Kinas
Socialiniai tinklai nėra tik platforma, kurioje žmonės dalijasi savo naminių gyvūnėlių ar vakarienės nuotraukomis. Šis Silicio slėnio kūrinys – tai didžiulę politinę įtaką turintis įrankis, keičiantis viešąjį diskursą ir intymius žmonių santykius mums sunkiai suvokiamais būdais ir mastais. Daugiau nei du milijardai žmonių visame pasaulyje naudojasi feisbuku, kuriame seka naujienas, diskutuoja apie politiką ar prisijungia prie politinių judėjimų, bendrauja su šeima ar draugais. Ši platforma tapo globaliu socialinės sąveikos pagrindu, būdu, kuriuo formuojami ir palaikomi žmonių santykiai. Šiandien „Facebook“ ir „Twitter“ neabejotinai yra galingiausios privačios institucijos, formuojančios visuomenę ir viešąjį diskursą taip, kad net didžiųjų technologijų kompanijų vadovai to tikriausiai nesupranta, o George’as Orwellas nė negalėjo įsivaizduoti.
Tačiau, pasirodo, tokių gigantų kaip „Google“, „Twitter“ ar „Facebook“ turinį redaguoja ne specialiai parengti asmenys, o vos mokyklą baigę jaunuoliai iš besivystančių šalių. Dokumentinis vokiečių režisierių Hanso Blocko ir Moritzo Riesewiecko filmas „Interneto valytojai“ („The Cleaners“, Vokietija, Brazilija, Olandija, Italija, JAV, 2018) supažindina su šia šešėline didžiųjų technologijų kompanijų verslo puse. Filmo centre – vadinamieji turinio moderatoriai, kurie tikrina informaciją socialiniuose tinkluose ir jų taisykles pažeidžiančius įrašus naikina. Palaikydami socialinių tinklų „švarą“, jie yra atsakingi už tai, kokia informacija turėtų mus pasiekti, kas laikoma teisėta, tinkama ir priimtina. Nors socialinius tinklus nuo pornografijos ar smurtinio turinio srauto moderatoriai saugo turėdami tik dvi galimybes – remdamiesi griežtomis kompanijos taisyklėmis ištrinti arba ignoruoti, jie neabejotinai atlieka cenzorių funkciją. Kaip teigia Blockas: „Tų žmonių rankose yra įtaka demokratijai. Juk tai, kas vieniems yra teroristinė grupuotė, kitose šalyse gali būti vertinama kaip laisvės kovotojai. Ar juos cenzūruoti, priklausys nuo žmonių, sėdinčių priešais monitorių.“
Asmeninius penkių filipiniečių, dirbančių turinio moderatoriais, pasakojimus apie jų darbo specifiką, sąlygas ir patiriamas traumas (tuo nereikėtų stebėtis, nes jiems reikia peržiūrėti daugiau nei dvidešimt tūkstančių vaizdų per dieną) Blockas ir Riesewieckas siekia įdėti į globalų politinį kontekstą. Režisieriai palieka tamsius interneto „valytojų“ biurus, kad susitiktų su žmonėmis, kuriems jie daro tiesioginę įtaką. Tai liberalių pažiūrų menininkė amerikietė Illma Gore ir neonacis propagandistas, kurie įkėlė ištrintus failus. Londone žmogaus teisių aktyvistas turi skubiai atsisiųsti oro atakų Sirijoje vaizdo įrašus, įkeliamus pačių Sirijos gyventojų, prieš juos ištrinant iš istorijos. Bangladešo tinklaraštininkas pasakoja, kaip feisbukas paskatino Mianmaro rohinjų etninės mažumos genocidą. „Jei rašysite ką nors neigiamo apie rohinjus, būsite populiarūs“, – sako jis. O „laikų“ kiekis, pasak tinklaraštininko, koreliuoja su žmonių tikėjimu informacijos autentiškumu. Filme taip pat kalbama apie tai, kad tokiose autoritarinėse šalyse kaip Turkija, pasiduodant valdžios spaudimui, socialinių tinklų kompanijos cenzūruoja bet kokią politiškai kritišką informaciją.
Filmo kūrėjai kalbina žurnalistus, teisininkus, buvusius įvairių technologijų kompanijų darbuotojus siekdami parodyti, kaip ir kokiais principais remiantis socialinių tinklų platformos buvo sukurtos ir kokią įtaką daro socialinėms struktūroms. Blockas ir Riesewieckas taip pat naudoja įrašus iš praėjusių metų JAV Senato posėdžių su aukščiausiais „Facebook“, „Google“ ir „Twitter“ vadovais, kuriuose atsiskleidžia visas kapitalistinės retorikos cinizmas.
Filme aiškiai sakoma, kad, nepaisant kompanijų naudojamos utopinės retorikos ir siekių sukurti „globalią bendruomenę“, joms svarbiausi ekonominiai interesai. Jos atsisako pripažinti neigiamą poveikį kultūrai plačiąja prasme, nes tai kenktų verslui. Kaip viename interviu sakė Riesewieckas: „Nesistebėkite, jeigu ir toliau matysite melagingas naujienas (fake news) ir prieštaringą turinį. Visa tai yra šių bendrovių verslo prigimtyje. Kompanijos teisinasi, kad jų platformomis buvo „piktnaudžiaujama“, bet iš tiesų jų struktūra pasižymi palankiu požiūriu į skandalingą turinį. Zuckerbergas turėtų samdyti išsilavinusius žurnalistus atlikti „valymo“ darbų, nes jauni filipiniečiai, sėdintys prieš ekraną, neturi daug nuovokos apie dalykus, kuriuos reguliuoja, bet gali diktuoti tai, kas pateks į pirmuosius „The Guardian“ ar „The New York Times“ puslapius.“
„Interneto valytojams“ būtų galima „pamėtėti“ ne vieną priekaištą, pavyzdžiui, kad juntamas poreikis sukurti kuo sensacingesnę istoriją (o gal tai galima paaiškinti debiutuojančių režisierių noru aprėpti viską?). Todėl filme atsiras vietos ir vienos turinio moderatorės erotinėms fantazijoms, religiniams filipiniečių ritualams (taip bandant gana prikišamai paaiškinti religinį interneto „valytojų“ angažuotumą ir nešališkumą), Filipinų prezidentui Rodrigo Duterte, save lyginančiam su Hitleriu. Taip pat užsižaidžiama kompiuterinės grafikos vaizdais, dramatiška muzika. Tačiau tai nesumenkina filme analizuojamų temų, kurios artikuliuojamos gana aiškiai, svarbos ir aktualumo. „Interneto valytojai“ puikiai tinka edukaciniams tikslams, nes paliečia svarbius klausimus apie socialinių tinklų misiją ir kompanijų verslo principus.
