Kitokie filmai

Prieš kiekvieną „Kino pavasarį“ potencialius žiūrovus užgriūva tiek daug rekomendacinių sąrašų, kad, matyt, atėjo laikas sudarinėti ir nerekomenduojamų filmų sąrašą. Tačiau šįkart dar siūlome tuos, kurių patartume nepražiopsoti. Ne todėl, kad tai būtų pripažinti šedevrai. Kartais įdomiau stebėti kino eksperimentus, kartais kyla noras pasigrožėti režisierių fantazijos sukurtais vaizdais, pasinerti į jų sužadintą melancholiją ar prisiliesti prie istorijų, kurios atrodys nepatogios malonių įspūdžių ieškantiems žiūrovams. „Kino pavasaris“ suteiks tokių progų. Nors rengėjai nesako, kas pasirodys ekranuose festivaliui jau pasibaigus, šiuos pamatyti kino teatrų repertuare tikimybė gana menka.

„Andželo istorija“ („Angelo“, Austrija, Liuksemburgas, 2018)
Markusą Schleinzerį sudomino Angelo Solimano (1721–1796) – paslaptingo Vienos gyventojo, tapusio miesto mitologijos dalimi, istorija. Jis ir tapo režisieriaus, debiutavusio pasakojimu apie pedofilo pagrobtą berniuką („Michaelis“), antrojo filmo veikėju. Apie šį istorinį personažą vis dar žinoma labai mažai, mat šeimų, kuriose jis augo, archyvai neprieinami tyrinėtojams. Berniukas – vergas Andželas – iš Afrikos buvo atvežtas į Vieną ir tapo egzotišku miesto salonų papuošalu. Vizualiai gražus, bravūriškai suvaidintas, intelektualiai rafinuotas filmas yra ir tiksli kolonizacijos mechanizmų analizė. Todėl Andželas traktuojamas ne kaip žmogus, o kaip užkariautojų laukianti svetima žemė be savosios tapatybės. Beje, šiuo personažu domėjosi ir austrų kino kūrėjai Michaelis Glawoggeris, Haraldas Sicheritzas.

„Angelas“ („El angel“, Argentina, Ispanija, 2018)

Septyniolikmetis Karlitas pradėjo nuo vagysčių. Jis įsilauždavo į turtingų žmonių namus. Atsitiktinai nužudęs apsaugininką, vaikinas tapo tikru žudiku. Režisierius Luisas Ortega filmą parėmė tikrais įvykiais, bet Karlito istorija gana netipiška. Nors įrodyta, kad jis nužudė vienuolika žmonių, Karlito negalima pavadinti serijiniu žudiku. Greičiau tai buvo sociopatas, kuris žudė, nes reikėjo pašalinti kliūtį. Tačiau režisierius nesistengia rasti įtikinamų motyvų, juo labiau vertinti savo personažo. Labiausiai Ortegą domina estetinis kontrastas tarp veikėjo elgesio ir jo išorės, mat Karlitas labai gražus. Todėl Argentinos žiniasklaida ir vadino jį Angelu. Visiškas veikėjo amoralumas režisieriui tampa gana siurrealistiško humoro šaltiniu – kai kurios scenos atrodo lyg būtų parašytos Witkacy. Filmo atmosferą persmelkia erotizmas, bet nepamirštas ir politinis žudynių kontekstas: Argentiną tada valdė karinė chunta ir prievarta buvo virtusi kasdienybe. Gal turinio filme ir pristigs, bet jis intriguoja, įtraukia, žavi specifine poezija ir gera argentinietiška roko muzika.

„Balčiausi yra pelenai“ („Jiang hu er nv“, Kinija, Prancūzija, Japonija, 2018)

Tai pasakojimas apie meilę neromantiškais turbokapitalizmo laikais ir kartu originalaus gangsterių kino pavyzdys, sukurtas bene svarbiausio šių dienų kinų kino meistro Jia Zhang-ke. Filmo herojė yra Qiao (Tao Zhao), kuri myli provincijos nusikaltėlį Biną. Diskotekos užkaboriuose pora įrengė nelegalų žaidimų saloną. Netikėta konkuruojančios gaujos ataka privers Qiao rinktis. Ji išgelbės Biną, bet kartu jį ir praras. Režisierius ir vėl filmavo savo gimtinėje – didžiausiame Šansi provincijos mieste, kuris kartu ir šiuolaikiškas, ir paniręs į amžių glūdumą siekiančią tradiciją. Jis gilinasi į personažų, kuriems teks brangiai mokėti už nuodėmes ir garbę, jausmus, bet kartu meistriškai rodo, kaip veikėjų likime atsispindi visos XXI a. Kinijos problemos.

„Begalinis futbolas“ („Fotbal infinit“, Rumunija, 2017)

Vienas rumunų Naujosios bangos kūrėjų Corneliu Porumboiu sugrįžo į gimtąjį miestą, kad papasakotų apie savo pažįstamo – vietinio valdininko Laurentiu Ginghinos – pastangas reformuoti futbolą, nes šiuolaikinis žaidimas kelia didelę grėsmę žmonių sveikatai. Tuo įsitikino ir pats filmo herojus, jaunystėje porą kartų susilaužęs koją. Laurentiu nori sukurti tokias futbolo taisykles, kurios padėtų išvengti traumų. Porumboiu filme jo idėjos, braižomos schemos tampa satyriška šiuolaikinės Rumunijos metafora, parabole apie posovietinę visuomenę, vis dar neatsikratančią utopinių idėjų, bet kartu ir jautriu pasakojimu apie neįgyvendintas ambicijas. Todėl su filmo personažais gali susitapatinti visi, svajojantys ne tik apie naują Vilniaus stadioną ir kitokias permainas.

„Jei Bylo gatvė prabiltų“ („If Beale Street Could Talk“, JAV, 2018)

Naujas pernykščio „Oskaro“ laureato Barry Jenkinso („Mėnesiena“) filmas – pirmoji anglų kalba sukurta rašytojo Jameso Baldwino ekranizacija. Rašytojui filmas ir dedikuotas. Jaudinanti meilės istorija perkels į XX a. 8-ąjį dešimtmetį. Režisierius ją rekonstruoja pasitelkdamas devyniolikmetės Tiš požiūrį. Tiš myli savo sužadėtinį – savamokslį skulptorių Fonį, jie rengiasi vestuvėms. Bet Fonis apkaltinamas išprievartavęs puertoamerikietę Viktoriją, nors nusikaltimo ir nepadarė – jį „pakišo“ rasistas policininkas. Viktorija palieka JAV ir grįžta namo, o nėščios Tiš motina Šeron (Regina Rene King šiemet apdovanota „Oskaru“ už šį vaidmenį) vyksta jai iš paskos, kad rastų Fonio nekaltumo įrodymų. Jenkinsas – itin subtilus ir jausmingas stebėtojas, jis jautrus niuansams, detalėms ir rodo tai, ko iki jo kine apie juodaodžius amerikiečius nebuvo.

„Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ („Îmi este indiferent dacă în istorie vom intra ca barbari“, Rumunija, Čekija, Prancūzija, Bulgarija, Vokietija, 2018)

Filmo pavadinimas – maršalo Ionos Antonescu žodžiai, pasakyti Rumunijos Ministrų taryboje 1941-ųjų liepą, kai prasidėjo etniniai valymai Rytų fronte. Radu Jude’s tragikomedijos herojė yra menininkė Mariana, kurios performanso tema – žydų žudynės Odesoje 1941 m., miestą užėmus rumunų armijai. Iš pradžių visi stengiasi sutrukdyti Marianai, bet kai spektaklis pagaliau sukurtas, jo efektas stebina. Jude’s filmo konstrukcija sudėtinga, bet akivaizdu, kad režisierius nuosekliai rekonstruoja Rumunijos istoriją. Jį domina ir atskirų žmonių, ir valstybės nusikaltimai. Jude naudojasi kino kronika, vaidybiniais bei dokumentiniais filmais apie maršalą Antonescu, bet pirmiausia jis remiasi Walterio Benjamino tekstais. Šį filmą papildys Jude’s dokumentinis dešimties minučių filmas „Dvi maršalo egzekucijos“ („Cele doua executii ale maresalului“, 2018), kuriame sugretinti 1946 m. nufilmuoti mirties bausmės Antonescu vykdymo vaizdai ir kaip ši scena atkurta vaidybiniame 1994 m. Sergiu Nicolaescu filme.

„Mūsų laikas“ („Nuestro tiempo“, Meksika, Prancūzija, Vokietija, Danija, Švedija, 2018)

Carlosas Reygadasas – vienas garsiausių „lėtojo kino“ kūrėjų. Jis nepripažįsta jokių kompromisų. Gal todėl žiūrėti šio meksikiečių režisieriaus filmus visada yra gana sunkus darbas, atveriantis naujas ne tik kino, bet ir savivokos galimybes. Naujausias Reygadaso filmas pasakoja apie sutuoktinių porą Chuaną ir Esterą, kurie nuo sostinės gyvenimo bėga į atokią rančą, augina bulius ir auklėja savo vaikus. Abu yra intelektualai: Chuanas – garsus poetas, Ester – anglų literatūros dėstytoja, jų namai pilni knygų. Paaiškėja, kad filmo pradžioje sužavinti jų šeimyninio gyvenimo idilė yra kruopščiai sukonstruota: Ester neištikima vyrui, ir jis tai žino. Anksčiau ar vėliau ateis akimirka, kai Chuanas nebegalės su tuo taikstytis. Pagrindinius veikėjus suvaidino pats režisierius ir jo žmona, filmų montuotoja Natalia López. Reygadasas lyg po didinamuoju stiklu tyrinėja asmeninės laisvės ir šeimos gyvenimo ribas, kartais nevengdamas ir komiškos intonacijos, kuri sušvelnina atviras erotines filmo scenas.

„Kleras“ („Kler“, rež. Wojciech Smarzowski, Lenkija, 2018)

Tai svarbiausias pastarųjų metų lenkų filmas, viršijęs visus lankomumo rekordus. „Kleras“ – pirmasis filmas, kuriame atvirai kalbama apie šių dienų Katalikų bažnyčią Lenkijoje ir apie jos įtaką politikams: milžinišką šventovę statantis ir turtais bei galia besimėgaujantis arkivyskupas Mordovičius (Janusz Gajos) telefonu reikalauja, kad į mišias atvyktų šalies prezidentas su žmona. Kurija filme – tikras korupcijos lizdas: užsakymus čia laimi arkivyskupui artimi žmonės, Liaudies Lenkijos laikais persekioję kunigus. Vienas pagrindinių veikėjų – kunigas Lisovskis (Jacek Braciak) – šantažuoja net arkivyskupą, kad šis išleistų jį į Vatikaną. Lisovskis yra pedofilas. Tačiau tai išsiaiškinęs kunigas Kukula (Arkadiusz Jakubik), kuris pats vaikystėje buvo išnaudojamas kunigo, lieka neišgirstas net žiniasklaidos ir apimtas nevilties susidegina per mišias. Tik varganos parapijos kunigas, vis dažniau išgeriantis Trybusas (Robert Więckiewicz), sugeba išsaugoti sąžinę – jis meta kunigystę, kad būtų kartu su mylima moterimi (Joanna Kulig), kuri laukiasi jo kūdikio. Pagrindinis filmo leitmotyvas – kunigų pedofilų skriauda. Į „Klerą“ vis įterpiami jų aukų prisiminimai. Smarzowskis „Klere“ – labiau publicistas nei menininkas, bet filmas neprimena publicistinio straipsnio, nes režisierius formuluoja teiginius, pasakodamas jaudinančias kunigų istorijas, pabrėždamas klerikalų godumą ir prabangos troškimą, melą, girtuoklystę, susiliejimą su valdžia, abejingumą paprastiems tikintiesiems.

„Putino liudininkai“ („Svideteli Putina“, Latvija, Šveicarija, Čekija, 2018)

Dokumentiniai Vitalijaus Manskio filmai visada sukelia diskusijas, nesvarbu, ar jis filmuoja Šiaurės Korėją, ar savo gimines karo padalytoje Ukrainoje. Naujausias jo filmas taip pat išprovokavo diskusiją apie asmeninę režisieriaus kaltę: Manskis buvo apkaltintas kadaise kartu su kitais prisidėjęs prie Putino mito kūrimo. Filmo veiksmas prasideda 1999 m. gruodžio 31 d., kai rusams buvo pristatytas naujasis jų prezidentas. Pasitelkęs iš maksimaliai arti užfiksuotus unikalius kadrus – dokumentinius liudijimus, Manskis rodo, kaip vyko Vladimiro Putino atėjimo į valdžią operacija. Jis filmavo Boriso Jelcino namuose, kandidato į prezidentus Vladimiro Putino rinkimų štabe, užfiksavo savo pokalbius su ką tik išrinktu Rusijos prezidentu. Manskio filmo herojais tapo daug iš politikos ar iš šio pasaulio jau pasitraukusių žmonių ir, žinoma, nebylioji rusų liaudis. „Putino liudininkai“ tiksliai užfiksavo būseną, kai epocha baigiasi ir istorija ima gręžtis atgal. Tai vienu žodžiu (deja, neišverčiamu į lietuvių kalbą) tiksliai apibūdino Jelcinas, kuris, paklaustas, kaip jam skamba Putino sugrąžintas SSRS himnas, atsako: „Krasnen’ko“ („Raudonai“).

„Tarp dviejų vandenų“ („Entre dos aguas“, Ispanija, 2018)

Isakio Lacuestos filmas tapo San Sebastiano ir Mar del Platos festivalių nugalėtoju. Jame susipina fikcija ir dokumentika, praeitis ir dabartis. Režisierius grįžta prie savo garsiojo filmo „Legenda apie laiką“ (2006) veikėjų ir tęsia pasakojimą apie du brolius, gyvenančius Ispanijos pietuose. Vadinamas ispaniška „Vaikyste“ (Richardas Linklateris savo herojų taip pat filmavo keliolika metų), Lakuestos filmas jautriai stebi dviejų vyrų santykius – jų kūnus, pokalbius, gestus. Šio melancholiško filmo veikėjai – du broliai čigonai Isra ir Cheito, kurie kadaise nutraukė santykius. Dabar Isra grįžta iš kalėjimo, o Cheito baigia tarnybą laivyne. Jie grįžta į gimtąjį miestą, nori padėti vienas kitam ir susitaikyti su skaudžia praeitimi.

„Žmogus, kuris visus nustebino“ („Čelovek, kotoryj udivil vsech“, Rusija, Estija, Prancūzija, 2018)

Filmo herojus Jegoras – miškininkas ir profesionalus medžiotojas. Jis gyvena Sibire, yra pavyzdingas vyras ir šeimos tėvas. Staiga Jegoras sužino, kad jam – auglys ir liko gyventi tik keli mėnesiai. Nepadeda nei tradicinė medicina, nei šamanai, todėl Jegoras nusprendžia apgauti mirtį ir pakeisti savo tapatybę, kaip tai gelbėdamasis nuo mirties padarė senojo Sibiro epo veikėjas Žamba. Jegoras nusprendžia tapti moterimi. Natalijos Merkulovos ir Aleksejaus Čupovo („Intymios vietos“) filmo premjera įvyko Venecijoje, kur filmas ir ypač aktorius Jevgenijus Cyganovas sulaukė liaupsių. Bet „Žmogus, kuris visus nustebino“ kalba ne apie lytinės tapatybės problemas ar Sibiro kaimiečių tolerantiškumą. Tai greičiau metafora, filmas apie permainas, kurioms tenka pasiryžti, kad išgyventum, apie sugebėjimą priimti permainų būtinybę ir kad kartais tik baimė gali tapti vienintele paskata keistis.

Parengė Ž. P.