Filmas gimsta iš ryšių su žmonėmis

Vieno talentingiausių prancūzų dokumentininkų Nicolas Philibert’o filmo „Kiekviena akimirka“ („De chaque instant“, 2018) herojai – grupė būsimų slaugytojų. Režisierius rodo tris šių jaunuolių studijų etapus: teorinį, mokomąjį ir praktiką su tikrais pacientais. Režisieriaus žvilgsnis atskleidžia šios retai pastebimos profesijos pasirengimo kainą, kartu jis fiksuoja jaunų žmonių pasiryžimą padėti kitiems ir jais rūpintis.

Philibert’as (g. 1951) išgarsėjo filmu „Kurčiųjų šalis“ (1992). Didžiulės sėkmės sulaukė jo filmas „Būti ir turėti“, pasakojantis apie mažo kaimelio mokytoją, kuris iškart moko kelias klases. Jis buvo apdovanotas Europos kino akademijos prizu geriausiam dokumentiniam filmui. Philibert’o kūryba žinoma ir pas mus – buvo surengta jo filmų retrospektyva, naujus filmus rodė Vilniaus dokumentinių filmų festivalis ir „Kino pavasaris“. Naujausiąjį „Kiekviena akimirka“ taip pat bus galima pamatyti šiųmečio „Kino pavasario“ programoje.

Pirmiausia domina Jūsų dėmesys skirtingoms profesijoms ir atidus žvilgsnis į kasdienybę tiek naujausiame, tiek ir ankstesniuose filmuose. Gal galėtumėte daugiau apie tai papasakoti?

Esu tas, kuris tiki, kad filmo grožis ir svarba yra susiję su jo tema. Manau, kad galima sukurti gražų ir įdomų filmą, paremtą kasdienio gyvenimo detalėmis, nes jos susideda iš tikrų, mažų dalykų, kurie brangūs ir svarbūs. Mane domina darbas, patinka filmuoti dirbančius žmones, nes tada gali atskleisti, su kokiomis problemomis ir išbandymais jie susiduria. Dažniausiai jie susiduria su savimi ir savo galimybių ribomis. Tai filmui suteikia daug medžiagos ir pripildo emocijų.

Šįkart pasirinkote pasakoti apie slaugytojus. Ar Jus paskatino permainos šioje srityje Prancūzijoje, galbūt paveikusios medicinos studentus?

Tai nėra filmas apie medicinos studentus, jis apie būsimuosius slaugytojus, o tai ne tas pats. Bet tai, kas mane domina, nėra būdinga tik Prancūzijai. Man įdomesni universalūs dalykai. Visose pasaulio šalyse yra jaunų žmonių, norinčių tapti slaugytojais. Jie, dar būdami labai jauni, dažnai 18–20 metų, susiduria su būsimos profesijos problemomis: liga, senatve, praradimu, gyvenimo pabaiga, mirtimi. Filmas kurtas Prancūzijoje, bet jo tema svarbi ir būdinga visiems. Kūriau filmą apie rūpinimąsi, apie tai, ką reiškia prižiūrėti ligonį, kitaip sakant, ką reiškia būti atidžiam kito poreikiams. Būtent tai yra tikrasis filmo siužetas.

Stebėjote šiuos studentus ilgą laiką. Ar sunku buvo priartėti prie jų? Kokių kilo sunkumų?

Filmuojant visada kyla sunkumų dėl įvairiausių priežasčių. Tačiau tie sunkumai neužgožia noro įsigilinti į problemas. Šiuo atveju buvau nepaprastai laimingas galėdamas sutikti visus tuos jaunus žmones, kurie tvirtai įsipareigoja daryti tai, ką daro. Šie prancūzų jaunuoliai kilę iš skirtingų socialinių grupių, yra skirtingos odos spalvos, bet jie pasirengę padėti kitiems žmonėms, net žinodami, kokie sunkumai jų laukia ateityje. Tai sunkus darbas, dirbti reikia ilgai ir už gana nedidelį atlygį. Tačiau jie vis tiek renkasi šią profesiją, nori būti naudingi, ir mane tai verčia pamiršti visus sunkumus, su kuriais susidūriau.

Kai su kolegomis kalbėjomės apie filmą, vieningai sutarėme, kad „Kiekviena akimirka“ kelia klausimą, ką reiškia būti žmogumi. Stebėdami jaunuolius matome, kaip jie mokosi rūpintis kitais ir tuo, koks turi būti atstumas tarp jų ir pacientų. To turime mokytis visi. Mokomės, kaip arti galime būti šalia vienas kito. Tai tarsi graži metafora, patiriama iš filmo – tikslaus profesijos tyrimo.

Žinote, neateinu su pranešimu, ką norėčiau pasakyti žmonijai, nesu toks pretenzingas ar ambicingas. Manau, jei turi labai konkretų tikslą, jis sugriauna filmo paslaptį ir tikrąjį jo grožį. Mano filmai gimsta susitikimuose su žmonėmis. Žingsnis po žingsnio filmas kuriamas iš ryšių su žmonėmis. Dažnai žmonės klausia, kodėl pasirinkau vieną ar kitą temą, ir kartais tiesiog nežinau, ką atsakyti. Tai keista ir aš nenoriu žinoti. Kartais bandau sužinoti, bet galų gale vis tiek nežinau. Tačiau manau, kad yra paralelių tarp šio klausimo ir tinkamo atstumo. Šią problemą sprendžia ir režisieriai, ypač kuriantys dokumentinį kiną. Turime rasti tinkamą atstumą su žmonėmis. Nebūti pernelyg arti, neperžengti tam tikros ribos.

Paminėjote dokumentinio kino atsakomybę. Ar dažnai galvojate apie dokumentinio ir vaidybinio kino skirtį? Ar Jums ji svarbi?

Visada sakau, kad mano būdas kurti dokumentinį filmą – tai dar vienas būdas kurti vaidybinį. Žinoma, neprašau žmonių apsimesti, filmuoju juos tokius, kokie jie yra. Bet dirbu su savo vaizduote, pasitelkdamas savo jautrumą ir subjektyvumą. Taigi, manau, galų gale mano filmai yra arčiau mano vaizduotės negu objektyvus dalykų suvokimas ar tikrovės reprezentavimas. Filmai visada yra subjektyvūs: kai pastatote kamerą vienoje ar kitoje vietoje, jūs jau renkatės. Paimkite tris skirtingus režisierius – turėsite tris skirtingus filmus. Taigi filmai iš tikrųjų yra apie tikrovės interpretavimą.

Gal galite daugiau papasakoti apie dokumentinio kino režisieriaus etiką?

Didžioji mano darbo dalis – kuriam laikui sutelkti žmonių dėmesį tam tikrą centrą, tarsi apšviesti juos, bet po to jų gyvenimas tęsiasi toliau. Todėl turime būti atsargūs, ką paliksime po savęs, pabaigę filmuoti. Turime prisiimti etinę atsakomybę. Kamera gali sužeisti, pakenkti, pažeminti žmones, ir turime būti atidūs dėl to, kad nepadarytume nieko blogo, nes tai jų gyvenimas. Kai filmuojame, pastatome juos į laiko ir erdvės rėmą, taip tarsi užfiksuojame ir įrėminame tam tikrą žmogaus atvaizdą. Taip pat svarbu, į kokį kontekstą šį atvaizdą įrašysime ir koks bus galutinis vaizdas. Jei nenorime padaryti žalos, reikia subtilumo, pagarbos ir gerų norų.

Kalbėjosi Mantė Valiūnaitė