Gal Kanuose už režisūrą apdovanoti „Baigiamieji egzaminai“ („LRT Plius“, 20 d. 21.30) – ir ne geriausias vieno rumunų Naujosios bangos kūrėjų Cristiano Mungiu filmas, bet jis kelia aktualius klausimus, su kuriais susiduria ne vienas, gyvenantis pokomunistinėje erdvėje. Pirmiausia apie tai, kaip subręsta visagalė korupcija.
Provincijos gydytojas Romeo ir jo žmona Magda 1991-aisiais grįžo į Rumuniją iš emigracijos kurti naujos visuomenės. Bet jų kilnūs norai susidūrė su socialine neteisybe, žmogėdriška rinkos ekonomika ir jausmu, kad jų pastangos niekam nereikalingos. Dabar jie daug dirba, kad išgyventų, seniai nebemyli vienas kito, bet susitaikė ir su tuo, nes turi vieną tikslą – šviesią vienintelės dukters Elizos ateitį. Jie tikisi, kad po baigiamųjų egzaminų Eliza išvyks mokytis į D. Britaniją ir gyvens taip, kaip svajojo jos tėvai. Elizai, žinoma, nuo to ne lengviau, ji nejaučia dėkingumo, nors ir suvokia tėvų auką. Baigiamųjų egzaminų išvakarėse ją užpuola, sužaloja ir beveik išprievartauja. Todėl tėvui rūpi, kad egzaminų rezultatai būtų puikūs – jis pasirengęs viskam, kad taip atsitiktų, ir aiškina dukteriai, kad „kartais dideli dalykai priklauso nuo visai menkų sprendimų“. Taip Romeo paleidžia „ranka ranką plauna“ mechanizmą. Bet tai, kas daugumos režisierių filmuose būtų politinis kaltinimasvaldžiai, Mungiu filme tampa sutrikusio žmogaus drama. Romeo, kurį suvaidino Adrianas Titienis, nepavadinčiau tragiška figūra, bet jo elgesys liudija ne tiek moralinį dviprasmiškumą, kiek kilnų norą apsaugoti dukterį.
Vis dar tikiu, kad kinas turi atsiliepti į aktualias socialines problemas. Jis gali turėti sutaikantį ir terapinį pobūdį, juk toks bet kokio masinio meno tikslas. Seniai nebesvajoju sulaukti panašaus lietuviško filmo. Vietoj socialinio mums peršamas patriotinis ritualinis kinas, skatinantis kentėti ir mirti už tėvynę, arba lėkštos komedijos, siūlančios tapatintis su jų veikėjais – vartojimo manijos apimtais idiotais.
Su gyvenimo absurdu sutaiko Woody Alleno filmai. Vieną jų šeštadienį (16 d. 21 val.) vėl rodys „LRT Plius“. Tai 1979 m. pasirodęs „Manhatanas“ – nostalgiškai nespalvotas, skendintis George’o Gershwino „Rhapsody in Blue“ Alleno meilės Niujorkui prisipažinimas. „Manhatanas“ – liūdnas filmas. Alleno personažas čia yra televizijos scenaristas Aikas, dukart išsiskyręs ir trokštantis mesti nusibodusį darbą. Jis mano, kad televizija neturi teisės kvailinti visuomenės. Aikas nori rašyti knygą. Tapęs bedarbiu jis persikelia į mažesnį butą ir užmezga romanus su intelektuale ir feministe buvusia geriausio draugo meiluže bei septyniolikmete mokine. Taip Aikas vėl atsiduria užburtame melo ir veidmainysčių rate.
Allenui jo filmas nepatiko, jis net pasiūlė studijai padėti „Manhataną“ „ant lentynos“ ir vietoj jo nemokamai sukurti kitą. Bet „Manhatanas buvo labai sėkmingas filmas, o bėgant metams virto kultiniu, nors režisierius iki šiol jį laiko blogiausiu.
Kad kūrėjai dažnai negali pasižiūrėti į save iš šalies, liudija ir Peterio Segalo „Didžioji kova“ (TV1, šįvakar, 15 d. 23 val.). Du boksininkus, besirengiančius po trisdešimties metų vyksiančiam revanšui, jame vaidina Sylvesteris Stallone ir Robertas De Niro. Kol vyksta pasirengimas kovai, tarp jų kursuoja graži blondinė (Kim Basinger), leidžianti suprasti, kad su abiem „kažkas buvo“.
„Didžioji kova“, matyt, taip pat skirta socialinei problemai – senatvei, nors filmas kaip tik ir pabrėžia: nemaloniausias senatvės bruožas tas, kad ji neišvengiama ir gerai numatoma. Kita vertus, pastaraisiais metais masiškai kuriami filmai apie visokius sugrįžtančius senukus ir senutes kaip tik turi suteikti vilties, kad net sulaukęs septyniasdešimties ar daugiau turi būti pasirengęs lemties posūkiams, kartais net maloniems.
Bijau senatvės, o dar labiau – aukščio. Todėl pasižiūrėsiu Roberto Zemeckio filmą „Pasivaikščiojimas“ (LNK, šįvakar, 15 d. 20.30). Jo pagrindu tapo prancūzo Philippe’o Petit, kuris 1974 m. be jokių apsaugų perėjo lynu tarp dviejų Pasaulinio prekybos centro bokštų Niujorke, istorija. Mačiusiems „Oskaru“ apdovanotą dokumentinį Jameso Marsho filmą bus įdomu palyginti, nes Zemeckis savąjį kuria ties kelių žanrų riba, lyg ir artikuliuodamas metaforą apie nepripažintą menininką. Pagrindinį veikėją suvaidino Josephas Gordonas-Levittas. Jis daug malonesnis nei didybės manijos apsėstas plepusis prototipas. Į pabaigą Zemeckis lyg ir praranda pasivaikščiojimo idėją. Jos vietą užima „amerikietiškos svajonės“ pagarbinimas, nors jis nuskamba greičiau kaip perspėjimas prieš JAV mitologiją, galinčią įkvėpti įvairiausias kvailystes, pavyzdžiui, mėsainių rijimo konkursą.
Neseniai kažką panašaus mačiau Lietuvos televizijų žiniose, kur viena lietuvių kilmės amerikietė aktorė audringai džiaugėsi lietuvišku pasu. Ko gero, sumanyta kaip paskatinimas referendume balsuoti už dvigubą pilietybę, šios akcijos idėja, bent jau man, atsitrenkė į naujos pilietės interviu nuskambėjusius prisipažinimus apie milžinišką jos skrybėlaičių kolekciją – tikrą nevaldomo vartojimo apologiją.
Jūsų – Jonas Ūbis
