Kitoks

„Pirmasis žmogus“ („First Man“, JAV, 2018) neprimena filmų apie kosmoso užkariavimą. Nesvarbu, ar pasakotų apie rusų kosmonautus, ar apie amerikiečių astronautus, šie filmai pirmiausia apdainuoja būtent „užkariavimą“ – žmogaus proto ir dvasios pergalę prieš nežinomybę, veikėjų didvyriškumą, ištvermę patekus į sudėtingas situacijas ir, žinoma, Žemės ilgesį.

Damieno Chazelle’o biografiniame filme apie Neilą Armstrongą – pirmąjį žmogų, vaikščiojusį po Mėnulį, pergalės motyvas, žinoma, yra, bet „Pirmasis žmogus“ vis dėlto ne apie tai. Trisdešimt trejų Chazelle’as užsispyręs griauna įsivaizdavimą, koks turėtų būti šiuolaikinis kinas. Tai jam pavyko ir „Atkirtyje“, kur genialiu būgnininku svajojantis tapti jaunuolis kovoja su apsėstu mokytoju, ir „Kalifornijos svajose“, kur dviejų autsaiderių meilės istorija netikėtai virsta miuziklu apie sėkmės kartėlį. Abu šie filmai – lyg baltos varnos nykiame Holivudo peizaže, nors be jo būtų neįmanomi. „Pirmasis žmogus“ lyg ir pakartoja ankstesnius: imamas gerai žinomas siužetas ir nuspėjami personažai, bet istorija pasakojama kitaip. Tik „Pirmajame žmoguje“, man regis, Chazelle’as labiau išplėtė sėkmės sąlygiškumo temą. Laimėjimas, sėkmė, didvyriškumas filme yra tikri, jais neabejojama, bet tai – tik regimasis paviršius. Chazelle’ą domina, kas slypi po juo.

Neatsitiktinai „Pirmasis žmogus“ prasideda beveik klaustrofobiška scena lėktuve, kai viskas virpa, džeržgia, kliūva, ir tik lakūno Armstrongo (Ryan Gosling) šaltakraujiškumas priverčia akyse yrantį lėktuvą nusileisti. Taip minimaliomis priemonėmis režisierius ir aktorius supažindina su pagrindiniu filmo personažu. Armstrongas – introvertas, jis daug mąsto,  nemėgsta sentimentalių pokalbių ir mielai renkasi vienatvę, bet jam teko laimė vesti kantriąją Džanet (puiki Claire Foy), kuri atrodo tvirta kaip uola. Poros santykiai grįsti visišku pasitikėjimu, supratimu ir praradimo skausmu – scenaristas Joshas Singeris esminiu Armstrongo išgyvenimu pavertė skausmą dėl nuo smegenų auglio mirusios dukrelės Karen. Prisiminimai apie ją yra Armstrongo minčių ir jausmų kamertonas per visą filmą.

Chazelle’as pradeda „Pirmąjį žmogų“ 1962-aisiais, kai Korėjos karo veteranas, „Gemini“ programos lakūnas, palaidojęs dukterį, po kelių mėnesių pradeda dirbti NASA. Kartu su juo stebime, kaip pamažu materializuojasi skrydžio į Mėnulį idėja. Tai susiję su milžiniškais būsimų astronautų fiziniais krūviais, draugų ir kolegų mirtimis. Chazelle’as rodo sunkias astronautų darbo sąlygas – nuolat gendančią techniką, artimųjų nerimą, politikų spaudimą, nes JAV kosmoso programa vis atsilieka nuo SSRS, tačiau visuomenės apklausos verčia abejoti skrydžio į Mėnulį tikslingumu.

Chazelle’as nedaugžodžiauja ne tik todėl, kad ir Armstrongas nekalbus, – net sužinojęs, kad vadovaus skrydžiui į Mėnulį, šis atsako vienu žodžiu. Režisierius lieka ištikimas minimalizmui: niūriose, pilkose darbo ar namų aplinkos  erdvėse (net svarbią žinią Armstrongas išgirsta vyrų tualete) rodomas personažas atrodo pasinėręs į savo apmąstymus, dvasinę traumą ar net depresiją. Operatoriaus Linuso Sandgreno kamera taip arti Goslingo veido, kad jautiesi stebintis monodramą stambiu planu. Bet Goslingas šį egzaminą išlaiko puikiai.

Todėl nesunku patikėti ir filmo kulminacija – skrydžiu į Mėnulį. Sukurta kukliomis priemonėmis, nepiktnaudžiaujant specialiaisiais efektais, ši filmo dalis stebina savo skaidrumu ir pakilumu. Tačiau tikrasis atsakymas, kokia panašių žygių esmė, vis dėlto slypi paskutinėje filmo scenoje, kai grįžęs į Žemę ir uždarytas karantino patalpoje Armstrongas pirmąkart pamato žmoną ir paliečia už stiklo ištiestą jos ranką.

Chazelle’as man panašus į kitą jaunosios kartos amerikiečių kūrėją Barry Jenkinsą – „Oskaru“ apdovanotos „Mėnesienos“ autorių. Virtuoziškai įvaldytą amatą abu jie naudoja ne tik tam, kad pakeistų kiną. Pasakodami istorijas apie žmones, randančius jėgų pakilti iš nevilties, įgyvendinti savo ambicijas ir esant sudėtingoms situacijoms apginti žmogiškumą, jie ėmėsi labai sunkaus darbo – išsaugoti kiną, kalbantį apie tai, kas svarbiausia.