Bene penkiasdešimt metų svajoju apie taksiuką – ši veislė man gražiausia. Bet kaskart atsisveikinus su šį pasaulį palikusia keturkoje drauge, namie vėl apsigyvena nekilminga kalytė, tarp kurios tolimų giminaičių galėjo būti ir taksas. Šiai veislei akivaizdžiai jaučiantis simpatiją amerikiečių režisierius Toddas Solondzas sukūrė filmą „Taksiukas“ („LRT Plius“, 30 d. 23 val.), kurio pagrindinis herojus keliauja iš vieno šeimininko pas kitą. Jam tenka būti ir aukle, ir psichologu, ir nusikaltimo bendrininku, apskritai, sakyčiau, visų paikos žmogaus prigimties pasireiškimų liudininku. Keturios „Taksiuko“ istorijos, kuriose šuo gyvena, nugaišta, prisikelia ir vienintelis turi sielą, pirmiausia yra dviprasmybes mėgstančio režisieriaus pasisakymas apie žmones (juos vaidina Greta Gerwig, Julie Delpy, Ellen Burstyn, Danny DeVito) ir kūrybą, seksą, mirtį. Nepaklausęs tėvų pageidavimo ir netapęs rabinu, Solondzas nuo pat pirmojo filmo „Baimė, nerimas ir depresija“ (1989) rodo savo amžininkų ydas – kartais sarkastiškai, kartais net visai švelniai. Nors Romaino Gary personažas yra sakęs, kad „meilė gyvūnams – tai viena, o pasišlykštėjimas žmonėmis – visai kas kita“, Solondzas „Taksiuke“ liko mizantropas. Deja, aš jį suprantu, ypač pasižiūrėjęs ar paskaitęs lietuviškų žinių.
Šią savaitę bus proga prisiminti gęstančią kino žvaigždę Johnny Deppą, kuris pastaraisiais metais vis dažniau tampa anekdotinių istorijų didvyriu. Scotto Cooperio 2015 m. filme „Juodosios mišios“ (LNK, 30 d. 22.30) jis vaidina Jamesą Bulgerį-Whitey – Bostono gangsterį, kuriam pavyko šešiolika metų slapstytis nuo teisingumo. Jis buvo sugautas 2011-aisiais, o prieš tai šis narkotikų prekeivis, reketininkas ir žudikas, bet kartu ir FTB informatorius, kėlė baimę Pietų Bostono gyventojams.
Deppas „Juodosiose mišiose“ mėgaujasi milžinišku kiekiu grimo, silikono kauke, supuvusiais personažo dantimis ir prilipdyta plike, persirenginėjimais – trumpai tariant, viskuo, kas jam pelnė šlovę. Kartu ir manieringas, ir vaikiškai paslankus, Deppas kiekviename filme paneigia visus Stanislavskio persikūnijimo dėsnius, bet ir neslepia mėgstamų vaidybos klišių. Svarbiausio savo kūrybiniame kelyje režisieriaus Timo Burtono 2012 m. filme „Nakties šešėliai“ (LNK, 31 d. 21.30) Deppas vaidina dvarininką Barnabasą Kolinzą, kurį pavertė vampyru ir gyvą palaidojo apvilta mylimoji. Po dviejų amžių Barnabasas atsitiktinai išlaisvinamas iš kapo ir 1972-aisiais sugrįžta į griuvėsiais virtusius šeimos namus.
Burtono filmo pagrindu tapo kultinis 7-ojo dešimtmečio serialas, rodytas 1966–1971 metais. Deppas nuo mažens buvo Barnabaso gerbėjas, tad jam pavyko įtikinti Burtoną kurti filmą serialo pagrindu. Bijau, kad be reikalo. Nors „Nakties šešėlių“ kūrėjų ir neapkaltinsi prastu humoro jausmu (ko verta kad ir vampyro reakcija į „McDonald’s“ reklamą – šviečiančią didžiąją M jis supranta kaip pirmą Mefistofelio vardo raidę), filmas neatrodo vykęs.
Barnabaso frazę „Šis amžius man liks mįslė“ galėtų pakartoti ir Deppo herojus indėnas Tontas iš Gore’o Verbinski 2013 m. filmo „Vienišas klajūnas“ (TV3, šįvakar, 26 d. 21.05). Jo veiksmas nukels į Laukinius Vakarus, kur tik prasideda traukinių era. Tontas padeda iš mirusiųjų prikeltam teisės gynėjui Džonui Reidui keršyti Bačui Kavendišui, kurio gauja sunaikino ir Tonto gentį. Netrukus prie jų prisidės bordelio savininkė Red (Helena Bonham Carter), dėl Kavendišo likusi su dramblio kaulo kojos protezu, ant kurio užmautas raudonas batelis.
Šio filmo veikėjų „biografija“ dar senesnė – pirmąkart jie pasirodė Detroito radijo stoties WXYZ eteryje dar 1933-iaisiais. Paskutinė radijo vesterno transliacija nuskambėjo 1954-aisiais. Beje, dar buvo ir televizijos serialas, ABC rodytas 1949–1957 metais.
Panašūs filmai primena kelionę į Disneilendą Helovino išvakarėse. Užaugau be pramogų parkų, gal todėl nelabai galiu suprasti, kaip lietuvių tauta sugebėjo taip greitai absorbuoti kelis masinės amerikiečių kultūros amžius ir jos personažus, priprasti prie greitojo maisto, kvailų televizijų ir spalvotų žurnalų apie žmones, bet visiškai nepasigesti tos kitos kultūros, kuria amerikiečiai didžiuojasi labiau, pavyzdžiui, kokybiškais dienraščiais.
Vis dėlto surizikuosiu ir parekomenduosiu vieną įsimintinų pastarųjų metų amerikiečių filmų – Kennetho Lonergano dramą „Mančesteris prie jūros“ (TV3, 27 d. 21.50). Mančesteris prie jūros – mažas miestelis, maždaug valanda kelio nuo Bostono. Čia viskas liudija provinciją – architektūra, namų interjeras, žmonių drabužiai, jų įtarūs žvilgsniai. Iš pradžių gali pasirodyti, kad Li Čandleris (Casey Affleck) po skyrybų su žmona pabėgo iš miestelio, nes jį slegė pilka ir nyki erdvė. Jis išsirengia į gimtinę sužinojęs, kad mirė brolis. Li laukia įprasti laidotuvių ritualai ir netikėtumas – brolis Džo (Kyle Chandler) paliko jam globoti savo paauglį sūnų ir visą turtą. Filmas ir bus apie tai, kodėl Li nenori grįžti, prisiimti atsakomybės už sūnėną (Lucas Hedges), bet atsakymai į klausimus bus kitokie, nei sufleruotų prie amerikiečių filmų įpratusio žiūrovo patirtis.
Žinoma, šeštadienį („LRT Plius“, 27 d. 21 val.) lauks ir Alfredo Hitchcocko filmas. Šįkart tai 1963 m. pagal Daphne’s du Maurier (pagal jos romanus režisierius jau buvo sukūręs du filmus) apsakymą sukurti „Paukščiai“. Būtent įvairūs paukščiai ima pulti jaukių pakrantės miestelių gyventojus, paukščių vis daugėja, ir atrodo, kad košmaras niekad nesibaigs.
Režisierius vengė su Šaltuoju karu ar atomine grėsme susijusių interpretacijų ir tvirtino, kad paukščiai yra tik fantazija, kurios esmė – parodyti personažų santykių psichologinę esmę. Įdomiausia jam buvo sukurti reginį, rodantį, kaip pasikeičia savimi ir viskuo aplinkui patenkinti žmonės, kai ant jų galvų lyg griaustinis iš dangaus nukrinta nelaimė. Filmo pabaiga atvira, Hitchcockas nieko iki galo nepaaiškina ir leidžia mums patiems spręsti, kas atsitiko.
Jūsų – Jonas Ūbis
