Blogio gėlės vėl žydi

Chen Kaige – „penktosios kartos“, t.y. tos, kuri pradėjo kurti pasibaigus vadinamajai kultūrinei revoliucijai, kinų režisierius. 1993 m. jo filmas „Sudie, mano sugulove“ buvo apdovanotas Kanų „Auksine palmės šakele“. Kartu su Zhang Yimou 9-ajame dešimtmetyje jie pavertė Kinijos kiną pasauliniu reiškiniu. Chen Kaige gimė režisieriaus ir aktorės šeimoje. Dar vaikystėje jis buvo verčiamas skųsti savo šeimą saugumo organams. Tad nieko keista, kad pagrindine Chen Kaige tema tapo individo ir valstybės santykiai, konformizmas ir tapatybės praradimas. Jo filmų veikėjai kenčia, nes nesugeba prisitaikyti prie visuomenės priimtų normų, nesvarbu, ar veiksmas vyksta imperatorių valdomoje, ar komunistinėje Kinijoje.

Pasakodamas apie Kinijos istoriją, Chen Kaige visada stengiasi atkreipti dėmesį į dabartinę šalies padėtį, parodyti, kaip komunizmo ir kultūrinės revoliucijos idėjos paveikė visuomenės tapatybę, kokia tuštuma atsivėrė, kai buvo sunaikintos tūkstantmetės kultūros tradicijos. Ne išimtis ir 2015 m. pasirodęs „Vienuolis nusileidžia nuo kalno“ (BTV, lapkričio 3 d. 22.05), nors daugumai žiūrovų šis pagal Xu Haofeng’o romaną sukurtas filmas pasirodys kaip dar vienas kvapą gniaužiančio grožio pasakojimas apie kung fu meistrus. Tai iš tikrųjų reto vizualinio grožio filmas. Jis nukels į 4-ojo dešimtmečio Kiniją. Jaunas vienuolis (Wang Baoqiang) stebi, kaip pasaulis rieda į bedugnę: kovos menų klanai nesutaria tarpusavyje, šalyje pilna japonų šnipų, paprastus žmones slegia policijos tironija. Tačiau didžiausiu vienuolio išbandymu taps išvarymas iš vienuolyno. Ieškodamas mokytojo, turinčio paslapčių knygą, jis atsidurs tame pasaulyje, kurio taip bijojo ir nekentė.

Pasirodžius filmui „Šokantys arabai“ (LRT, 4 d. 23.50) Eranas Riklis buvo pavadintas Izraelio kinematografininkų sąžinės balsu. Jo filmas rodo arabų ir žydų santykius. Tai pasakojimas apie mažame arabų kaimelyje užaugusį talentingą berniuką Ejadą, kuris patenka į prestižinę Jeruzalės mokyklą ir yra ten vienintelis arabas. Pasak režisieriaus, filme rodoma sudėtinga Artimųjų Rytų padėtis, bet tai ir pasakojimas apie vieną jaunuolį, kuris stengiasi išgyventi pasaulyje ir priimti sprendimus, paversiančius jį tuo, kuo iš tikrųjų nori būti.

Ne viename Ingmaro Bergmano filme vaidinusios švedų aktorės ir režisierės Pernillos August „Rimti žaidimai“ („LRT Plius“, 7 d. 21.50) taip pat pasakoja apie jaunuolius, tik gyvenančius XX a. pradžioje Stokholme. Antrojo August režisuoto filmo pagrindu tapo švedų klasiko Hjalmaro Söderbergo romanas, todėl ekrane pamatysime tiksliai atkurtą epochą, jos kostiumus, interjerus. Jaunas ir ambicingas žurnalistas Arvidas (Sverrir Gudnason) įsimyli dailininko dukterį Lidiją (Karin Franz Körlof), bet baltųjų naktų šviesos nutvieksta jų aistra užleidžia vietą epochos tikrovei, nes galiausiai abu sukuria šeimas su turtingesniais už save. Po daugelio metų jie vėl susitiks ir turės vėl rinktis tarp šeimos ir aistros.

Bijau, kad filmo veikėjams išgyvenant meilės kančias žiūrovus gali apimti nuobodulys. Jis nebaisus tiems, kurie mėgsta meilės istorijas. Viena tokių – ir Davido Anspaugho 1995 m. „Mėnesiena ir Valentinas“ (LRT, 3 d. 23.10), kurioje pasakojama apie trisdešimtmetę literatūros mokytoją Rebeką (Elizabeth Perkins). Ji neseniai ištekėjo, bet laimė netruko ilgai – vyras žuvo. Matydamos, kad Rebeka niekaip negali susitaikyti su netektimi, pas ją atvažiuoja draugė Silvi (Whoopi Goldberg), sesuo Liusi (Gwyneth Paltrow) ir pamotė Alberta (Kathleen Turner). Jos bando paguosti Rebeką, nors pačios nelabai sugeba susitvarkyti su savo problemomis, o galiausiai nusprendžia atnaujinti Rebekos butą. Štai tada ir pasirodo dažytojas (Jon Bon Jovi) su šunimi Valentinu...

Galite iš manęs juoktis, bet kartais tokios romantiškos komedijos turi didelį terapinį poveikį. Pastaraisiais metais kino terapija tapo madinga. Neseniai viename interviu su kino terapiją taikančia psichologe perskaičiau, kad „filmas greičiau nei pokalbis apie gyvenimo problemas pasiekia mūsų jausmus, ypač tuos, glūdinčius pasąmonėje. Filmas padeda mums pažvelgti į save nevertinant.“ Pasirodo, būtent todėl filmuose verkia ir žmonės, kurie sau neleidžia atvirai reikšti jausmų. Paklausta, ką daryti pirmiausia, jei kyla noras surengti sau naminį kino terapijos seansą, psichologė atsakė: „Pasirinkti filmą, kuris jus sujaudino ypatingai. Tokį, kurį vis prisimenate. Tai neturi būti genialus, apdovanotas ar garsus filmas. Svarbu, kad jis sužadino stiprius jausmus.“ Prasideda ilga žiema, todėl, manau, šis patarimas pravers.

Alfredas Hitchcockas filme „Marni“ („LRT Plius“, 3 d. 21 val.) į valias pasišaipė iš psichoanalizės. Pagrindinė filmo veikėja Marni (Tippi Hedren) yra vagišė. Po kiekvienos vagystės ji keičia tapatybę ir įsidarbina naujoje vietoje. Vienos jos aukos verslo partneris Markas Ratlandas (Sean Connery) ją atpažįsta, bet neskuba įduoti policijai. Jis nori išgydyti merginą nuo kleptomanijos, kuri siejasi su vaikystėje patirta trauma. Markas veda frigidišką Marni, bijančią vyro, sekso, audros bei raudonos spalvos, ir net sukuria situaciją, kurioje ji galėtų prisiminti, kas įvyko.

Hitchcockas taip paaiškino filmo turinį: „Tai pasakojimas apie merginą, kuri nežino, kas yra. Ji psichopatė, kleptomanė, ji bijo sekso, bet galiausiai supranta kodėl.“ „Marni“ – vienas brandžiausių ir giliausių Hitchcocko filmų. Iš pradžių jis buvo sutiktas šaltai ir tik vėliau tai, kas vadinta trūkumais (neišraiškingos spalvos, erdvę iškraipančios dekoracijos, tai, kas perteikia herojės psichikos slinktis), virto jo meniniais ypatumais. Po kiek laiko „Marni“ net tapo pavyzdžiu, kaip kurti kine mazochizmo, klasinių prieštaravimų ar religinės transgresijos erdvę.

Filmai, be abejo, perteikia visuomenės psichikos būseną. Tačiau iškreipta realybė mus vis dažniau pasiveja ir ne kino teatre. Blogio gėlės vėl žydi Kaune, o jų nuodingas kvapas vėl traukia ir „žmonių“ žiniasklaidą (tik iš „Delfi“ tekstų jau galima sudėlioti epopėją apie nuostabią mamytę, kuri namie turi rykštelę, ir apie ašarojančią močiutę), ir televizijas, ir Seimo narius, ir Kauno miestelėnus, šaukiančius „Gėda!“ tiems, kurie turi vykdyti įstatymus. Kauno vaikų istorija paprasta ir aiški, bet šįkart ir vėl suveikė nacionalinės isterijos dėsnis. Vaikų gynėju būti kilnu, o kartu galima paburnoti ir prieš valdžią. Juk prisipažinti sau, kad tėvynės kvapas gana pašvinkęs, būtų sunku ne tik kauniečiui, bet visada galima prisidengti rūpinimusi vaikais.

Jūsų – Jonas Ūbis