7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vyrų muilas

Nauji filmai – „Pasmerkti. Kauno romanas“

Santa Lingevičiūtė
Nr. 10 (1289), 2019-03-08
Kinas
Kadras iš filmo „Pasmerkti. Kauno romanas“
Kadras iš filmo „Pasmerkti. Kauno romanas“

Lietuvoje knygas dabar, rodos, gali rašyti visi: nuo juvelyrių iki jaunų teatro ir kino aktorių, televizijose šmėžuojančių daktarų, politikių ar politikų. Jas rašo ir nusikaltėliai arba jų atžalos. Pavyzdžiui, „Obuolio“ leidyklos bestseleris – „Pablas Eskobaras – mano tėvas“. Vienas žiauriausių Lietuvos nusikaltėlių Henrikas Daktaras taip pat parašė savo biografiją „Išlikt žmogumi“ ir aiškino visą pelną paaukojęs vaikų namams; be to, vylėsi, kad jei nors vienas jaunas žmogus išvengs gatvės gyvenimo, jo knygos tikslas bus pasiektas. JAV besislapstanti teisėja Neringa Venckienė irgi spėjo parašyti knygą „Drąsos keliu“. Šia rezonansine byla netruko pasinaudoti ir prodiuseris Rolandas Skaisgirys – buvo sukurtas televizijos serialas „Drąsos kaina“.

 

Minėtas prodiuseris ir toliau neršia – tik pasibaigus televizijos serialams „Nemylimi“, „Svetimi“ ir „Pasmerkti“, jo studija „Singing fish“ prodiusavo filmą „Pasmerkti. Kauno romanas“. Režisuoti pavesta Ramūnui Rudokui, kūrusiam kelis serialų sezonus. Dar pernai pranešime spaudai pabrėžta, kad filmas paremtas ne šiaip tikrais įvykiais, bet rezonansiniais (rodos, šiam prodiuseriui tai ypač svarbu). Įdomiai pranešime nuskambėjo ir frazė: įvykių atkartojimas šiandienos „atmosferiniame lauke“. Turiu pripažinti, kad jei suprasčiau, kas ja norėta pasakyti, gal būčiau visai kitaip traktavusi ir filmą... Aišku, gal turėčiau save priskirti nevykėliams, neskaičiusiems rašytojo Giedriaus Rekašiaus, geriau žinomo Edvino Kalėdos pseudonimu, romanų, kuriais ir buvo paremti serialai. Pagal šio autoriaus suvokimą, turbūt būčiau pripažinta tradicinės literatūros apologete, nes jam nerūpi kūrinio išliekamoji vertė, be to, jis vadovaujasi principu: neužkabinai skaitytojo – važiuoji lauk iš knygynų lentynų. Jaučiu, kad tokiu principu kuriamas ir dabartinis lietuvių komercinis kinas – išliekamoji vertė jam nė kiek nerūpi.

 

Žiūrint „Pasmerktus. Kauno romaną“ neapleido jausmas, kad režisierius pasiklydęs. Ne tik tarp žanrų, bet ir kino bei televizijos formatų. Filmo pavadinimo žodis „romanas“ jau suponuoja, kad jame gali būti ne tik kriminalinė istorija, bet ir meilės linija. Taip ir yra, tačiau filmas savo lėkštu sentimentalumu artimas ne melodramai, o muilo operai. Šios buvo orientuotos į namų šeimininkes, istorija apimdavo kasdienį herojų gyvenimą, įvykiai sukosi apie jų šeiminius, asmeninius, meilės santykius, moralinius konfliktus. Muilo operai būdingi ir atsitiktiniai nutikimai, sutapimai, prasilenkimai, staigūs atsivertimai į gėrį, paskutinės minutės išgelbėjimai ar atskleidimai. Visus tuos elementus turi ir „Kauno romanas“, tik jis veikiau orientuotas į amžiaus vidurio krizės kamuojamus namų vyrus, tuos, kurie gulėdami ant sofos prie televizoriaus keikia savo moterį virtuvėje ir slapčia svajoja apie jauną meilužę.

 

Netrūksta ir lietuviškai banalių pasažų. Tarkim, Simono Storpirščio Ernestas bando atvirsti į gėrį, kai susipažįsta su gyvūnų prieglaudos prižiūrėtoja Inga (apgailėtina Justinos Nemanytės vaidyba). Vieną akimirką jis sako, kad už jo paaukotą ėdalą gyvūnams jai „reikia“ su juo išgerti kavos, kitą akimirką jie jau bučiuojasi mašinoje, o pakviestas užeiti Ernestas staiga dramatiškai aiškina, kad „nieko neišeis“. Kiek vėliau jis pas Ingą, aišku, grįžta su rožėmis, o prieglaudos šuo, lyg susigėdęs, letenėlėmis dangstosi akis (Ernesto alter ego?); paskui Inga užsirakinusi vonioje žiūrės į teigiamą nėštumo testą, o vėliau į stambiu planu rodomą arbatos puodelį sulėtintai tikš jos ašaros... Argi ne „bobų“ kinas? Beje, Ernestas – vienintelis personažas, besiblaškantis tarp pareigos draugams ir jausmo Ingai. Visų kitų motyvus sunku apčiuopti. Atrodo, kad Rudokas nesugebėjo atsitraukti nuo serialų kūrimo metodų, tad į pusantros valandos filmą norėjo sukišti visą sezoną, o galutinis rezultatas – nei viena, nei kita.

 

Tačiau įtariu, kad kūrėjai bandė lygiuotis ne į muilo operas, bet į gangsterių kiną, kurio veiksmas vyksta betoninėse džiunglėse (mieste), o jų nusikalstamame pasaulyje veši darvinistinė atranka. Juk tuo remiasi ir kapitalizmas – pats esi savo laimės kalvis. Pagrindiniai konfliktai turi vykti tarp gangsterių pasaulio ir visuomenės tvarkos; esama kovos dėl lyderystės ir vidinės herojaus kovos, nes jis pats pasirenka gyvenimo kelią ir likimą. Pabaigoje herojaus laukia atpildas: arba jo mirtis, arba transformacija į gėrį, nes įstatymai turi būti gerbiami. Rudokas lyg ir bandė atkreipti dėmesį į visas šias detales, bet, aišku, su lietuvišku provincialumu. Betoninės džiunglės – iš drono filmuojamas „neregėtas“ Kaunas. Beje, intarpai iš dangaus tokie dažni, kad tarnauja kaip atskirų epizodų siejimas, pavyzdžiui, laiko ir erdvės pasikeitimas. Tačiau tai ne filmo istorijos pliusas, veikiau negebėjimas konstruoti klasikinio pasakojimo. O gal norėta įrodyti, kad „ir Kaune gyventi galima“?

 

Filmo gangsteriai – keturi vaikystės draugai: Giedrius (Šarūnas Datenis), Ernestas (Storpirštis) ir du broliai (Artūras Murauskas ir Robertas Lenartavičius), dėl kvailos (netyčinės) klaidos sėdę į kalėjimą. Aišku, jie to nenorėjo (o kas iš nusikaltėlių nori?), bet padegė piktą kaimyną, o kartu supleškėjo ne tik jis, bet ir dar du vaikai kitame bute. Tikrai ne nusikaltimas, tiesiog klaida.

 

Kalėjimo epizodų atsisakoma išvis, tad jau po dešimties metų veikėjai gatvėje laukia ką tik pro vartus išleisto Giedriaus. Pasak aprašymo, veikėjai nebepritampa prie visuomenės normų, tačiau filme nieko panašaus nepaaiškinama – jie iškart užkariauja nusikalstamą pasaulį. Pabaigoje, aišku, lauks pelnytas, sulėtintai parodytas atpildas... Lyginti kad ir su ankstyvuoju klasikiniu gangsterių kinu neverta – Rudokas nelabai gaudosi kino žanruose. Ką jau sakyti apie jo teiginį, kad 99 proc. žiūrovų jo filmą lygins su Emilio Vėlyvio kūryba...

 

Pagal filmo aprašymą, turėjo būti ir lemtinga moteris. Kiek suprantu, tai Agnės Šataitės Dovilė, dėl kurios „išsipjauna“ nusikaltėlių šulai. Jau senokai manau, kad visus Lietuvos kūrėjus vyrus kamuoja amžiaus vidurio krizė. Pasirodo, Rudoką ypač. Visą filmą gailėjau aktorės, kuriai veikiau reikėjo vaidinti pripučiamą lėlę, dažniau vadinamą ne vardu, o „k“, „s“ ir „ž“ epitetais. Fatališkos moters emancipacijos Dovilė neturi nė krislo. Giedrius ją visą laiką bando atsikovoti kaip urvinis žmogus, o Rudoko vaidinamas mentas aiškina, kad Dovile nuolat turi kažkas pasirūpinti. Apskritai ši vargšė moteris tampoma tarp vyrų kaip du lagaminai, pilni pinigų. Šataitė – tikrai neprasta aktorė, bet režisierius jai net neleido atsiskleisti, tad moters elgesys – kaip tie Kauno vaizdai iš drono: jokios logiškos motyvacijos.

 

Eidama po filmo prisiminiau sceną iš Billy Wilderio „Saulėlydžio bulvaro“ (1950): nebyliojo kino jau išblėsusios žvaigždės viloje įstrigęs scenaristas sutinka perskaityti aktorės parašytą scenarijų, nes kartais smalsu sužinoti, koks blogas jis gali būti. Sužinojau.

Kadras iš filmo „Pasmerkti. Kauno romanas“
Kadras iš filmo „Pasmerkti. Kauno romanas“
Kadras iš filmo „Pasmerkti. Kauno romanas“
Kadras iš filmo „Pasmerkti. Kauno romanas“
Kadras iš filmo „Pasmerkti. Kauno romanas“
Kadras iš filmo „Pasmerkti. Kauno romanas“