Kinas

Hirokazu Kore-eda apie „Vagiliautojus“

Vienas svarbiausių šių metų „Kino pavasario“ filmų – japonų režisieriaus Hirokazu Kore-edos filmas „Vagiliautojai“ („Mabiki kazoku“, 2018). Kore-eda gimė 1962 m. Tokijuje, studijavo literatūrą Vasedos universitete ir norėjo tapti rašytoju. Tačiau baigęs studijas pradėjo dirbti dokumentinių filmų režisieriaus asistentu televizijoje. Savarankiškai Kore-eda pradėjo režisuoti 1991 m., kūrė dokumentinius filmus.

7md inf.

Łukaszas Żalis filmuos Holivude

„I’m Thinking of Ending Things“ – debiutinis Kanados rašytojo Iaino Reido romanas, pasirodęs 2016 metais. Jis pasakoja apie moterį, kuri nori nutraukti santykius su mylimuoju, bet atvykus į jo tėvų namus įvyksta kažkas, kas apverčia jos pasaulį aukštyn kojomis. Knygoje sujungti trilerio ir socialinės dramos žanrai, ji iškart sulaukė pripažinimo. Teisę ekranizuoti romaną nusipirko „Netflix“.

Filmą režisuos scenaristas ir režisierius Charlie Kaufmanas, kuris parašė ir filmo scenarijų. Pagrindinį vaidmenį kurs Brie Larson, apdovanota „Oskaru“ už pagrindinį moters vaidmenį filme „Kambarys“. Dabar ją galima pamatyti filme „Kapitonė Marvel“. Aktorės partneris bus Jesse’is Plemonsas.

Nicolas Philibert’as apie filmą „Kiekviena akimirka“

Vieno talentingiausių prancūzų dokumentininkų Nicolas Philibert’o filmo „Kiekviena akimirka“ („De chaque instant“, 2018) herojai – grupė būsimų slaugytojų. Režisierius rodo tris šių jaunuolių studijų etapus: teorinį, mokomąjį ir praktiką su tikrais pacientais. Režisieriaus žvilgsnis atskleidžia šios retai pastebimos profesijos pasirengimo kainą, kartu jis fiksuoja jaunų žmonių pasiryžimą padėti kitiems ir jais rūpintis.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Gal Kanuose už režisūrą apdovanoti „Baigiamieji egzaminai“ („LRT Plius“, 20 d. 21.30) – ir ne geriausias vieno rumunų Naujosios bangos kūrėjų Cristiano Mungiu filmas, bet jis kelia aktualius klausimus, su kuriais susiduria ne vienas, gyvenantis pokomunistinėje erdvėje. Pirmiausia apie tai, kaip subręsta visagalė korupcija.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Kelionės namo“

Prisiminimų negalima suvaidinti. Kai Ramunės Rakauskaitės filmo „Kelionės namo“ (Studija „Nominum“, Lietuva, 2018) herojai prisimena savo keliones į dar okupuotą Lietuvą, jų veidai nušvinta ir, regis, sugrįžta pirmojo susitikimo jaudulys. Supranti, kokios jos buvo svarbios, juk neatsitiktinai skamba žodžiai „kitoks pasaulis“, „lyg sapnas“, „jaučiausi pusiau apsvaigęs“.

Vienuolika „Kino pavasario“ filmų, kuriuos verta pamatyti

Prieš kiekvieną „Kino pavasarį“ potencialius žiūrovus užgriūva tiek daug rekomendacinių sąrašų, kad, matyt, atėjo laikas sudarinėti ir nerekomenduojamų filmų sąrašą. Tačiau šįkart dar siūlome tuos, kurių patartume nepražiopsoti. Ne todėl, kad tai būtų pripažinti šedevrai. Kartais įdomiau stebėti kino eksperimentus, kartais kyla noras pasigrožėti režisierių fantazijos sukurtais vaizdais, pasinerti į jų sužadintą melancholiją ar prisiliesti prie istorijų, kurios atrodys nepatogios malonių įspūdžių ieškantiems žiūrovams. „Kino pavasaris“ suteiks tokių progų. Nors rengėjai nesako, kas pasirodys ekranuose festivaliui jau pasibaigus, šiuos pamatyti kino teatrų repertuare tikimybė gana menka.

7md inf.

Pagal užsienio žiniaklaidą

Kovo 4 d. Miunchene mirė kultūrologė, kino ir teatro kritikė, scenaristė, kelių rusų kinotyrininkų kartų mokytoja Maja Turovskaja. Jai buvo devyniasdešimt ketveri.

Turovskaja baigė Maskvos universiteto filologijos fakultetą, studijavo teatrologiją Maskvos teatro meno institute (GITIS), kur jos mokytojas buvo Abramas Efrosas. Nuo 1949 m. ji spausdino savo tekstus žurnaluose „Teatr“, „Iskusstvo kino“, „Sovetskij ekran“, „Kinovedčeskije zapiski“, „Moskovskij nabliudatel“. Turovskaja parašė monografijas apie Olgą Knipper-Čechovą, Bertoltą Brechtą, Andrejų Tarkovskį, Mariją Babanovą. Ji tyrinėjo totalitarinių šalių kiną, 1989 m. Maskvos kino festivalyje surengė retrospektyvą „Totalitarinės epochos kinas“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Visada sakau, kad geriausias Woody Alleno filmas yra „Ani Hol“ („LRT Plius“, 9 d. 21 val.), kurį jis sukūrė 1977-aisiais. Nors siužetą galima nusakyti keliais žodžiais – tai audringo meilės ryšio istorija, filmas kupinas tokių subtilių poteksčių, aukščiausios prabos humoro ir karčios gyvenimo patirties, jis toks universalus, kad kiekvienas gali pasakyti: tai filmas apie mane. Sutikite, tokių kūrinių nėra daug. Mačiau daug filmų, bet tokiems, apie kuriuos galėčiau taip pasakyti, suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų.

Lee Chang-dongas apie filmą „Degantis“

„Kino pavasaris“ rodys naują Pietų Korėjos režisieriaus, poeto, prozininko, scenaristo Lee Chang-dongo filmą „Degantis“ („Beoning“, 2018). Lee Chang-dongas (g. 1954) studijavo Korėjos literatūrą, 1983 m. parašė pirmą romaną. 10-ajame dešimtmetyje pasirodė keli filmai, sukurti pagal jo scenarijus. Vėliau Lee Chang-dongas nusprendė pats imtis režisūros ir 1997 m. debiutavo filmu „Žalia žuvis“ („Chorok mulkogi“), pelniusiu pirmąjį pripažinimą – Roterdamo kino festivalio prizą.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Pasmerkti. Kauno romanas“

Lietuvoje knygas dabar, rodos, gali rašyti visi: nuo juvelyrių iki jaunų teatro ir kino aktorių, televizijose šmėžuojančių daktarų, politikių ar politikų. Jas rašo ir nusikaltėliai arba jų atžalos. Pavyzdžiui, „Obuolio“ leidyklos bestseleris – „Pablas Eskobaras – mano tėvas“. Vienas žiauriausių Lietuvos nusikaltėlių Henrikas Daktaras taip pat parašė savo biografiją „Išlikt žmogumi“ ir aiškino visą pelną paaukojęs vaikų namams; be to, vylėsi, kad jei nors vienas jaunas žmogus išvengs gatvės gyvenimo, jo knygos tikslas bus pasiektas. JAV besislapstanti teisėja Neringa Venckienė irgi spėjo parašyti knygą „Drąsos keliu“. Šia rezonansine byla netruko pasinaudoti ir prodiuseris Rolandas Skaisgirys – buvo sukurtas televizijos serialas „Drąsos kaina“.