7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žmonės pyksta visame pasaulyje

Lee Chang-dongas apie filmą „Degantis“

Nr. 10 (1289), 2019-03-08
Kinas
Kadras iš filmo „Degantis“
Kadras iš filmo „Degantis“

„Kino pavasaris“ rodys naują Pietų Korėjos režisieriaus, poeto, prozininko, scenaristo Lee Chang-dongo filmą „Degantis“ („Beoning“, 2018). Lee Chang-dongas (g. 1954) studijavo Korėjos literatūrą, 1983 m. parašė pirmą romaną. 10-ajame dešimtmetyje pasirodė keli filmai, sukurti pagal jo scenarijus. Vėliau Lee Chang-dongas nusprendė pats imtis režisūros ir 1997 m. debiutavo filmu „Žalia žuvis“ („Chorok mulkogi“), pelniusiu pirmąjį pripažinimą – Roterdamo kino festivalio prizą. 2002 m. jo filmas „Oazė“ buvo įtrauktas į konkursinę Venecijos kino festivalio programą ir pelnė kelis prizus. Lee Chang-dongas kelerius metus buvo Pietų Korėjos kultūros ir turizmo ministras. 2010 m. jo filmas „Poezija“ rodytas pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse ir laimėjo prizą už geriausią scenarijų.

 

„Degančio“ premjera pernai įvyko taip pat Kanuose, filmas buvo apdovanotas FIPRESCI prizu. „Degantis“ sukurtas pagal japonų rašytojo Haruki Murakami apsakymą, bet tai gana laisva ekranizacija ir kartu autorinė trilerio žanro variacija. Filmo herojus Jongsu, pradedantis rašytojas ir Williamo Faulknerio gerbėjas, įsimyli merginą Haemi, kilusią iš gimtojo rašytojo kaimo. Jie atsitiktinai susitiko mieste. Jongsu persikelia į kaimą, kai jo tėvas atsiduria kalėjime. Iš kelionės po Afriką Haemi grįžta susižavėjusi ten sutiktu Benu – turtingu ir paslaptingu vaikinu. Tarp jų susidaro meilės trikampis. Benas atskleidžia Jongsu savo paslaptį – jis mėgsta deginti šiltnamius. Kai mergina dingsta, rašytojas pradeda įtarti, kad Benas žudo jaunas merginas.

 

Pateikiame režisieriaus pokalbių su Januszu Wróblewskiu („Polityka“) ir Kuba Armata („Kino“) fragmentus.

 

Esate vienas garsiausių Azijos režisierių, nuosekliai balansuojančių ties žanrinio ir autorinio kino riba. Kuo Jus įkvėpė Haruki Murakami apsakymas ir kodėl nusprendėte jį ekranizuoti?

Tai istorija apie vyrą, kuris pramogai degina daržines (filme tai šiltnamiai). Viskas sukasi aplink mįslę, ar šis jo prisipažinimas nėra melas. „Daržinės deginimas“ baigiasi tuo, kad aiškaus atsakymo taip ir nesulaukiame. Filme tas dviprasmiškumas man ir buvo svarbiausias. Man rūpėjo pristatyti vieną mažą paslaptį kaip daugialypės, daugiaaukštės, plačios mįslės dalį. Taip, kad keistus įvykius sekantys žiūrovai susidurtų su vis didesnėmis paslaptimis. Norėjau suteikti jiems galimybę susitikti su mūsų pasaulio ir gyvenimo paslaptimis.

 

Ką dar pakeitėte Murakami apsakyme ir kas buvo sunkiausia, pritaikant tekstą prie korėjietiškų sąlygų?

Apsakymo forma minimalistinė, sakyčiau, kad tai istorija, kuri gali vykti bet kur. Murakami sukurti veikėjai turi žavesio, bet juos sunku traktuoti kaip mūsų laikų atstovus, kaip žmones, kuriuos Korėjoje galima sutikti kiekviename žingsnyje. Didelis iššūkis buvo išlaikyti įvykių neaiškumą iki pat pabaigos, neprarandant įtampos ir finalinių lūkesčių. Nenorėjau naudotis trilerių metodais. Norėjau sukurti naują kino potyrį, kai žiūrovas jaučia emocijų virpulį ir įsitempęs seka situaciją, stebėdamas pačius paprasčiausius, kasdienius įvykius, neturinčius jokių vaizdingų veiksmo posūkių.

 

Prieš apsispręsdamas kurti „Degantį“ parengiau kelis kitus projektus. Kiekvienam jų pats rašiau scenarijų, bet nė vienas nebuvo toks geras, kad galėčiau pradėti filmuoti. Įdomu, kad visos tos istorijos turėjo bendrą temos vardiklį. Kiekviena istorija buvo vienaip ar kitaip susijusi su pykčiu. Jau seniai domiuosi pykčio eksperesija, tuo, kaip žmonės stengiasi jį iš savęs išstumti.

 

Būtent šis bruožas mus dabar apibūdina?

Kyla toks įspūdis, kad žmonės visame pasaulyje, nepaisant tautybės, socialinio statuso ar išpažįstamos religijos, pyksta. Dėl įvairiausių priežasčių. Ypač tai būdinga jaunajai kartai. Kai į mano rankas pateko Murakami apsakymas, radau jame panašių svarstymų. Pirmąkart perskaitęs turėjau abejonių. Nors jame glūdi paslaptis, iš tikrųjų ten nieko nevyksta. Tačiau radau ten kažką beprotiškai kinematografiška. Įsitikinau, kad šis paslaptingumas, glūdintis tekste, gali būti išskleistas į daug įvairių lygmenų, kad galime jį susieti su tikrove, kurioje gyvename. Žinome, kad joje kažkas ne taip, bet jei kas paklaustų, kas konkrečiai, būtų sunku tiksliai nurodyti problemą. Nuo to viskas ir prasidėjo.

 

Filmas kaltina jaunų Korėjos turtuolių kartą cinizmu, kraštutiniu hedonizmu ir gyvenimo kaip žaidimo traktavimu. Ar Korėjoje daug tokių žmonių?

Daug jaunų žmonių turi turto, kurio dydis neadekvatus jų amžiui. Su tokiu fenomenu galima susidurti ne tik Azijoje, bet ir visame kapitalistiniame pasaulyje. Šie žmonės gal ir turtingi, bet juose yra kažkokia tuštuma. Įdomu, kad skurdesnieji, kurių uždarbis tik vidutinis, taip pat pripratę prie materialių gėrybių gausos. Net jei už valandą jie uždirba vidutinę minimalią sumą, vis tiek dėvi „Nike“ ir geria brangią kavą „Starbucks“, nes daugumai tai tiesiog privalomas gyvenimo stilius. Kaip ir paskutinis žmogus iš Nietzche’s „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, jie neatskiria darbo nuo gyvenimo ir mėgaujasi mažais malonumais, kuriuos susikuria patys.

 

Iš kur jie turi tiek pinigų? Ar jie amoralūs?

Šiais laikais daug žmonių ne tik gimsta turtingi, bet ir uždirba niekur nedirbdami. Pinigai daugina pinigus. Ar tie žmonės amoralūs? Apie tai spręsti nelengva. Panašiai kaip filmo Benas, daugelis jų turtus paveldi iš tėvų, atrodo malonūs ir geri, nepaprastai žmogiški ir normalūs. Ar Benas gali būti žudikas maniakas? To nežinome. Bet iš tikrųjų tai, ar jis toks yra, ar ne, gali būti visiškai nesvarbu. Įtakingi, daug pinigų turintys žmonės, pavyzdžiui, fondus valdantys asmenys, gali vienu mygtuko spustelėjimu atleisti šimtus darbuotojų ir taip juos „užmušti“.

 

Rodote ne tik klasinius konfliktus, kylančius iš socialinės nelygybės (miestas ir kaimas, turtingas ir vargšas), bet ir šeimos ryšių bei glaudesnių santykių tarp tėvų ir vaikų išnykimą. Kiek vyresnė karta yra atsakinga už jaunųjų moralės žlugimą?

Mūsų pasaulis tampa vis labiau išsivystęs, patogus, rafinuotas, bet kartu individo pozicija vis silpnėja. Yra vis mažiau darbo vietų, butų kaina kyla siaubingais tempais. Jauni jau net nebetiki, kad ekonominė nelygybė kada nors išnyks, o ateityje jų laukia geresnės perspektyvos. Jie jaučiasi bejėgiai. Jie supranta, kad kažkas čia ne taip, bet nesugeba tam pasipriešinti, nežino, su kuo iš tikrųjų turi kovoti. Jų pyktis vis labiau auga. Jongsu yra būtent toks sutrikęs autsaideris, kuriame tvinksi į filmo pavadinimą iškelta liepsna. Tikrovė jam neperskaitoma. Jis net nežino, ar Benas yra jo geras ir malonus bičiulis, ar žiaurus žudikas. Tiesa, kad šiuolaikinis jaunimas nėra kaltas pats. Už iššūkius, su kuriais jam tenka susidurti, atsakinga tėvų karta. Tokie kaip Jongsu jauni korėjiečiai iš protėvių paveldėjo ne tik socialines problemas – juos užgriuvo ir daugybė kitų problemų, susijusių su Korėjos padalijimu į Šiaurę ir Pietus. Jie paveldėjo nerimą ir kartėlį.

 

Tačiau jauni žmonės dažniausiai yra labai artimi su savo tėvais. Tai gerai rodo ir pagrindinis veikėjas, kuris išreiškia ir tam tikrą su tėvu susijusį pyktį, nors jam tai visai nepatinka. Jis neturi kitos išeities, tik su tuo susidoroti. Mano manymu, tai gerai rodo, kokia padėtis dabar Korėjoje. Ko gero, nedaug jaunų korėjėčių yra visiškai laisvi nuo tėvų buvimo jų gyvenime.

 

Viena filmo veikėja sako, kad Korėjoje nėra vietos moterims. Gal galėtumėt paaiškinti šią mintį?

Nežinau, kaip išversta ši frazė, bet originale ji skamba taip: „Nėra šalies moterims.“ Tai savotiška nuoroda į brolių Coenų filmą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Norėjau pasakyti, kad moterų gyvenimas daug sunkesnis nei vyrų. Ne tik Korėjoje, bet ir visame pasaulyje. Skirtumai labai menki. Šią heroję suvaidinusi moteris nėra aktorė, ji modelių vadybininkė. Specialiai įdėjau sceną, kurioje ji tai pasako. Iškart po šios scenos rodome pantomimą. Ji kuria kontrastą tarp tiesiogiai žodžiais pasakyto turinio ir tyloje vykstančios situacijos.

 

Minėjote personažų dviprasmiškumą. Vengiate aiškių atsakymų, kas jie iš tikrųjų yra. Kyla klausimas, ar pats turėjote aiškų atsakymą sau ir aktoriams. Apie ką kalbėjotės su aktoriais?

Su aktoriais kalbėjausi labai daug ir ilgai. Norėjau suteikti jiems būtinos informacijos apie jų personažus, paaiškinti, kokie jie turi būti šioje istorijoje. Trileriuose mįslė dažniausiai išsprendžiama pačioje pabaigoje. Tačiau „Degančio“ pabaigoje mįslė virsta daugybe nežinomųjų. Todėl negaliu pasiūlyti aiškaus atsakymo, leidžiančio suprasti pasakojimą klasikiniu būdu. Kalbėjomės apie klausimus, kuriuos kiekvienas aktorius turėjo iškelti sau ir apie savo vaidinamus veikėjus, ir apie visą filmo istoriją. Pavyzdžiui, Stevenas Yeunas visą filmavimo laiką, iki pat pabaigos, nežinojo, ar Benas iš esmės padorus žmogus, ar žudikas maniakas.

 

Ankstesnio Jūsų filmo pavadinimas „Poezija“ savaime susijęs su menu. „Degantis“ yra apsakymo ekranizacija. Ar manote, kad tarp šių dviejų kalbų – kino ir literatūros – gali būti dialogas?

Man atrodo, kad literatūra ir kinas kardinaliai nesiskiria. Juk abu šie menai tarnauja istorijų, kad ir apie šiuolaikinį pasaulį, pasakojimui. Man rūpi sukurti žiūrovui jausmą, kad atskirų istorijų pasakojimas gali būti šiek tiek kitoks. Jis visai neturi būti klasikinis, toks, prie kokio esame pripratę ir gerai žinome daugybę metų. Bet juk panašiai vyksta ir su literatūra.

 

Jūsų filmai man kelia daug asociacijų su Fiodoro Dostojevskio kūryba. Ar Jums tai svarbus rašytojas?

Nuo labai jaunų dienų vertinu ir mėgstu Dostojevskio kūrybą. Man atrodo, kad kažkaip pasąmoningai tas susižavėjimas gali pasireikšti ir mano filmuose.

 

Parengė Kora Ročkienė

Kadras iš filmo „Degantis“
Kadras iš filmo „Degantis“
Kadras iš filmo „Degantis“
Kadras iš filmo „Degantis“
Kadras iš filmo „Degantis“
Kadras iš filmo „Degantis“