numanoma pogrindinė tėvo veikla. Po to prasideda ilga kelionė į Altajų gyvuliniame vagone, tačiau, užuot supažindinęs su personažais, sukūręs įtikinamus psichologinius portretus ar parodęs visą kelionės fiziologinį baisumą – ankštumą, alkį, troškulį, psichologinį siaubą, susidūrus su neregėtu žiaurumu, nežinomu kelionės tikslu ir ateities baime, režisierius liepia tremtiniams vagone giedoti Lietuvos himną. Bene didžiausia filmo dalis skirta gyvenimui Altajuje. Rodomas sunkus darbas, nesibaigiantis pažeminimas, vienų lietuvių išdavystės ir kitų bandymas priešintis. Palyginti su šia dalimi, tai, kas turėtų būti „Tarp pilkų debesų“ kulminacija – veikėjų kančios prie Laptevų jūros, Elenos mirtis ir beveik stebuklingas jos vaikų išsigelbėjimas, papasakota skubotai ir greitakalbe.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Ateinančių metų birželį Davidas Fincheris pradės kurti filmo „Pasaulių karas Z“ tęsinį. Režisieriaus filmų didžiajame ekrane nematėme jau keleri metai – Fincheris kūrė serialą „Protų medžiotojas“ („Mindhunter“). Filmavimo aikštelėje jis vėl susitiks su Bradu Pittu, kuris vaidino Fincherio filmuose „Kovos klubas“ ir „Keista Bendžamino Batono istorija“. Pittas ne vienus metus įtikinėjo režisierių, kad šis turi kurti „Pasaulių karas Z 2“. Marco Forsterio režisuotas „Pasaulių karas Z“ (2013) buvo labai pelningas – pelnas siekė pusę milijardo dolerių (filmo biudžetas – 190 milijonų). Tęsinio veiksmas rodys Pitto veikėją Gerį Leiną praėjus šešeriems metams po pirmojo filmo įvykių. Ekranuose jis pasirodys 2020 metais.
„The New York Times Magazine“ išspausdintame straipsnyje „Moralės karai“ Wesley Morrisas teigia, kad dabar kultūra kur kas labiau vertinama dėl savo moralinio korektiškumo nei kokybės. Pasak jo, civilizuota vakarienė su draugais tampa nebeįmanoma. Viskas – politika, maistas, televizija, lytis – tapo per daug sureikšminta.
Krėsle prie televizoriaus
Nežinau, ar sugebėčiau pakartoti Luigi Lo Cascio filmo „Idealus miestas“ („LRT Plius“, šįvakar, 12 d. 21.30) personažo Mikelės eksperimentą, nors norėčiau pasiekti harmoniją su gamta ir savimi.
Iš „Nepatogaus kino“ dienoraščio
„Nepatogus kinas“ vėl privertė prisiminti, kad esu „politinis gyvulys“: nors šis dar Aristotelio sugalvotas terminas pas mus skamba labai retai, išmokau jį iš prancūzų. Festivalio filmai tiesiog panardina į politikos stichiją. Žiūrėdama Marios Augustos Ramos filmą „Procesas“ (2018) pasijutau kaip tikrame absurdo teatre – pavadinime suskambėjusi nuoroda į Franzą Kafką filme vis sugrįžta. Režisierė filmuoja Brazilijos prezidentės Dilmos Rousseff apkaltos procesą kaip dramą, kurios personažai – savaip ir tragiški, ir juokingi.
Ko verta kad ir kaltintoja, teisės dėstytoja, advokatė ir, matyt, žiniasklaidos numylėtinė, kuri pirmą kartą ekrane pasirodo keista akrobatine poza, – taip parlamento posėdžių salėje ji kaupiasi prieš lemtingą kalbą. Ši graži moteris moka pravirkti akimirkos tikslumu, pritariamai linkčioja fantastiškas istorijas pasakojantiems abortų draudimo šalininkams ir pasitelkusi visą įmanomą patosą dėsto banalybes – kad ir apie tai, jog Brazilija yra visoms religijoms tolerantiška šalis.
Trumpos kino recenzijos
Dvi istorijos. Kylančios ir žemyn skriejančios žvaigždės. Lady Gagos vaidinamos Elės ir Bradley Cooperio įkūnijamo Džeko. Du vienu metu, bet skirtingomis kryptimis besirutuliojantys gyvenimo scenarijai. Antroji žvaigždė nušviečia kelią pirmajai, kad ši šautų visu greičiu į viršų, o pati pavargusia ir aštria atmosfera nenumaldomai krinta į užmarštį. Galbūt kada nors šis nuopuolio kelias lauks ir pirmosios, tačiau kol kas tai yra jos šlovės akimirka. Ryškiausias spindėjimas.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Garsiausia šių dienų kinų kino žvaigždė Fan Bingbing („Aš nesu ponia Bovari“), vaidinanti ir kinų, ir Holivudo filmuose, liepos 1-ąją išnyko iš viešo gyvenimo. Gerbėjai šalyje ir užsienyje spėliojo, kas jai atsitiko. Po trijų mėnesių vėl pasirodžiusi, ji ilgai viešai atgailavo. Fan Bingbing turės sumokėti 130 milijonų dolerių baudą už sukčiavimą dėl mokesčių ir taip išvengs teismo. Viešame laiške, kuriame išpažįsta savo kaltę, aktorė tvirtina, kad „be palankios komunistų partijos ir valstybės politikos, be liaudies meilės nebūtų Fan Bingbin“.
Brangiausiai vertinama kinų aktorė Fan jau ketveri metai minima „Forbes“ sudarytame turtingiausių pasaulio žmonių sąraše. Ji ne tik vaidina, bet ir režisuoja televizijos serialus, dainuoja, kuria madas. Kinijoje ji yra garsių filmų („Louis Vuitton“, „Montblanc“, „Guerlain“) reklamos kampanijų veidas.
Krėsle prie televizoriaus
Nedalyvavau epochiniame „kregždučių“ susirinkime, paskelbusiame skrydį į populistinę „žmonių partiją“, bet per LRT reportažą išgirdau, kad Ingrida Šimonytė jame pasmerkė tokius kaip aš – pasirengusius rinktis vidinę emigraciją.