7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Filmas apie mane

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 10 (1289), 2019-03-08
Kinas Rodo TV
„Ani Hol“
„Ani Hol“

Visada sakau, kad geriausias Woody Alleno filmas yra „Ani Hol“ („LRT Plius“, 9 d. 21 val.), kurį jis sukūrė 1977-aisiais. Nors siužetą galima nusakyti keliais žodžiais – tai audringo meilės ryšio istorija, filmas kupinas tokių subtilių poteksčių, aukščiausios prabos humoro ir karčios gyvenimo patirties, jis toks universalus, kad kiekvienas gali pasakyti: tai filmas apie mane. Sutikite, tokių kūrinių nėra daug. Mačiau daug filmų, bet tokiems, apie kuriuos galėčiau taip pasakyti, suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų.

 

Alvis Zingeris (Woody Allen), paniškai mirties bijantis komikas ir Niujorko intelektualas, sutinka merginą iš gerų namų, pradedančią dainininkę Ani Hol (Diane Keaton), kuri niekaip neranda vietos gyvenime. Jie myli vienas kitą, bet kartu bijo visiškai atsiduoti šiam ryšiui, todėl dažnai skiriasi ir vėl susieina. Allenas šią įprastą istoriją paverčia inteligentiška (bijau, kad šis žodis greit įgis tokių pat prasmių, kaip ir pastaruoju metu lietuvių pamėgtas „kolaborantas“) ir tikrai juokinga. Pasitelkdamas trumpus skečus ir tobulus gegus, jis ironiškai šaiposi ne tik iš savęs, bet ir iš to, ką įprasta vadinti kasdienybe. Įvykiai nerodomi chronologiškai, bet apie herojus sužinome pakankamai daug, kad suprastume jų fobijas ir kompleksus. Kai Allenas siekia pasišaipyti iš norinčių išmintingesniais atrodyti žmonių, jis įveda į ekraną Marshallą McLuhaną, kuris viešai dorojasi su žmogumi, pasiskelbusiu „globalaus kaimo“ teorijos žinovu. Kai nori pasakyti, kad Alvio ir Ani ryšys byra, rodo ne barnį, o Ani sielą, kuri apleidžia kūną, „kad paskaitytų“. Panašių režisieriaus meistriškumo pasireiškimų filme daug, jis išnaudoja animaciją, padalytą ekraną, tiesiogiai į žiūrovus besikreipiančio Zingerio komentarus ir daug kitų kino kalbos galimybių. Filme „Ani Hol“ nuskamba visos Alleno mėgstamos temos – meilė Niujorke, mirtis, moterys, seksas, antisemitizmas, psichoanalizė, vaikystės prisiminimai, intelektualumas, matyti režisierių įkvėpusių Ingmaro Bergmano, Groucho Marxo ar Sigmundo Freudo įtaka.

 

Diane Keaton, kurios mergautinė pavardė, beje, yra Hall, už šį vaidmenį gavo „Oskarą“ (iš viso jų „Ani Hol“ gavo keturis – filmai dar buvo vertinami kaip meno kūriniai, o ne politiniai pasisakymai), bet, man regis, daug svarbiau, kad Ani Hol stilius tapo kelių kartų moterų įkvėpimo šaltiniu. Filme pasirodo ir netrukus išgarsėję Jeffas Goldblumas, Sigourney Weaver.

 

Būna filmų, kuriuos įvertinti trukdo asmeninė patirtis ar žinios. Pastarosios ir trukdė žiūrėti visais požiūriais smagią bei piktą Armando Iannucci komediją „Stalino mirtis“ (TV1, šįvakar, kovo 8 d. 23.15). Tiesiog apie jos personažus ir įvykius žinojau daugiau, nei parodyta filme, todėl ir negalėjau džiaugtis jo aktualumu. Manau, kaip tik todėl, kad filmo kūrėjai tyčiojasi iš autoritarinių valdovų ir jų sukurtos sistemos bei tą sistemą aptarnaujančių žmogėnų, o ne dėl tariamo pasityčiojimo iš šalies istorijos, filmą buvo uždrausta rodyti Rusijoje.

 

Išeities taškas yra Josifo Stalino mirties diena. 1953-iaisiais Stalino imperija stingo iš baimės – kiekvienas galėjo būti suimtas, nužudytas, išniekintas. Tačiau propagandos mašina dirbo puikiai ir visi tikėjo neklystančiu tautos tėvu, kurį supo būrelis visokiausių niekšų, sukčių, gudrių kvailių ir padlaižūnų, pasirengusių viskam, kad tik įtiktų žiauriam valdovui. Jam mirus kiekvienas bandys tapti sosto paveldėtoju.

 

Iannucci rodo žiaurias situacijas, bet suteikia joms groteskišką atspalvį, kad žiūrovas juoktųsi. Stalino aplinkos žmonės rodomi kaip ekscentriški, kvailoki, bet labai veiklūs. Žudikas ir prievartautojas Berija (Simon Russell Beale) gali kiekvieną pasmerkti mirčiai, bet jo pastangos paversti Stalino dukterį savo marionete sukelia juoką. Iš visos „bendražygių“ kompanijos išsiskiria Malenkovas (Jeffrey Tambor), kurio meistriškumas vienos vietos laižymo srityje – neprilygstamas, ir valdžios nuosekliai tykantis Chruščiovas (Steve Buscemi). Pasitelkdamas šiuos personažus Iannucci kuria tikslią totalitarinės sistemos diagnozę. Jis rodo, kaip vadai ir jų svita gyvena sau susikurtoje ir nieko bendra su realybe neturinčioje tikrovėje, o jų politiniai sprendimai turi siaubingų pasekmių „žmonėms iš gatvės“ (prisimenant vieno lietuvių politiko apibūdinimą). Jis įspėja, kad silpni, groteskiški žmonės gali sukurti prievartos sistemą ir ilgam likti valdžioje. Regis, Iannucci tiki, jog sujungę humorą ir suvokimą, kad juokiamės iš siaubingų ir tikrų įvykių, įgysime skiepus nuo šiuolaikinių politikų populistų, kurių kalbos skamba absurdiškai ir primena girdimas iš filmo veikėjų lūpų.  Deja, esu linkęs tuo abejoti. Pasižiūrėkite į ką tik liaudies daugumos balsais perrinktą groteskišką Kauno merą – skiepų nėra.

 

TV3 (9 d. 21 val.) parodys prieš savaitę geriausio metų prancūzų filmo „Cezariu“ apdovanotą pilnametražį Xavier Legrand’o debiutą „Sūnaus globa“. Filmas prasideda ilgu teismo posėdžio epizodu, kuriame sprendžiama, kam skirti besiskiriančios šeimos sūnaus globą. Išklausiusi vyro ir žmonos parodymus, teisėja nežino, kuriam iš jų tiktų didžiausio melagio vardas. Todėl nusprendžia, kad mažasis Žiuljenas leis laiką su abiem tėvais. Atrodytų, kad tai tradicinės šeimos dramos pradžia. Nieko panašaus, tai paliudys ir sukrečiantis filmo finalas. Legrand’as kuria atvirai socialiai angažuotą kiną, todėl jam nereikia tokių kaip Andrejaus Zviagincevo metaforų, – šis savo pasakojimą apie nesutariančių tėvų vaiką „Nemeilė“ pavertė šiuolaikinės Rusijos metafora. Legrand’as aiškiai įvardija problemas: praraja tarp teisininkų suprantamų vertybių ir tikrovės, tradicinio vyriškumo krizė – labiausiai pagrindinį filmo personažą Antuaną (Denis Menochet) žeidžia tai, kad artimieji puikiausiai gali apsieiti be jo.

 

Tobiaso Lindholmo filmo „Karas“ („LRT Plius“, 13 d. 22.05) veikėjas Klausas palieka žmoną bei tris vaikus ir vyksta į Afganistaną. Ten jis padarys klaidą, kuri paveiks visą jo gyvenimą. Režisierius sujungia du tradicinius žanrus – karo dramą su teismo drama, iš nutylėjimų, užuominų kuriamas filmas žadina nerimą. Lindholmas – vienas geriausių šiuolaikinių Europos scenaristų. Gebėjimą kurti įtampą jis įrodė Thomo Vinterbergo filme „Medžioklė“, kurio veikėjui taip pat buvo mesti sunkūs kaltinimai. Savo režisuotame filme į teisiamųjų suolą jis pasodina karą ir rodo veikėjus, kurie priversti rinktis ne iš gėrio ir blogio, bet iš skirtingų blogio atmainų. Filmas klausia, kaip toli galime nueiti gindami savo gyvybę. Atsakymų daug, bet kiekvienas paneigia kitą. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Pilou Asbækas, kurį ne vienas įsidėmėjo serialuose „Valdžios tvirtovė“ ir „Sostų karai“.

 

Likime prie serialų. BTV (10 d. 22.30) pradeda rodyti „Kriminalinę Maskvą“ – serialą, kurio veiksmas nukels į 10-ąjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį. Jis sukurtas pagal tikrų įvykių įkvėptą švedų Camillos Grebe ir Paulo Leanderio-Engströmo kriminalinių romanų trilogiją. Beje, Leanderis-Engströmas yra švedų ekonomistas, gerai pažįstantis Maskvos finansų elitą, nes buvo vienas pirmųjų rusų kapitalo rinkos investuotojų. 

 

Pagrindinis veikėjas Tomas Bliksenas (Adam Palsson) – švedų investuotojas, įsiveliantis į įtartinus ryšius su rusų milijonieriais, politikais ir oligarchais. Jo priešų vis daugėja. Kad išgyventų, Tomas turi pasikliauti tik savo gebėjimu prisitaikyti. Serialas buvo kuriamas Lietuvoje, Švedijoje, Rusijoje ir Suomijoje. Vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė lenkų aktorė Karolina Gruszka, taip pat vaidina Gediminas Storpirštis, Mindaugas Papinigis, Andrius Paulavičius.

 

LRT (13 d. 23 val.) pradeda rodyti serialą „Iškyla prie Kabančios uolos“. Jis nukels į XX a. pradžios Australiją, į paslaptingos našlės Hester (Natalie Dormer) įkurtą mokyklą, skirtą merginoms iš gerų namų. 1900-ųjų vasario 14-ąją ji leido auklėtinėms surengti iškylą prie uolų. Miranda (Lily Sullivan), Irma (Samara Weaving), Marion (Madeleine Madden) ir Edit (Ruby Rees) nusimeta korsetus ir kartu su mokytoja (Anna McGahan) išsirengia į joms nežinomą vietą. Tą pačią dieną merginos dingta be pėdsakų. Netrukus vieną jų pavyksta rasti, tik ji neprisimena, kas įvyko per iškylą prie Kabančios uolos. Serialas yra 7-ajame dešimtmetyje parašyto Joan Lindsay romano ekranizacija. Romanas sužavėjo Peterį Weirą, šis 1975 m. sukūrė įstabų, grožio ir paslapties pritvinkusį filmą „Iškyla prie Kabančios uolos“. Dabar bus proga pamatyti šiuolaikišką, feministinę, bet taip pat gražią romano versiją.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Ani Hol“
„Ani Hol“
„Stalino mirtis“
„Stalino mirtis“
„Sūnaus globa“
„Sūnaus globa“
„Karas“
„Karas“