7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žudikai, troliai ir Lozorius

Aštuoni „Scanoramos“ filmai, kuriuos reikia pamatyti savo akimis

Nr. 35 (1272), 2018-11-02
Kinas
„Laimingasis Ladzaras“
„Laimingasis Ladzaras“

Lapkričio 8 d. prasideda svarbiausias rudens kino festivalis „Scanorama“ ir vėl siūlo glaustą, bet išsamų šių dienų kino pjūvį. Dėmesio nusipelno Ingmaro Bergmano filmų programa bei nauji dokumentiniai filmai apie didįjį režisierių, kurio gimimo šimtmetis minimas šiemet, taip pat retai Lietuvoje rodoma Kinijos naujosios kartos režisierių kūryba ir tarpukario Lietuvos kronikos vaizdai. Festivalį atidarys vokiečių režisieriaus Christiano Petzoldo „Tranzitas“, uždarys Audriaus Stonio ir Kristine Briede „Laiko tiltai“ – pasakojimas apie Baltijos šalių dokumentinio kino aukso amžių.

 

Artimiausiuose „7md“ numeriuose plačiau papasakosime ir apie filmų kūrėjus, ir apie festivalio staigmenas. Šiame – apie filmus, kurie sulauks prieštaringų vertinimų, bet užtat ir nusipelno būti pamatyti, ypač tie, kuriuose nutrinamos realistinio pasakojimo ribos, skamba gera muzika, cituojama pasaulinė kultūra, o tarp veikėjų pasitaiko net legendinių skandinavų trolių ir šventųjų.

 

„Laimingasis Ladzaras“ („Lazzaro Felice“, Italija, Šveicarija, Prancūzija, Vokietija, 2018)

Kylanti Europos kino žvaigždė, trisdešimt šešerių metų italų režisierė ir scenaristė Alice Rohrwacher Kanuose buvo apdovanota už geriausią scenarijų. Tačiau „Laimingasis Ladzaras“ sulaukė gana prieštaringų vertinimų, mat vienus nuvylė pernelyg paprastas filmo metaforiškumas, o kitus sužavėjo jo tapybiškumas ir magiškasis realizmas. Super 16 mm juostoje kurtas „Laimingasis Ladzaras“ (filmo vertėjai, regis, negirdėjo apie biblinį Lozorių) pasakoja apie Dievo ir žmonių pamirštame Sicilijos kaimelyje gyvenantį Ladzarą, kurį išnaudoja ir baronienė, ir kaimiečiai. Šis italų neorealizmą verčiančios prisiminti pasakos veikėjas yra nuoširdžiausio gerumo įsikūnijimas. Rohrwacher pasakoja apie šiuolaikinę vergiją, panieką vargšams ir kapitalizmą. Filmo istorija paremta 9-ajame dešimtmetyje Italijoje nuskambėjusiu skandalu, kai markize pasivadinusi ponia įkūrė tabako plantaciją ir išnaudojo darbininkus, aiškindama, kad šie jai skolingi.

 

„Namas, kurį pastatė Džekas“ („The House That Jack Built“, Danija, Prancūzija, Vokietija, Švedija, 2018)

Ilgai lauktas Larso von Triero filmas vieniems atrodo kaip šedevras, kitiems kelia siaubą. Tai provokuojantis, vizualinių idėjų prigrūstas filmas, kuriame režisierius ieško atsakymų į klausimą, kur slypi gėrio ir blogio ištakos. Von Trieras prisipažįsta, kad sukūrė daug filmų apie geras moteris, o dabar nusprendė papasakoti apie blogą vyrą, nors yra tvirtinančiųjų, kad tai tik režisieriaus autoportretas. Filmo veikėjas Džekas (Matt Dillon) – architektas ir kartu žudikas maniakas, jau keliolika metų tobulinantis žudymo „meną“. Tai, kaip jis inscenizuoja nusikaltimo vietą, beveik primena kino režisūrą. Kad sukurtų kino esė apie tai, ką reiškia būti menininku, von Trieras pasitelkė Goethe’s kūrybos motyvus, Williamo Blake’o poeziją, Franciso Bacono, Eugène’o Delacroix ir kitų garsių dailininkų tapybą, Glenno Gouldo ir Davido Bowie muziką ir, žinoma, Dante’s „Dieviškąją komediją“. Beje, savo metodą režisierius vadina „digresionizmu“.

 

„Procesas“ („Process“, Olandija, 2018)

4-ajame dešimtmetyje SSRS vyko vieši teismo procesai, kuriuose politikai, visuomenės veikėjai, karvedžiai, inteligentai ir menininkai neva savo noru prisipažindavo, kad yra liaudies priešai, padarę neįtikėtinus nusikaltimus. Esą jie sabotavo didžiausių įmonių veiklą, rengė diversijas, SSRS priešų intervenciją ir visaip kitaip kenkė valstybei bei jos patriotams. Viešuose teismo posėdžiuose dalyvaujantys liaudies atstovai isteriškai reikalaudavo nusikaltėliams aukščiausios bausmės. Į jų prašymus teisėjai, žinoma, atsižvelgdavo.

 

Režisierius Sergejus Loznica filmą „Procesas“ sumontavo iš archyvuose rastos filmuotos vadinamosios Pramonės partijos (ji niekada neegzistavo ir buvo sugalvota pačių čekistų) teismo medžiagos. Procesas filmuotas nuo 1930 m. lapkričio 25-osios iki gruodžio 7-osios. Ir šis propagandinis reginys, ir filmuota jo medžiaga įtikino plačias liaudies mases, kad kenkėjai – ne čekistų prasimanymas, o realybė. Propagandos sukurptame melo spektaklyje dalyvavo visa šalis, tik vieniems teko aukų, o kitiems budelių vaidmenys. Loznica medžiagą, filmuotą su tada visiška naujove – sinchroniškai įrašomu garsu, sumontavo, iš trijų valandų padarė dvi, suteikė ritmą ir pavadinimą, kuris skaičiusiems Franzą Kafką bus gana daugiaprasmis. Dažnai su istorine kino kronika dirbantis Loznica „Procese“ pavertė svetimą dokumentinę medžiagą aktualiu reginiu, nes Rusijoje panašūs procesai pastaruoju metu vyksta nuolat.

 

„Ramiai sėdintis dramblys“ („Da xiang xi di er zuo“, Kinija, 2017).

Beveik keturias valandas trunkantis kinų rašytojo ir režisieriaus Hu Bo filmas – jo vienintelis pilno metražo kūrinys. Gana anksti savo romanais išgarsėjęs Pekino kino akademijos absolventas Hu Bo nusižudė būdamas dvidešimt devynerių, nesulaukęs „Ramiai sėdinčio dramblio“ premjeros šiųmetėje Berlinalėje, paskelbusioje filmą svarbiausiu 2018 m. debiutu. Filmo veiksmas apima vieną kelių pagrindinių jo personažų dieną pilkame Šiaurės Kinijos mieste. Vei Bu atsitiktinai tampa mokyklos chuligano Šuai mirties priežastimi. Šuai brolis banditas Jui Čen tampa geriausio draugo savižudybės liudininku. Vei Bu klasės draugės Huan Lin meilės ryšys su mokyklos direktoriumi sukelia skandalą, o atsargos karininką sūnus nori atiduoti į senelių namus. Keturi personažai išgyvena neviltį ir iliuzijų žlugimą. Juos skaudina skurdas, aplinkinių cinizmas, abejingumas. Jie visi ilgisi (to nesuvokdami) kažko tikro ir šviesaus, net jei nuolat pasiduoda žlugdančiai kasdienybės tėkmei. Ir filmo struktūra, ir ritmas (dominuoja ilgi planai – epizodai), ir personažų klajonės po miestą primena garsiąją Dublino odisėją, bet visus susieja atsitiktinai išgirsta istorija apie vieno Mandžiūrijos zoologijos sodo dramblį, kuris ramiai sėdi dieną ir naktį. Pamatyti dramblį reikštų prisiglausti prie trapios vilties, kad gyvenimas dar gali pasikeisti.

 

„Riba“ („Gräns“, Švedija, Danija, 2018)

Švedų režisieriui Ali Abbasi humoro, laisvės ir įžūlumo gali pavydėti kiekvienas. Filmas „Riba“ buvo pavadintas didžiausiu šiųmečių Kanų netikėtumu ir tapo „Ypatingo žvilgsnio“ programos nugalėtoju. Režisierius sulieja socialinę satyrą, meilės istoriją, niūrią pasaką, absurdo komediją ir žiaurų trilerį. Jis klausia, kur yra riba tarp gyvūno ir žmogaus. Bet „Ribą“ galima suvokti ir kaip „kitoniškumo“ manifestą, aiškinantį, kaip svarbu būti laisvam nuo visuomenės primestų taisyklių. Filmo veikėja Tina (neatpažįstamai nugrimuota Eva Melander) turi gerą darbą, jos tėvas gyvena idiliškuose senelių namuose, o geraširdis partneris veisia rotveilerius. Tina tarnauja muitinėje ir pasižymi talentu užuosti pažeidėją: ne narkotikus ar kontrabandą, o baimės, gėdos ar kaltės jausmą. Tina neklys tol, kol sutiks Vorį. Tada ji supras, kad galima gyventi ir būti laimingai, nuo pasaulio neslepiant savojo „aš“.

 

„Saulėlydis“ („Napszállta“, Vengrija, Prancūzija, 2018)

Po „Oskaru“ apdovanoto „Sauliaus sūnaus“ László Nemesas sukūrė „Saulėlydį“. Filmas rodytas Venecijos konkurse, sulaukė FIPRESCI apdovanojimo ir karštų kritikų ginčų, nors Nemeso pasakojimo principas išliko kraštutinai subjektyvus: viską matome pagrindinės veikėjos akimis, kino kamera vengia bendrų planų, kadrai primena pageltusias fotografijas, o režisierius šiurpina kruvinomis detalėmis. Filmo veikėja Iris 1913 m. sugrįžta į Budapeštą, kur kadaise jiems priklausiusioje skrybėlaičių parduotuvėje tragiškai žuvo merginos tėvai, ir sužino, kad turi brolį. Bandydama įminti niūrias šeimos paslaptis ir klajodama po vaikystės prisiminimų miestą, kuris pamažu grimzta į chaosą, Iris taps liudininke įvykių, netrukus pradėsiančių naują erą ir pakeisiančių Europos likimą. Gyventojų nuotaikos čia vis radikalesnės, atsakymas į socialinę nelygybę vis dažniau yra agresija. Tad žiūrint „Saulėlydį“ bus sunku atsikratyti minčių apie šiuolaikinę politinę Europos padėtį.

 

„Šaltasis karas“ („Zimna wojna“, Lenkija, D. Britanija, Prancūzija, 2018)

Už geriausią režisūrą Kanuose apdovanoto Paweło Pawlikowskio melodrama žadina klasikinio kino, kai nespalvotas kadras buvo kupinas įvairių prasmių ir sugebėjo pasakyti labai daug, nostalgiją. Kartu su operatoriumi Łukaszu Żaliu subtiliai stilizuodamas pasakojimą 6-ojo dešimtmečio Europos kino stiliumi, Pawlikowskis pasakoja tragišką meilės istoriją. Impulsyvią dainininkę Zulią (Joanna Kulig) ir kompozitorių Viktorą (Tomasz Kot) skiria viskas – išsilavinimas, patirtis, temperamentas, tačiau jie negali vienas be kito. Likimas abu blaško po Berlyną, Paryžių, buvusią Jugoslaviją, Italiją, bet vis sugrąžina į totalitarinę Lenkiją, kur neįmanoma būti savimi ir mylėti, kur menas tampa ideologijos įrankiu, o menininkai verčiami meluoti.

 

Viktoras – vienas iš liaudies ansamblio „Mazurek“, tapusio Liaudies Lenkijos meno „prekės ženklu“, kūrėjų. Panašių ansamblių buvo kiekvienoje sovietinio lagerio šalyje. Jie turėjo demonstruoti pagarbą liaudies menui ir socialistinio realizmo principams. Pawlikowskis šią estetiką išnaudojo meistriškai, paversdamas neva liaudiškus kostiumus ir spalvingus šokius ne tik totalitarinės estetikos ženklu, bet ir įsimenančiu meilės istorijos fonu.

 

„Tranzitas“ („Transit“, Vokietija, Prancūzija, 2018)

Christiano Petzoldo „Tranzitas“ – vienas originaliausių šių metų filmų. Petzoldas ekranizavo 1944-aisiais parašytą Annos Seghers romaną apie vokiečių emigrantus, kurie bando Marselyje gauti vizą ir išvykti į JAV ar Lotynų Ameriką. Režisierius atsisakė bet kokios istorinės rekonstrukcijos ir perkėlė veiksmą į šių dienų Marselį, kuriame siautėja ne okupacinė vokiečių kariuomenė, o antiteroristinė policija ir žviegia „greitosios“. Bet šiuolaikiniai interjerai ir miesto vaizdai netrikdo ir padeda pažvelgti į romano siužetą iš tam tikros sukeistinimo distancijos, suvokti, kad karo pabėgėlio situacija nesikeičia. Maža to, radikali Petzoldo koncepcija visiškai nesikerta su pabrėžtinu literatūriškumu, kurio anksčiau jo filmuose nebūdavo: užkadrinis tekstas tik sustiprina pasakojamos istorijos realybės pojūtį.

 

Iš nacių konclagerio, o vėliau ir iš okupuoto Paryžiaus pabėgęs Georgas (verta įsiminti Franzo Rogowskio pavardę) atsiduria šiuolaikiniame Marselyje. Jis palaikomas rašytoju, kuris nusižudė, – į Georgo rankas atsitiktinai pateko jo rankraštis ir dokumentai. Rašytojo žmona Mari laukia iš Paryžiaus atvažiuosiančio vyro, kad JAV ambasadoje galėtų gauti tranzitinę vizą. Georgas ir Mari nuolat susiduria miesto gatvėse, tarp jų net užsimezga romanas, bet ji taip ir nesužinos, kas atsitiko jos vyrui. Petzoldas mėgsta antrininko temą, panašiai kaip prieš kelerius metus sukurtame „Fenikse“, ir „Tranzite“ meilės istoriją jis susieja su tapatybės ir likimo tema. Bet „Tranzitas“ – dar ir filmas apie pašaukimą. Paklaustas, apie ką bus kitas jo romanas, Georgas sako, kad daugiau neberašys. Jis tiesiog nori būti laisvas.

 

Parengė Ž. P.

„Laimingasis Ladzaras“
„Laimingasis Ladzaras“
„Namas, kurį pastatė Džekas“
„Namas, kurį pastatė Džekas“
„Ramiai sėdintis dramblys“
„Ramiai sėdintis dramblys“
„Šaltasis karas“
„Šaltasis karas“
„Tranzitas“
„Tranzitas“