Mirė Nikolajus Karačencovas
Spalio 26 d. septyniasdešimt ketvirtojo gimtadienio išvakarėse mirė Nikolajus Karačencovas – vienas populiariausių sovietų kino ir teatro aktorių. Jis nebuvo gražuolis, tačiau kiekvieną galėjo pakerėti savo vyrišku žavesiu, muzikalumu, balsu ir plastika.
Karačencovas gimė 1944 m. Maskvoje, dailininko ir baletmeisterės šeimoje. 1967 m. baigė Maskvos dailės teatro mokyklą ir buvo paskirtas į Maskvos Lenino komjaunimo teatrą, kuriam vadovavo Markas Zacharovas. Pagrindinius vaidmenis dažniausiai kūrė teatre. Čia jis buvo tikra žvaigždė, ypač po to, kai suvaidino pagrindinius vaidmenis dviejuose miuzikluose – „Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis“ (1976) bei „Junona ir Avos“ (1981). Pastarajame Karačencovo grafas Rezanovas tapo romantiško didvyrio įsikūnijimu kelioms žiūrovų kartoms. Kine jis taip pat debiutavo 1967 m., iš viso sukūrė per šimtą vaidmenų. Dažniausiai buvo kviečiamas kurti spalvingų antrojo plano personažų, visus triukus atlikdavo pats. Karačencovas vaidino populiariose komedijose „Žmogus iš Kapucinų bulvaro“, „Šuo ant šieno“, „Elektroniko nuotykiai“, „Kriminalinis kvartetas“, M. Zacharovo „Dvylikos kėdžių“ televizijos ekranizacijoje. Filme „Trestas, kuris žlugo“ jo partneris buvo Regimantas Adomaitis. Vieną svarbiausių kino vaidmenų – studento Busygino – Karačencovas sukūrė Vitalijaus Melnikovo ekranizuotoje Aleksandro Vampilovo pjesėje „Vyresnysis sūnus“ (1975). Rusiškai dubliuotuose filmuose Karačencovo balsu kalba tokie aktoriai, kaip Jeanas-Paulis Belmondo, aktorius taip pat įgarsino daug animacinių filmų, dirbo televizijoje ir radijuje. 2005 m. Karačencovas pateko į automobilio avariją, patyrė sudėtingą galvos smegenų traumą, ilgai gydėsi, bet į normalų gyvenimą nebesugrįžo.
François Ozonas kuria filmą apie kunigą pedofilą
Lenkijoje Wojciecho Smarzowskio filmas „Kleras“ jau viršijo visus lankomumo rekordus – jį pasižiūrėjo daugiau nei keturi milijonai žiūrovų. Lietuvos platintojai šiuo Bažnyčią, bet ne tikėjimą smerkiančiu filmu kol kas nesusidomėjo. Gal juos sudomins naujas François Ozono filmas, paremtas tikrais 9-ojo dešimtmečio įvykiais? „Iš Dievo malonės“ („Grace a Dieu“) veikėjas – keturiasdešimtmetis Aleksandras, su žmona ir vaikais gyvenantis Lione. Vieną dieną jis atsitiktinai sužino, kad seksualiai vaikystėje jį išnaudojęs kunigas ir toliau dirba su vaikais. Aleksandras pradeda kovoti, kad tiesa iškiltų aikštėn. Pagrindinius vaidmenis filme kuria Melvilis Poupaud, Denis Menochet, Josiane Balasko. Premjera numatyta ateinančių metų vasarį.
Jeanas-Marcas Vallée kurs filmą apie Johną Lennoną ir Yoko Ono
Kanadiečių režisierius Jeanas-Marcas Vallée („Dalaso klubas“) atsisakė filmo apie Džeimso Bondo nuotykius (šis patikėtas Cary Joji Fukunagai) ir studijai „Universal“ kurs filmą apie Johną Lennoną ir Yoko Ono. Scenarijų rašo Anthony McCartenas, neseniai sukūręs filmo apie Freddie Mercury „Bohemijos rapsodija“ scenarijų. Naujame filme pasakojimo centras bus eksbitlo ir japonų menininkės šeima. Yoko Ono bus viena filmo prodiuserių. Kol kas nežinoma, kas vaidins pagrindinius personažus. Pasak prodiuserio Nathano Rosso, scenarijuje jam patiko visiškas atvirumas. Daugumos biografinių filmų scenarijus taiso giminaičiai, tačiau šiuo atveju nieko panašaus nenutiko.
Aleksandras Sokurovas pristatė dar vieno savo mokinio filmą
Spalio pabaigoje Peterburge įvyko specialioji Vladimiro Bitiukovo filmo „Gilios upės“ („Glubokije reki“) peržiūra – Aleksandras Sokurovas pristatė dar vieno savo mokinio debiutinį pilno metražo filmą. Bitiukovas mokėsi pas Sokurovą, kai šis buvo surinkęs kursą Kabardos-Balkarijos universitete. Pasak jo, jei ne Sokurovo parama visais filmo kūrimo etapais, „Gilių upių“ nebūtų.
„Gilios upės“, kaip ir Lietuvoje rodytas kito mokinio Kantemiro Balagovo filmas „Ankštumas“, yra šeimos drama. Jauniausias sūnus sugrįžta namo padėti tėvui ir broliams atlikti pelningą miško kirtimo užsakymą. Kol jo nebuvo, niekas nepasikeitė: šeimos nariai sunkiai dirba dėl duonos kąsnio ir nemoka parodyti savo meilės bei supratimo net patiems artimiausiems žmonėms. Grėsmę šeimai kelia upė, kuri gali išsilieti ir nuplauti tėvų namus.
Vasarą vykusiame Atvirajame Rusijos kino festivalyje „Kinotavr“ Bitiukovo filmas buvo apdovanotas už geriausią debiutą. Filme daug kabardinų kalbos, nes, pasak režisieriaus, jis negalėjo įsivaizduoti, kad jo herojai kalbėtų literatūrine rusų kalba. Tačiau Bitiukovas sako, kad „Giliose upėse“ jam buvo svarbus ir kalbų konfliktas, mat jauniausias brolis kalba tik rusiškai.
Parengė Ž. P.
