Kinas

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Balandžio 3 d. mirė lenkų kino operatorius ir režisierius Jerzy Wójcikas. Jam buvo 88-eri. Wójcikas 1955 m. baigė Lodzės kino mokyklą, kino karjerą pradėjo Andrzejaus Wajdos „Kanalo“ (1956) kameros operatoriumi. Wójcikas buvo nespalvotos kino juostos meistras. Tarptautinį pripažinimą jam pelnė svarbiausi Lenkų kino mokyklos filmai – Wajdos „Kanalas“, „Pelenai ir deimantas“ (1958), pirmas savarankiškas operatoriaus filmas – Andrzejaus Munko „Heroika“ (1957), Jerzy Kawalerowicziaus „Joana – angelų motina“ (1960). Iš spalvotoje juostoje filmuotų išsiskiria Kawalerowicziaus „Faraonas“ (1965) ir Jerzy Hoffmano „Tvanas“ (1973–1974). Hoffmanas yra sakęs, kad Wójcikas buvo atmosferos meistras, jam sekėsi atkurti įvairius spalvų atspalvius, gamtos grožį. Tačiau jis puikiai filmavo ir avangardinius filmus. Iš tokių išsiskiria Kazimierzo Kutzo „Nikt nie wola“ (1960), kuriame apšvietimas toks išskirtinis, kad nespalvotas filmas primena tapybos albumą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Praėjusį sekmadienį prie vienos Gdansko bažnyčios kunigų raginami žmonės degino „pavojingas“ knygas, pavyzdžiui, romanus apie Harį Poterį. Pirmadienį lietuviškos televizijos rodė Seimo nario surengtą sambūrį prieš vakcinas. „Info TV“ reportažas buvo išsamesnis – ir su bukais tautos sveikata susirūpinusio seimūno sekėjų pasisakymais, ir su gitara pritariant dainuojamomis maldomis, ir su seimūno, buvusio fizinio lavinimo mokytojo, rodomais pratimais bei apsikabinimais. „Panorama“ tik sausai informavo apie šį kuriozišką vyksmą. Net nustebau, kad priimu šį siaubą tiesiog kaip kasdienybę, juk ir Umberto Eco, ir Zygmuntas Baumannas jau prieš kelis dešimtmečius perspėjo, kad artinasi naujieji viduramžiai. Jie jau čia, ir ne tik Seime.

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Paklausta, ko galime išmokti iš pernai Berlyne „Auksiniu lokiu“ apdovanoto filmo „Neliesk manęs“ veikėjo Christiano, režisierė Adina Pintilie atsakė: „Pirmiausia to, kad neegzistuoja vienas konkretus grožio apibrėžimas. Nors dauguma žmonių negalėtų pavadinti Christiano gražiu, man jis tikrai gražus žmogus. Planuojame kitą bendrą projektą – sukurti naujas klasikinių meno kūrinių, rodančių deivę Venerą, versijas, kuriose Veneros vietą užims Christianas. Turiu vilties, kad tai bus dar vienas žingsnis kovojant su paplitusiais įsitikinimais apie „kitoniškumą“, kuris ne visada turi reikšti kažką blogesnio ir dažnai būna tiesiog daug vertingesnis nei tai, iš ko susideda vadinamoji norma.“

Nadine Labaki apie „Kafarnaumą“

„Kino pavasaris“ artėja prie pabaigos. Tarp labiausiai žiūrovų pamėgtų atsidūrė pernai Kanuose žiuri prizu apdovanotas ir „Oskarui“ nominuotas trečiasis vaidybinis aktorės ir režisierės Nadine Labaki filmas „Kafarnaumas“. Jis perkelia į Libaną ir rodo šių dienų atstumtuosius bei pažemintuosius. Pagrindinis filmo herojus dvylikametis Zainas nusprendžia paduoti į teismą savo tėvus už tai, kad šie jį pagimdė, bet negali nei išmaitinti, nei leisti mokytis. Filmas įgarsintas lietuviškai (deja, nelabai profesionaliai), tad, matyt, netrukus taps prieinamas ne tik festivalinei auditorijai. Pateikiame fragmentus iš režisierės interviu žurnalams „Wysokie obcasy“ ir „Newsweek“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vis dar negaliu priprasti prie apibrėžimo „versli moteris“, plintančio lyg tymų epidemija. Jis gana dviprasmiškas ir kažkodėl žadina keistas asociacijas, pavyzdžiui, man „versli moteris“ skamba lyg „geros veislės“. Įdomu, kokio apibūdinimo lietuviškose medijose sulauktų Williamo Oldroydo debiutinio filmo „Ledi Makbet“ („LRT Plius“, balandžio 3 d. 21.30) herojė – jauna mergina Ketrin, gyvenanti Viktorijos laikų Anglijoje. Ji išteka už dvigubai vyresnio vyro, bet jo namuose jaučiasi svetima. Po kurio laiko Ketrin susižavės vyro fermos darbininku, o šio susižavėjimo pasekmės bus baisios.

Santa Lingevičiūtė

Barry Jenkinsas apie filmą „Jei Bylo gatvė prabiltų“

„Jei Bylo gatvė prabiltų“ – naujas subtiliojo Barry Jenkinso („Mėnesiena“) filmas ir pirmoji Jameso Baldwino romano tuo pačiu pavadinimu ekranizacija anglų kalba. Jame pasakojama apie jauną afroamerikietę, bandančią padėti savo mylimajam, neteisingai apkaltintam kitos moters išprievartavimu.

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Trys lietuviškos „Kino pavasario“ premjeros – Aistės Žegulytės „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“, Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ ir Ernesto Jankausko „Čia buvo Saša“ liudija, kad jauniausia režisierių karta atsineša į didįjį kiną ne tik norą išsivaduoti iš to, ką jie vadina nacionalinio kino stereotipais, bet ir savitą požiūrį į tikrovę. Kalbėdami apie lietuviškas aktualijas režisieriai ir režisierės atsisako šlovinti patriarchalines vertybes ir suka prie universalesnių temų ir kalbėjimo būdo. Trys debiutiniai pilno metražo filmai teikia vilties, kad lietuvių kinas pamažu pradeda bristi iš save komerciniais vadinančių filmų iškastos duobės: ima rastis aiškiai estetikos ir temų požiūriu artikuliuojama alternatyva, kuri gali sudominti ir nelabai kino subtilybėms reiklų žiūrovą.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Mirė Marlenas Chucijevas

Kovo 19 d. Maskvoje mirė kino režisierius, scenaristas, pedagogas Marlenas Chucijevas. Jis  gimė 1925 m. Tbilisyje, būsimo režisieriaus tėvas, komunistas, sovietų valdininkas, 1937 m. buvo nuteistas ir sušaudytas. 1952 m. Chucijevas baigė kino režisūrą Maskvos kinematografijos institute (VGIK). 1953–1958 m. dirbo Odesos kino studijoje, nuo 1959-ųjų Maskvoje – M. Gorkio ir „Mosfilm“ kino studijose. Nuo 1978 m. dėstė kino režisūrą Maskvos kinematografijos institute. Paskutinio, beveik dešimt metų kurto Chucijevo filmo „Nevakarė“ („Nevečerniaja“), pasakojančio apie Levo Tolstojaus ir Antono Čechovo susitikimus, premjera planuojama šiemet.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Tik pagalvojau, kad naujasis LRT tinklalapis – lyg iš akies trauktas „Delfi“, ir tapau nubaustas: „Mediateka“ nebeatsidaro, o televizijos programa – tik vienos dienos. Tai nepadeda rašyti šito teksto, bet savaip dėsninga – pas mus bet koks gerų intencijų nulemtas pokytis tampa dar vienu tobulėjimo neigimu. Bet kol kompiuteris nerodo tik lrt.lt, gyventi galima. Jau išmokau apsieiti be lietuviškų dienraščių ar komercinių televizijų, vadinasi, netrukus nepasigesiu ir „Mediatekos“. Užtat sutaupysiu laiko tekstams, kuriuos gausiai siūlo internetas.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Kurskas“

Tai, kas vyko 2000-ųjų rugpjūtį Barenco jūroje, gali būti ne vieno filmo tema. Atominį rusų povandeninį laivą „Kurskas“ ištikusi katastrofa, kai sprogusi torpeda sunaikino didžiąją laivo įgulos dalį, o likę gyvi dvidešimt trys jūreiviai taip ir nesulaukė pagalbos, liudija ir politikų abejingumą (garsioji Putino frazė „Jis nuskendo“ geriausiai apibūdina Rusijos prezidentą), ir karinio jūrų laivyno situaciją, ir dramą, kurią išgyveno žuvusiųjų artimieji, ir posovietinėje erdvėje vešintį sovietinį mentalitetą.